Tipologinė klasifikacija
5 (100%) 1 vote

Tipologinė klasifikacija

Turinys

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………3

2. Bandymai klasifikuoti kalbas……………………………………………………………………3

3. Fleksinės kalbos……………………………………………………………………………………..4

4. Agliutinacinės kalbos………………………………………………………………………………5

5. Izoliacinės kalbos……………………………………………………………………………………6

6. Inkorporacinės kalbos………………………………………………………………………………8

7. Išvados…………………………………………………………………………………………………..9

8. Naudota literatūra……………………………………………………………………………………11

“Tipologija (gr. typos – antspaudas + logos – sąvoka, mokslas), mokslinio pažinimo metodas – objektų sistemos skaidymas ir grupavimas pagal jų tipus; to skaidymo, grupavimo rezultatas. Tipologija naudojama lyginamajam objektų (jų esminių savybių, ryšių, funkcijų, santykių, organizacijos pakopų) tyrimui. Tipologijos problema iškyla visiems mokslams, kurie tiria nevienarūšes objektų aibes ir kurie jas tam tikra tvarka apibūdina ir aiškina. Tipologizuojama, nustatant objektų panašumus ir skirtumus, ieškant patikimų jų identifikavimo būdų. Teoriniame lygmenyje tipologija turi tikslą pavaizduoti tiriamos objektų sistemos sandarą, atskleisti jos dėsningumą, leidžiantį numatyti esant dar nežinomus objektus.” (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 1983).

Įsivyravus moksliniame pažinime vystymosi idėjai, atsirado tipologijos sudarymo būdas, paremtas istorine tipo samprata. Tada tipologiją imta aiškinti kaip objektų sistemos vystymosi vaizdavimą. Kalbotyroje lyginamoji istorinė tipologija leido XVIII a. pab. – XIX a. sudaryti ide. kalbų genealoginį medį (kalbų klasifikacija). Taigi, “XIX ir XX a. kalbos moksle susiformuoja morfologinė (arba tipologinė) kalbų klasifikacija.” (B. Golovinas, Kalbotyros įvadas 1982).

Tai visai kitokio pobūdžio klasifikacija negu genealoginė. Ji remiasi ne kalbų giminyste, bet kalbų struktūros panašumu. Panašių bruožų gali turėti ne tik giminiškos, iš vienos bendros prokalbės kilusios, bet ir jokiais giminystės santykiais nesusijusios kalbos (pvz., lietuvių ir estų, anglų ir kinų ir pan.).

Seniau tokia klasifikacija buvo vadinama morfologine, nes, skirstant kalbas pagal struktūrą, daugiausia buvo žiūrima tiktai morfologijos reiškinių panašumo. Tačiau mūsų laikais atsižvelgiama į visų kalbos lygmenų (fonologijos, morfologijos, sintaksės, leksikos) struktūros panašumus, todėl tokia klasifikacija vadinama tipologine.

Pirmieji mėginimai klasifikuoti kalbas pagal jų morfologinę struktūrą pasirodė XIX a. pradžioje ir susiję su vokiečių filologo – romantiko Frydricho slėgelio vardu. Jis savo 1808 m. išspausdintoje knygoje apie indų kalbą ir išmintį ( ,,Uber die Sprache und Weisheit der Indier”) visas kalbas suskirstė į du tipus: fleksines ir afiksines. Dešimčia metų vėliau jo brolis Augustas slėgelis praplėtė šitokią klasifikaciją, išskirdamas dar trečią tipą – amorfines kalbas (t. y. tokias kalbas, kuriose žodžiai nekaitomi). Be to, fleksines kalbas sintaksiniu principu suskaidė į sintetines ir analitines. Netrukus šlėgelinę klasifikaciją patobulino žymus vokiečių lingvistas Vilhelmas Humboltas (Wilhelm von Humboldt), kuris, pats būdamas susipažinęs su daugeliu įvairios struktūros kalbų, sugebėjo esmingiau spręsti kalbų tipologijos problemas. (J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

V. Humboltas visas pasaulio kalbas suskirstė į keturis pagrindinius tipus : a) fleksines, b) agliutinacines, c) izoliacines, arba šaknines, ir d) inkorporacines, arba polisintetines. Šitokios klasifikacijos, apskritai imant, laikomasi ir mūsų dienomis, nors atskirų lingvistų ji kartais dar detalizuojama ar modifikuojama.

