Tolerancija
5 (100%) 1 vote

Tolerancija

1121

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………2

I. TOLERANCIJOS IDĖJOS ISTORINĖ RAIDA…………………………………………………………………..3

II. TOLERANCIJOS OBJEKTŲ SRITIS………………………………………………………………………………..4

1. TOLERANCIJOS SĄLYGOS………………………………………………………………………………………..4

2. KĄ TOLERUOJAME?………………………………………………………………………………………………….5

III. TOLERANCIJOS SRITYS……………………………………………………………………………………………..6

1. RELIGINĖ TOLERANCIJA………………………………………………………………………………………….6

2. POLITINĖ TOLERANCIJA…………………………………………………………………………………………..6

3. KŪRYBINĖ TOLERANCIJA………………………………………………………………………………………..7

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………..8

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………..9

1

ĮVADAS

Tolerancija (lot. tolerantia – pakanta, atlaidumas) – universalus bendravimo kultūros dorovinis principas. Priešybė – fanatizmas, artimos sąvokos – kantrybė, pakanta.

Tolerancija gina žmogaus teisę gyventi pagal savo paties pažiūras ir įsitikinimus. Kartu ji reikalauja tas pačias teises pripažinti ir kitiems. Tolerancija suponuoja žmonių tarpusavio santykių lygiateisiškumą, abipusę pagarbą ir tarpusavio supratimą. Tik tuo remiantis įmanoma pasiekti žmonių santykių darną.

Tolerancija kyla iš dvasinės kultūros gelmių. Be aukštos kultūros apskritai nėra ir tolerancijos. Kita vertus, pati tolerancija yra aukštos dorovinės kultūros principas, kilni žmoniškumo versmė. „Tarpusavio žmonių supratimas ir taika gali būti pasiekti tik lavinant ir auklėjant tuos privalumus, kurie žmogų daro žmogumi. Vienas iš pačių gražiausių žmoniškumo reiškinių, būtinas supratimui ir taikai žmonėse užtikrinti – yra tarpusavio tolerancija“ (J. Blažys).

Netolerancija pasireiškia kitokių įsitikinimų žmonių niekinimu ir neapkentimu, priešiškumu. Netolerantiški asmenys mano, kad tik jie vieni teisūs ir dori, o kiti – išklydę nedorėliai.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje tolerancija tyrinėjama įvairiais požiūriais: kultūrologiniu, religijotyriniu, sociologiniu, etiniu ir kitais. Tolerancijos sąvoka naudojama įvairių socialinių reiškinių aprašymo ir tyrimo srityse, ja žymimas tam tikras tose srityse funkcionuojantis principas, kurio esmę sudaro laisvas apsisprendimas nenaudoti prievartos ir jėgos skirtingų ar priešingų įsitikinimų, požiūrių, skonių ar poelgių atžvilgiu. Gali būti skiriama politinė tolerancija, religinė tolerancija, dorovinė tolerancija.

Etinėje literatūroje tolerancija dažnai traktuojama kaip pakanta.

Tolerancija yra gyvenimo nuostata, priesakas, liepiantis pripažinti kitiems teisę savarankiškai ieškoti tiesos ir gėrio.

2

I. TOLERANCIJOS IDĖJOS ISTORINĖ RAIDA

Terminas „tolerancija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio talao arba tlao, reiškiančio: ištveriu, pakeliu, pakenčiu. Lotyniškai tolerans – kantriai pakeliantis, iškenčiantis, tolerantia – kantrybė. Tik Renesanso epochoje terminui „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia prasme terminas buvo įvestas XVI a. religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantų persekiojimą arba ir prieš pačių protestantų nepakantumą.

Techniniuose ir kituose matavimuose tolerancija – leistinas nukrypimas nuo normos, matuojamo parametro didžiausios ir mažiausio leistinos reikšmės skirtumas.

Pinigų srityje tolerancija – neišvengiamas, įstatymų leidžiamas monetų nustatyto svorio ir prabos nukrypimas.

Medicinoje tolerancija vadinamas galėjimas pakelti tam tikras vaistų dozes, dirginimus ir kitas medicinines procedūras. Psichiatrijoje tolerancija- sąvoka, apibūdinanti asmens gebėjimą ištverti vidutinį asmenį žlugdančių poveikių kiekį, nepaslankumą tuos poveikius šalinant, atsirandantį depresijos metu.

Kalbotyroje pripažįstama. kad kiekvienoje natūralioje kalboje esama skolinių, svetimybių, barbarizmų, kuriuos keblu iš kalbos pašalinti. to nedaroma ir tokie žodžiai toleruojami.

Istoriškai žvelgiant, tolerancija ankstesnė už civilizaciją. Tolerancijos šaknys siekia pačią žmonijos raidos pradžią. Pirmykštėje bendruomenėje vienu iš besiformuojančios dorovės bruožu tapo abipusiškumas. Pakantumas formavosi kartu su viso žmogiškojo ethos sklaida. Reikšmingiausias įvykis įprasminant toleranciją buvo filosofijos atsiradimas. Antikinė filosofija įtvirtino teorinį pliuralizmą. Ji ir dar politeistinė graikų religija, atrodo, turėjo būti natūralus tolerancijos pamatas. Tačiau nedera
idealizuoti antikinės visuomenės, joje būta daug netolerancijos apraiškų, ypač politinio gyvenimo srityje.

