Tipai ir temperamentai
5 (100%) 1 vote

Tipai ir temperamentai

112131

Tikriausiai pati seniausia užrašyta teorija kildinama iš graikų gydytojo Hipokrato, Vakarų medicinos mokslo tėvo ir pagrindėjo. Jo mokslas apie keturis temperamentus su intuityviu tikslumu apibūdinęs esmines žmogaus gyvenimo sandaras, išliko gyvuoti gerokai daugiau nei du tūkstančius metų ir pritaikomas dar ir šiandien. Gyvenęs V a. pr. Kr. Gydytojas Hipokratas rėmėsi glaudžia žmogaus kūno, sielos ir proto sąsaja. Jam sveikata ir liga buvo neatskiriamos nuo asmenybės. Toks požiūris anais laikais buvo revoliucingas. Jis ne tik aprašė žmonių temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas (sanguis), gleivės (phlegma), geltonoji tulžis (cholos) arba juodoji tulžis (melanchos). Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Šį santykį Hipokratas graikiškai pavadino žodžiu krasis, kuris vėliau buvo išverstas į lotynų kalbą – temperamentum (lot. tinkamas mišinys). Iš Hipokrato suskirstymo kilo temperamentų pavadinimai: flegmatiškas – phlegma (gleivės), cholerikas – cholos (geltonoji tulžis), melancholikas – melanchos (juodoji tulžis), sangvinikas – sanguis (kraujas).

Gryno temperamento žmonių labai maža. Vargu ar rastume pasaulyje žmonių, kurių temperamentai būtų visiškai vienodi. Todėl kai kurie užsienio psichologai mano, kad temperamento tipas iš viso nėra griežtai mokslinė sąvoka. Skirstant žmones pagal temperamentą, subjektyvumą galima įveikti tik tuomet, jeigu temperamento tipu laikysime ne bet kokį savybių derinį, bendrą tam tikrai žmonių grupei, o dėsningą viena kitą sąlygojančių savybių derinį. Dabar temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį mes sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galime sukelti kokią nors žmogaus reakciją.

2. Reaktyvumas. Apie jį sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis arba vidinis analogiško stiprumo poveikis.

3. Aktyvumas. Jį apibudina tai, kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis.

4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo vyraujantis veiklos akstinas – nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių aplinkybių ar nuo vidinių.

5. Reakcijos tempas. Apie jį sprendžiame iš įvairių psichinių reakcijų ir procesų – judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos greičio.

6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibudina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.

7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė intravertiškumas. Apie juos sprendžiame iš to, kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – išoriniai dabarties įspūdžiai ar vaizdiniai, mintys, susiję su praeitimi bei ateitimi. Prie vėlesnių teorijų, bandžiusių atskleisti temperamento fiziologines priežastis, priskirtinos teorijos, siejusios temperamentą su kraujo apytakos savybėmis (P. Lesgaftas, XIX a.). Dar ir šiandien daugelyje šalių paplitusios teorijos, siejančios temperamentą su žmogaus kūno bendra konstitucija, atskirų jo dalių, atskirų audinių santykiu, kuriuos savo ruožtu lemia įgimtos vidaus liaukų sekrecijos ypatybės (E. Krečmeris, V. Šeldonas).

Temperamento psichologinių teorijų pradininkas yra I. Kantas, kuris temperamentų skirstymo kriterijumi laikė jausmų arba veiklos pirmavimą bei jų reiškimosi pobūdį. I. Kanto požiūris turėjo įtakos visoms vėlesnėms teorijoms.

V. Vuntas temperamento kriterijumi laikė emocijų pasireiškimo stiprumą ir greitį, H. Hefdingas – įgimtą polinkį į liūdnas arba linksmas nuotaikas.