FLEKSINĖS KALBOS

Fleksinės – yra tokios kalbos, kurioms būdingas fleksijos ir apskritai afiksų daugiareikšmiškumas. Šiam tipui priklauso indoeuropiečių ir semitų – chamitų kalbų šeimos. Iš indoeuropiečių kalbų ypač gausingą daugiareikšmę fleksiją, arba galūnių sistemą, turi sanskritas, senoji graikų, lotynų, lietuvių, rusų kalbos (anglų, prancūzų kalbose fleksija jau yra gerokai apnykusi). (J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

Fleksiniam tipui priklausančios kalbos gali turėti ir išorinę, ir vadinamąją vidinę fleksiją. Išorine fleksija, arba galūnėmis, jose reiškiami gramatiniai žodžių santykiai, o vidine fleksija, arba fonemų kaita morfemų viduje, – skiriamos žodžių formos ir tų formų gramatinės reikšmės. Pavyzdžiui, junginiuose tėvo namas, angl. father’s house galūnėmis –o, -s reiškiamas gramatinis priklausomybės santykis, o žodžių formose vedė – vadas; angl. foot ,,pėda” – feet ,,pėdos”; vok. sehen ,,matyti” – sah ,,matė” šaknies balsių kaita (dažnai drauge su galūne) diferencijuoja žodžių bei žodžių formų gramatines kategorija.

Bemaž
kiekviena galūnė fleksinės kalbose gali turėti ne vieną gramatinę reikšmę, kitaip sakant, gali būti ne vienos gramatinės reikšmės rodiklis. Pavyzdžiui, galūne –a lietuvių kalboje reiškiamos ir vardažodžių bei įvardžių vienaskaitos vardininko (lent – a, ger – a, šit – a), ir vienaskaitos nagininko, ir veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmens (neš – a, kep – a) gramatinės reikšmės; anglų kalbos galūne –s reiškiama ir daiktavardžių daugiskaita (pen – s, book – s), ir veiksmažodžių neapibrėžtojo esamojo laiko 3 asmuo (he play – s, speak – s); vokiečių kalbos galūne –n reiškiama ir daiktavardžių daugiskaita (Klasse – n, Schule – n), ir veiksmažodžių būtojo laiko daugiskaita (hatte – n, lebte – n). Taigi fleksinėms kalboms būdingas galūnių (fleksijos) homonimiškumas. Be to, šio tipo kalbose nemaža yra ir sinkretiškų (gr. ,,susijęs”) galūnių, t.y. tokių, kurios vienu metu gali būti keleto gramatinių reikšmių rodikliai. Pavyzdžiui, minėto daiktavardžio lent – a galūnėje tuo pačiu metu slypi ir gramatinė vienaskaitos, ir gramatinė vardininko, ir gramatinė moteriškosios giminės kategorijų reikšmė.

Antra vertus, fleksinėse kalbose ta pati gramatinė reikšmė neretai reiškiama skirtingomis galūnėmis. Pavyzdžiui, daiktavardžių vienaskaitos vardininko reikšmė lietuvių kalboje reiškiama aštuoniomis galūnėmis (darb – as, brol – is, gaid – ys, rank – a, kat – ė, mart – i, sūn – us, akm – uo), lotynų kalboje – dar didesniu galūnių skaičiumi (silv – a, amic – us, bell – um, turr – is, mar – e, pat – er, prince – s, virt – ūs, sen – ex ir kt.). Pagal galūnes, kaip žinoma, daiktavardžiai, būdvardžiai gramatikose skirstomi į tam tikras linksniuotes, o veiksmažodžiai – į asmenuotes (pvz., lietuvių ir lotynų kalbose išskiriamos penkios linksniuotės, vokiečių kalboje – trys, rusų kalboje – taip pat trys).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 948 žodžiai iš 2847 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.