Tikyba
5 (100%) 1 vote

Tikyba

Regisi, jog šiandien tradicines religijos formas praktikuoja daugiau aukštųjų mokyklų studentų, nei kada anksčiau per mano trisdešimties metų dėstytojavimo laikotarpį.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad religijos suvešėjimas universitetų miesteliuose reikštų rubrikoje „politinis korektiškumas“ konservatorių seniai kritikuojamų tendencijų pasikeitimą. Tačiau iš tiesų vyksta dar šis tas. Dar kartą kairė ir dešinė virsta viena kitos atspindžiais; religinis korektiškumas yra tiesiog naujesnė politinio korektiškumo forma. Iš tiesų atrodo, kad kuo studentai tampa religingesni, tuo mažiau jie linksta leistis į kritinius tikėjimo apmąstymus.

Nemalonų tokios nuostatos poveikį tiesiogiai patyriau prieš pora metų, kai universiteto, kuriame tuomet dėsčiau, administratorius išsikvietė mane į savo kabinetą. Vienas studentas buvo pasiskundęs, kad užsipuoliau jo tikėjimą, nes paraginau jį pamąstyti, ar nyčiška religijos analizė iš tiesų sumenkina tikėjimą absoliutais. Administratorius primygtinai reikalavo, kad studento atsiprašyčiau (tą padaryti atsisakiau).

Ši mano patirtis – neunikali. Šiandien profesoriai susilaukia kabinėjimosi ar dar blogesnių padarinių, jei į mokymo programą įtraukia „nepriimtinų“ knygų arba jei religines idėjas ir praktikas nagrinėja taip, kaip pasirodo netinkama jų religiškai korektiškiems studentams.

Žinomi keleto didžiausių JAV universitetų mokslininkai buvo smerkiami ir netgi sulaukė grasinimų mirtimi už tai, kad savo paskaitose bei spausdintuose darbuose siūlė psichologinių, sociologinių ar antropologinių religinių tekstų interpretacijų. Esama atvejų, kai tikėjimo gynėjai reikalauja, kad tiktai tikriems tikintiesiems būtų leidžiama dėstyti jiems jų religinę tradiciją.

Tokiais laikais, kai koledžai ir universitetai vykdo didžiules kampanijas ir yra įnikę į viešuosius ryšius, dėstytojai nebegali būti tikri, jog galės laisvai kelti aktualius klausimus.

Daugelį metų savo paskaitas pradėdavau nuo to, kad pasakydavau studentams, jog tuo atveju, jeigu išklausę mano kursą jie nepasijus dar labiau sutrikę ir netikri, nei kurso pradžioje, manysiu, kad kursą išdėsčiau prastai. Dabar vis daugiau religiškai korektiškų studentų tokią nuostatą laiko tiesioginiu jų tikėjimo užsipuolimu. Bet juk mąstymo ir mokymo užduotis, ypač kylančių fundamentalizmų amžiuje, yra ugdyti tikėjimą abejone, kuri keltų klausimus apie kiekvieną neabejotiną dalyką.

Kiekviena atsakinga religijos studijų mokymo programa XXI a. turėtų remtis dviem pagrindiniais principais: pirma, aiškiai atskirti religijos studijas ir jos praktikavimą; antra, plačiai suvokti, kas yra religija ir kokį daugialypį vaidmenį ji atlieka gyvenime. Kritinės analizės tikslas yra ne priimti sprendimą apie religinius įsitikinimus ar jų praktikavimą – nors kai kurie sekuliarieji dogmatikai neteisingai peržengia šią liniją, – o išnagrinėti, kokios sąlygos būtinos jų formavimuisi bei apmąstyti tą daugybę funkcijų, kurias atlieka religija.

Šiuo metu Jūs matote 61% šio straipsnio.
Matomi 444 žodžiai iš 728 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.