Ir fiziologinės ir psichologinės teorijos, nors vienpusiškai, tačiau pagal tuometinio mokslo lygį iš esmės teisingai atkreipė dėmesį į esmingas temperamento savybes. Šių teorijų atstovų sukauptą medžiagą patvirtina ir panaudoja šiandieninės visapusiškesnės temperamento teorijos. Daugelio pasaulio šalių psichologijoje plačiausio pripažinimo šiuo metu yra susilaukusi temperamento teorija, kuri remiasi I. Pavlovo mokslu apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu (genotipu) yra laikomas aukštosios nervinės veiklos tipas, kurį pagal I. Pavlovą lemia pagrindinių dviejų nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – trys savybės:

1) šių procesų jėga,

2) 2) jų tarpusavio pusiausvyra,

3) 3) paslankumas.

Nors šių savybių fizinė ir cheminė prigimtis dar nėra žinoma, tačiau jos leidžia išsiaiškinti bendras priežastis, nuo kurių priklauso daugelis tarpusavyje susijusių individualių sąlyginės refleksinės veiklos ypatybių. I. Pavlovo teorija tiksliau paaiškina temperamento prigimtį negu minėtosios E. Krečmerio ir V. Šeldono teorijos, pagrindu imančios bendrą žmogaus konstitucijos tipą, tačiau nepaaiškinančios faktų, kurie parodo temperamento priklausomybę nuo bendro aukštosios nervinės veiklos tipo. Betgi būtina pažymėti, kad bendra kūno konstitucija iš tiesų turi reikšmės ir aukštosios nervinės veiklos tipui ir temperamentui. Šią prielaidą patvirtina tai, kad nervų sistemos ypatybės atitinka medžiagų apykaitos bei vidaus sekrecijos veiklos ypatybes, kurios savo ruožtu
turi ryšį su žmogaus emocine išraiška kitomis psichinėmis ypatybėmis.

Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į ekstraversiją ir intraversiją. Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas. Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą dešinysis – intuityvų mąstymą, kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį. Įgimtos fizinės savybės taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi.

Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę reikia pabrėžti, kad jie yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Verta prisiminti garsųjį Mallifert dvynių atvejį (JAV),

kai visiškai vienodas įgimtas savybes (genotipą) turintys berniukai tuojau po gimdymo buvo atskirti ir išaugo skirtingose sąlygose. Atsitiktinai susitikus po 39 metų pasirodė, kad, nors jie pasirinko tą pačią profesiją, taip pat pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad, nors įgimtos savybės ir labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka. Jeigu temperamento savybių žmogus pats pasirinkti negali, tai jo charakterį formuoja aplinka ir jo paties sąmoningos pastangos.

I. Pavlovo mokslo apie aukštosios nervinės veiklos tipų ryšį su temperamentais esmė yra tokia. Visi žmonės ir gyvūnai pagal pagrindinių nervinių procesų jaudinimo ir slopinimo jėgą skiriasi į silpnus (melancholikai) ir stiprius. Visi stiprūs tipai pagal jaudinimo ir slopinimo pusiausvirumą – į be pusiausvyros (cholerikai) ir su pusiausvyra, o pusiausvyri tipai pagal jaudinimo ir slopinimo paslankumą – į nepaslankius (flegmatikai) ir paslankius (sangvinikai).

JAUDINIMO IR SLOPINIMO PROCESAI

(ŽMONIŲ IR GYVŪNŲ)

SILPNI

(MELANCHOLIKAI)

STIPRŪS

NEPUSIAUSVYRI

(CHOLERIKAI) PUSIAUSVYRI

NEPASLANKŪS

(FLEGMATIKAI) PASLANKŪS

(SANGVINIKAI)



