Tiesioginių mokesčių įtaka lr ekonomikai
5 (100%) 1 vote

Tiesioginių mokesčių įtaka lr ekonomikai

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………3

1. Mokesčių raida Lietuvoje …………………………………………….4

2. Valstybės pajamų šaltiniai …………………………………………….7

3. Mokesčių funkcijos ir savybės …………………………………………….7

4. Mokesčių tipai ……………………………………………………………..9

5. Apmokestinimo uždaviniai ir principai …………………………..11

6. Tiesioginiai mokesčiai ……………………………………………13

6.1 Pelno mokestis …………………………………………………………….13

6.2 Gyventojų pajamų mokestis ……………………………………………19

6.3 Žemės mokestis ……………………………………………23

6.4 Paveldimo turto mokestis ……………………………………………26

6.5 Nekilnojamojo turto mokestis …………………………..27

7. Tiesioginių mokesčių įtaka Lietuvos ekonomikai ………….30

Išvados ……………………………………………………………………………..32

Literatūros sąrašas …………………………………………………………….34

ĮVADAS

„Gyvenime neišvengiami yra du dalykai: mirtis ir mokesčiai“

(B. Franklinas)

Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingai kariauti. Ilgainiui karas pasibaigė, tačiau mokesčių našta nepalengvėjo.

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.”

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos respublikos Konstitucijoje (127str.) įrašyta: “ Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”.

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka, prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net iš kitų valstybių).

Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:

a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius;

b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo mokėti mokestį), objektas (kas mokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.

Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių. Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti mokesčius.

Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Šio darbo tikslas – susipažinti su Lietuvos mokesčių sistema, išsiaiškinti, kas yra tiesioginiai mokesčiai ir kokia jų esmė bei funkcijos; kokia jų įtaka Lietuvos ekonomikai.

1. Mokesčių raida Lietuvoje

Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Pirmykštėje bendruomenėje nugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nugalėtųjų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta.

Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui (Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant, laisvė nuo prievolių). Mokesčio pajamos plaukdavo į didžiojo kunigaikščio iždą, o duokles davė valdininkai savo ponams – žemvaldžiams.

Valdant Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV a. pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį – piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau iki XVI a. mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Seniausi feodalinės Lietuvos mokesčiai buvo dėka (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (mokama gyvuliais, paprastai karvėmis ir kiaulėmis).

Privatūs dvarai ir bažnytinės žemės ilgai nemokėjo jokių mokesčių valstybei. Bajorai teigė, kad jų protėviai gavę žemes ir valstiečius už pralietą kraują ginant valstybę. Todėl už žemę jie neturi valstybei jokių pareigų. Bet kai valstybiniai dvarai buvo nualinti ir iždas ištuštėjo,
1649 m. buvo įvestas nedidelis padūmės mokestis. Šis mokestis buvo privalomas valstiečiams, miestiečiams ir smulkiems bajorams. Mokesčio dydis priklausė nuo turto. Buvo taikomos ir tam tikros lengvatos. Nuo padūmės mokesčio buvo atleidžiamos smulkesnės sodybos, daržininkų namukai, miestuose nuomojami ir neįeinantys į gatvių eilę namai ir pan.

Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu – hyberna. Hybernos mokestis 1775 m. buvo panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis.

Bajorai ir dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. Teisė nemokėti mokesčių tarp įvairių bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1558 metų Lietuvos Statutą, kuriame buvo įtvirtinta garantija, kad Didysis kunigaikštis be Seimo sutikimo negali apmokestinti bajoro, dvasininko, miestiečio ir jų valdinių. Vis dėlto valstybės reikalai ne kartą bajorus vertė seimuose priimti sprendimus apsimokestinti mokesčiais. Tai paprastai būdavo vienkartinės arba kelerius metus mokamos rinkliavos, kad surinktų per tam tikrą laikotarpį lėšų karo reikalams.

1662 m. buvo įvestas nepaprastas nuolatinis mokestis – pagalvės mokestis. Jis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Vėliau pagalvės mokestis įgavo laisvos dovanos formą, nes pats pagalvės terminas atrodė užgaulus bajorams.

XVIII a. nemažą valstybės biudžeto pajamų dalį sudarė propinacijos mokestis už degtinės varymą ir pardavimą. Kadangi valstybė neturėjo svaigiųjų gėrimų gamybos ir prekybos monopolio, ji nuolat didino šį mokestį. Paskutinį to amžiaus ketvirtį propinacijos mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.