Viduramžiais pagrindiniu lauku, kuriame sprendėsi tolerancijos problema, tapo religijos sritis. Taip buvo ir naujaisiais amžiais. Religijos srityje tolerancijos problema viduramžiais buvo sprendžiama kaip sąžinės laisvės problema sąveikaujant dviem institucijoms – valstybei ir bažnyčiai, pasaulietiškumui ir religiniam pradui

Renesanso teoretikai suformulavo tolerancijos problemai lemtingą nuostatą – pakeitė tiesos ir gėrio sampratą. Renesanso ideologijos revoliucinė reikšmė buvo paskelbimas, kad bažnyčios susirinkimas gali klysti, kad kiekvienas turi teisę ieškoti tiesos ir gėrio, kad tiesa ir gėris yra ne kolektyvios, bet individualios iniciatyvos reikalas. Naują turinį tolerancijos sklaidai suteikė reforma

cija, paneigdama viduramžiškąją Bažnyčios ir valstybės santykio nuostatą.

3

II. TOLERANCIJOS OBJEKTŲ SRITIS

1. TOLERANCIJOS SĄLYGOS

Tolerancijos sfera gana plati. Toleruojame įvairias situacijas, asmenis , jų poelgius ir veiksmus, pažiūras bei įsitikinimus, organizacijas. Pakenčiame mus gaišinantį įkyruolį, klausomės plepio paskalų, atlaidžiai žvelgiame į įvairias madas, ekstravagantišką elgesį, į trukdantį dirbti motociklų riaumojimą po langais ir t.t. toleruojame tai ką vertiname neigiamai, su kuo nesutinkame, kas sukelia nemalonumų, nepatinka, nervina. Tolerancijos objektas negali būti tai, kam pritariame, kas patinka, malonu, ką laikome gėriu, ką skelbiame. Taip pat tolerancijos objektu negali būti ir tai, kam esame abejingi, indiferentiški, neutralūs, kas visiškai mūsų nejaudina.

Tolerancijos situacija nusakoma pažintiniais vertybiniais terminais (vertiname neigiamai, nepritariame, nesutinkame) ir moralės bei psichologijos terminais (nedera, nepatinka, nemalonu, nervina).

Pirmoji tolerancijos sąlyga – neigiamas vertinimas, nepatikimas ir nemalonumas. Antroji tolerancijos sąlyga – manymas ar žinojimas, kad galima pasipriešinti tam, kas vertinama neigiamai, kas sukelia nepritarimą, nepatogumų, nemalonumą, kančių. Trečioji tolerancijos sąlyga – apsisprendimas laisva valia ištverti tai, kas vertinama neigiamai, atsisakant siekio pašalinti to priežastį.

Tolerancija yra kompromiso išraiška. Be neigiamo vertinimo, nepritarimo ir atmetimo, joje yra ir sutikimo momentas. Nepritariantys kokiai nors gyvensenai vis dėlto sutinka, kad tą gyvenimo būdą pripažįstantys žmonės turėtų galimybę jį realizuoti.

Tad kai toleruojama, tai ir sutinkama. Kai toleruojami azartiniai lošimai, tai sutinkama, kad jie nebūtų draudžiami; kai toleruojamos apeigos, sutinkama, kad kištis ir tų apeigų neleisti nedera. Sutikimas būna įvairaus lygmens ir laipsnio, gali net išsiplėtoti iki bendradarbiavimo.

4

2. KĄ TOLERUOJAME

PAŽIŪROS BEI ĮSITIKINIMAI. Tie kurie kalba apie minties laisvę, turi omenyje minties reiškimo, t.y. žodžio laisvę. Minties tolerancijos nėra, nes kol kas įsikišti į mąstymą neįmanoma. Tolerancija reiškia ne tai, kad patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi. Tolerancijos nereikia suprasti taip, kad turime gerbti pažiūras, kurias laikome klaidingomis, įsitikinimus, kurie neracionalūs. gerbti jų nėra už ką, reikia juos kritikuoti ir atmesti. Ginčas, diskusija, kova su klaidingomis pažiūromis neprieštarauja tolerancijai. Klaidos, klaidingi sprendimai įvairiose gyvenimo srityse toleruotini ta prasme, kad jie tiesiog neišvengiami, suklydimas yra veiklos palydovas.

SKONIO IR POLINKIŲ SRITIS. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienas mėgaujasi klasikine tapyba ir nevertina abstrakčiojo meno, kitas pripažįsta tik džiazą ir nepajėgus klausytis simfoninės muzikos. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonius ir polinkius, neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Skonio ir polinkių sričiai priklauso įpročiai ir papročiai. Įpročiai yra asmens elgesio reguliatoriai, jie apibūdinami polinkiu panašiomis aplinkybėmis daryti panašius veiksmus. papročius galima laikyti visuomeniniais įpročiais. Įpročiai yra skonio išraiška, pakitus skoniui, keičiasi įpročiai.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1181 žodžiai iš 2249 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.