Melancholikas – temperamento tipas, kuriam būdingas silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Melancholikas yra labai jautrus, drovus, pasyvus, neimpulsyvus žmogus. Jis linkęs į depresiją, liūdesį. Kai būna sunkumų, jis paprastai greitai palūžta. Nereikšmingi įvykiai gali sujaudinti iki ašarų. Greitai užsigaunantis. Reaktyvumas silpnas. Jo veiklą slopina kiekvienas naujas gyvenimo reiškinys, nes jis tikisi sulaukti tik blogo ar nemalonaus, niekuo netiki, niekuo nesivilia. Melancholikas vaikas būna tylus, kuklus, nenoriai ir iš lėto įsitraukia į žaidimą. Patyręs nuoskaudą, melancholikas ją ilgai prisimena, nors to stengiasi neparodyti. Verkia tyliai. Retai kada garsiai juokiasi. Neaktyvus. Retai kelia ranką pamokos metu, nepasitiki savimi, nedrąsus.Greitai pavargsta, neištvermingas. Neskuba įsitraukti į darbą, tačiau pradėjęs dirbti, dirba gerai. Jis yra jautresnis, subtiliau suvokia silpnus (fizinius ir psichinius) dirgiklius nei stiprios nervų sistemos žmogus. Lėtų psichinių procesų. Rigidiškas. Introvertiškas. Jo nuotaika pastovi, nors išoriškai jausmus reiškia retai.

I. Pavlovas galvoje turėdamas gyvūnus silpno tipo charakteristikoje pabrėžė jiems būdingą jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumą, neleidžiantį pakankamai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Jie lengvai palūžta arba suserga, kai tik susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis arba su sunkiais tyrimų uždaviniais (neurotikų tipas). I. Pavlovas manė, kad tą tipą iš viso sunku paveikti dresiravimo, disciplinavimo priemonėmis, kad toks individas gali tinkamai tvarkyti savo santykius su aplinka tik ypatingai palankiomis, specialiai sudarytomis sąlygomis.

Apie žmones I. Pavlovas sakė, kad melancholiko temperamentas esąs aiškiai slopinamasis nervinės sistemos tipas. Neigiamas savybes I. Pavlovo nuomone suformuoja jaudinimo ir slopinimo silpnumas, kylantis iš nervinių ląstelių nesugebėjimo atlaikyti stipraus ir ilgai trunkančio dirgiklių veikimo. Nervinės ląstelės pavargsta, ir žmogus nebegali normaliai dirbti. Gali būti įvairių silpno tipo pusiausvirumo ir paslankumo variacijų, tačiau jos dėl pačio tipo silpnumo netenka realios reikšmės.

B. Teplovas ir V. Nebylicynas atskleidė ne tik silpnojo tipo trūkumus, bet ir jo teigiamybes. Šio tipo atstovai daug subtiliau suvokia silpnus tiek fizinius, tiek ir moralinius dirgiklius. Tose veiklos srityse, kur reikalingas didesnis jautrumas, jie daug pranašesni, palyginti su stipriojo tipo atstovais.

Silpnojo tipo variacijos kol kas nėra geriau ištirtos. Psichologiškai melancholiškąjį temperamentą galima apibudinti kaip lėto, bet stipraus ir pastovaus emocinio jaudrumo temperamentą. Melancholikai linkę į pastovias, ilgai trunkančias nuotaikas, bet iš išorės jų jausmai silpnai reiškiasi. Šio temperamento žmonėms būdingi lėti judesiai. Melancholikas ne visada išsyk imasi kurio nors darbo, tačiau jeigu to darbo ėmėsi, jį atlieka iki galo. Šio temperamento vaikai tylūs ir kuklūs, dažnai sumyšta, kai į juos kreipiasi
sukeltą nuoskaudos jausmą, nors išorėje ryškiai neparodydami, ilgai išlaiko. Melancholikai vaikai palengva įsitraukia į žaidimą, tačiau jeigu ką pradeda, tai daro atidžiai ir ištvermingai.

Stipriųjų tipų atstovams būdingas stiprus jaudinimas ir slopinimas, kurio fiziologinė priežastis yra nervinių ląstelių sugebėjimas išlaikyti ilgai trunkančių stiprių dirgiklių veikimą. Jeigu silpnajam tipui jaudinimo ir slopinimo procesų pusiausvyra ir paslankumas neturi didelės reikšmės, tai stipriesiems tipams ji ypač reikšminga.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1623 žodžiai iš 2956 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.