Valstybės iždą papildė ir muitai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo valstybiniai, patenkantys į valstybės iždą, ir privatieji muitai, kuriuos rinko feodalai už teisę važiuoti per jų žemę ar tiltą.

Vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima pažymėti, kad bendros mokesčių sistemos tuo metu nebuvo sukurta, kadangi dauguma atvejų užimtose žemėse buvo paliekami vietiniai mokesčiai. Taigi LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos.

1795 m. prie Rusijos imperijos prijungus beveik visą Lietuvą, buvo įvedama rusiškai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. 1796 m. baigtas mokesčių mokėtojų surašymas. Apmokestinamuoju vienetu tapo “revizinė siela” – vyriškosios lyties gyventojas, iš kurio buvo imamas pagrindinis tiesioginis mokestis – pagalvės. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į turimą turtą, nei į gaunamas pajamas. Šis mokestis buvo nuolat didinamas.

Po baudžiavos panaikinimo buvo keičiama ir mokesčių sistema įvedant valstybinius ir vietinius (zemstvų) mokesčius. Buvę baudžiauninkai turėjo mokėti vadinamąjį išpirkos mokestį už įgytą laisvę ar žemę. Nuo 1827 m. iki 1887 m. laipsniškai buvo atsisakyta pagalvės mokesčio.

1875 m. buvo įvetas valstybinės žemės mokestis. Šio mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, įvertinusi žemės kainą. Tuo tarpu apskritims ir valdoms žemės mokestis būdavo nustatomas vietinių įstaigų atsižvelgiant į žemės rūšį.

Be valstybinio žemės mokesčio, buvo renkami ir kiti tiesioginiai mokesčiai – nekilnojamojo turto, verslo piniginių pajamų. Visi mokesčiai buvo proporciniai (vienodu procentu apmokestinamas visas mokesčio objektas). Jų tarifai sudarė 5 – 7,4 % apmokestinamųjų pajamų. Išimtį sudarė verslo mokestis, imamas iš įmonių, kurių pelnas viršijo 3 % pagrindinio kapitalo, bei nuo 1916 m. įvestas pajamų mokestis. Pastarasis buvo paprastosios progresijos mokestis.

Apibendrinant galima sakyti, kad tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Carinės Rusijos mokesčių sistema daugiausia rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Didžioji dauguma pajamų buvo surenkama iš degtinės monopolio ir alkoholio akcizo.

Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915 – 1918 m.) buvo kuriama tokia finansų sistema, kuri turėjo ne tik išlaikyti okupacinę administraciją be Vokietijos pagalbos, bet ir padėti jai materialiai. Visa mokesčių sistema buvo grindžiama ne tiek lygiu pajamų apmokestinimu, kiek techninio vykdymo paprastumo principu. Taip 1915 m. buvo nustatyti tokie mokesčiai: proporcinis žemės, progresinis nuomos, arba nuomos vertės, bei pirklių, pramonininkų ir laisvų profesijų žmonių už žemės sklypus, esančius miesto vietovėse, prekybos bei pramonės verslo mokestis. Reikia paminėti ir atgaivintą pagalvės mokestį, kuriuo vėl buvo apmokestinti vyriškosios lyties gyventojai nuo 15 iki 60 metų amžiaus.

Pažymėtina, kad tuo metu ypač svarbūs buvo netiesioginiai mokesčiai (degtinės, tabako, degtukų, cukraus, druskos ir kt.). Jų įplaukos viršijo tiesioginių mokesčių įplaukas net keturis kartus.

Papildomai Lietuvai buvo įvestas žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos. Valdžiai nesugebant subalansuoti pajamų su išlaidomis būdavo įvedami vienkartiniai mokesčiai arba smarkiai padidinami veikiančių mokesčių tarifai. Taigi Lietuvos mokesčių sistema Vokietijos okupacijos metais yra akivaizdus pavyzdys, kaip kraštas gali būti alinamas per mokesčių sistemą.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą,
1919 m. sausio 23 d. buvo priimtas mokesčių įstatymas ir pradėta kurti mokesčių sistema. Ministrų kabineto įsakymu įvesti mokesčiai, kurie buvo renkami carinės Rusijos laikais: žemės, nekilnojamojo turto miestuose, pagrindinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis. Prie valstybinių mokesčių galėjo būti pridedami ir savivaldybių mokesčiai.

Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies. Jo įplaukos sudarė trečdalį visų tiesioginių mokesčių įplaukų.

Nekilnojamojo turto miestuose mokestis buvo renkamas miestuose ir miesteliuose ir skaičiuojamas nuo turimo nekilnojamojo turo pajamingumo arba jo vertės. Egzistavo ir su nekilnojamojo turto įsigijimu susiję mokesčiai: tai nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo, arba pripažinimo, mokestis, apskaičiuojamas nuo pirkimo kainos, bei palikimo mokestis, kuris buvo progresinis ir kurio dydis priklausė nuo giminystės ryšio.

Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje būdavo imami ir dažnai kaitaliojami verslo mokesčiai: pridedamasis valstybinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis (1919 – 1924 m.), amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrųjų pajamų mokestis (1921 – 1925 m.), prekybos, pramon4s, kredito ir amato pelno mokestis (1926 – 1931 m.). 1931 m. pastarąjį pakeitė verslo pelno mokestis. Tos įmonės, kurios vedė įstatymų reikalaujamus įplaukų ir sąnaudų apskaitos knygas, mokėjo pelno mokestį, taikydamos 16% tarifą. Įmonės, neprivalėjusios vesti sąskaitybos knygų, mokėjo mokestį nuo vidutinio pelno. Jį nustatydavo mokesčių komisijos, besinaudodamos vidutinio pelningumo lentele.

1932 m. įvedamas asmeninis mokestis – darbo pajamų mokestis. Šio mokesčio tarifas progresyvinis: 12% žemiausias ir 22% aukščiausias. Aukščiausias tarifas taikytas pajamoms, didesnėms kaip 20 tūkst. Litų per metus.

Tuo metu Lietuvoje buvo ir netiesioginiai mokesčiai, kurių įplaukos (įskaitant ir fiskalinius monopolius) sudarė 35 – 43 % biudžetinių pajamų.

Apibendrinant Lietuvos mokesčių sistemos duomenis, galima pažymėti, kad didžioji mokesčių našta gulė ant gyventojų pečių. Pvz., 1939 m. 66,3% visų mokestinių įplaukų sudarė kartu sudėti žemės, nekilnojamojo turto, darbo pajamų mokesčio, fiskalinių monopolių ir akcizų įplaukų dalis.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos finansai pateko į Sovietų Sąjungos finansų sistemą. Buvo pertvarkyti pelno atskaitymai, juos pakeitė trys mokesčiai:

· gamybos fondų įmokos, mokamos tvirtai nustatytais procentais nuo turimų gamybos fondų vertės;

· fiksuoti mokėjimai, kurie buvo mokami atsižvelgiant į įmonės rentabilumą, tačiau juos mokėjo tik tos įmonės, kurių rentabilumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos rentabilumą;

· laisvojo pelno likučio įmokos.

Pokario laikotarpiu keltą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis, siekiant jį supaprastinti ir paversti pajamų mokesčiu. Nuo 1958 m. įvestas bendras vidutinis tarifas, kuris pakeitė anksčiau galiojusius keturis tarifus. Be to, kolūkiai mokėjo atsižvelgdami į pasiektą rentabilumo lygį ir apskaičiuoto darbo užmokesčio sumą.

Fiziniai asmenys, be pajamų bei žemės ūkio mokesčio, mokėjo ir viengungių, vienišių bei mažašeimių piliečių mokestį.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus visus iki tol galiojusius mokesčius, buvo pradėta kurti dabartinė mokesčių sistema.

2. Valstybės pajamų šaltiniai

Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

· Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.

· Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

· Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

· Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorių.

· Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos.

Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti „gerą“ mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.

3. Mokesčių funkcijos ir savybės

Patys
seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis:

1. Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D. Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž. Bjukanenas ir Dž. Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai.

2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“ (1936 m.) išdėstė Dž. Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E. Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M. Fridmanas, Dž. Mydas, R. Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės „šaknys“, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P. Samuelsonas, A. Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.

3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž. Furasje, S. Kuznecas, R. Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos – iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra.

Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:

· Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2641 žodžiai iš 8750 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.