ĮVADAS
Pagarba ir pakanta – artimai tarpusavyje susijos sąvokos. Viena kitą papildydamos jos faktiškai sudaro tolerancijos turinį. Lotyniškas terminas tolerancija ir lietuviškasis pakanta yra tos pačios semantinės kilmės. Ir pirmas ir antras kilo iš kantrybės sąvokos. Neretai žmogui tekdavo ir tenka susitaikyti su tuo kas nemalonu, dirgina, teikia fizinę ir dvasinę kančią, ko jis negali nugalėti ar pašalinti. Taip formavosi kantrybė. Pakanta taip pat yra kantrybė, tačiau jos turinys platesnis. Pakantusis priima arba iškenčia ir tai, kas jam nemalonu, nors to jis galėtų išvengti. Dažnai tenka susidurti su skirtingų ir net priešingų pažiūrų bei įsitikinimų ar charakterio savybių žmonėmis, turinčiais keistų įpročių ir t. t. Pakantus žmogus neskuba tokius asmenis pasmerkti, nuo jų atsiriboti, reikšti jiems priešiškumą ar nepalankumą. Žinoma, tai nereiškia, kad jis su jam priimtinomis pažiūromis ar charakterio savybėmis susitaiko ir išsižada savų. Pakantus žmogus tvirtai laikosi savo principų ir pasilieka teisę kritikuoti jam svetimas pažiūras bei įsitikinimus.
Vadinasi pakanta sulaiko žmogų nuo išankstinio priešiškumo, neargumentuoto kitų pažiūrų ar įsitikinimų atmetimo vien dėl to, kad jos nesutampa su savosiomis. Pakanta suartina, verčia ieškoti dialogo, gilintis į kito pasaulį, suprasti svetimus argumentus.
Kritiškumas santykiuose su žmonėmis reikalauja ir savikritiškumo. Labai svarbu išmokti iš kito žmogaus pozicijų pažvelgti į save, pasitikrinti savo argumentus. Savikritiškumas neleidžia mums savo pažiūras ar įsitikinimus, savo skonį ar įpročius laikyti kitų vertinimo etalonu. Pakanta apsaugoja nuo galimų vienpusiškų, subjektyvių vertinimų, laiduoja didesnį abipusį suartėjimą.
Labai dažnai kasdienėje kalboje, net ir literatūroje, pakantos ir tolerancijos terminai vartojami kaip sinonimai. Tačiau iš tikro šios sąvokos nėra visai tapačios. Pakanta yra kasdienės sąmonės sąvoka, o tolerancija – filosofijos ir etikos kategorija.
1. TOLERANCIJA IR DOROVINĖ KULTŪRA
Šiuolaikinėje literatūroje toleracija nagrinėjama įvairiais požiūriais: kultūrologiniu, religijotiniu, sociologiniu, etiniu ir kitais. Taigi tolerancijos sąvoka naudojama įvairių socialinių reiškinių aprašymo ir tyrimo srityse, ja žymimas tam tikras tose srityse funkcionuojantis principas, kurio esmę sudaro laisvas apsisprendimas nenaudoti prievartos ir jėgos skirtingų ar priešingų įsitikinimų, požiūrių, skonių ar poelgių atžvilgiu. Tad, kokiose situacijose taikomas tolerancijos principas?
Tolerancija susijusi su tais atvejais, kai asmuo susiduria su tokiais žmonių požiūriais, įsitikinimais, veiksmais ar tiesiog asmenimis, kurie ne tik nesutampa su jo paties požiūriais ir t. t., bet yra jam nepriimtini, sukelia neigiamus jausmus arba neigiamus vertinimus. Taigi būtina tolerancijos sąlyga – nuoširdus įsitikinimas, kad tam tikras požiūris yra blogas. Tolerancija jos tradicine prasme išreiškia šiek tiek nelygų žmonių santykį: toleruojantysis, jausdamasis teisus, visų pirma pasmerkia, o po to taikstosi ar pakenčia pasmerktąjį reiškinį.
Kita būtina tolerancijos sąlyga – subjekto galimybė laisvai apsispręsti. Toleruojantis asmuo savavališkai laisvu apsisprendimu taikstosi su jam nepriimtinais reiškiniais, nei jėga, nei prievarta nekeičia įvykių raidos, nors gali (ir tai žino) vienu ar kitu būdu pakeisti šią raidą (lietuvių kalboje tolerancijos sinonimai pakanta, apykanta ir apkanta atspindi šį momentą). Tolerancijos subjektas – laisvai pasirenkantis ir apsisprendžiantis žmogus. Asmuo yra tolerantiškas, kai gali pakeisti jam nepriimtiną padėtį, bet, gerbdamas kito asmens teisę į dvasios ir veiksmų laisvę, to nedaro laisva valia. Tolerancija tampa dorovine asmenybės savybe, padedančia įvaldyti emocines reakcijas, lengvinančia bendravimą konfliktinėse situacijose.
Tačiau pats tolerancijos principas nėra absoliutus, arba, kitaip tariant, jis nėra vertybė pati savaime. Nenustatant jokių ribų pakantumo reiškimuisi, privalu būtų toleruoti netolerantiškus, fanatiškus arba antihumaniškų tikslų siekiančius žmones. Todėl tolerancija, kaip absoliuti vertybė, tuojau save griauna, būdama priversta nustatyti ribas savo apimamų objektų sričiai, t. y. tuo būdu tapdama jau neabsoliuti. Visų vertybių priėmimas liudija arba nesugebėjimą apsispręsti, arba abejingumą.
Negalima sutikti su autoriais, kurie toleranciją interpretuoja kaip nesipriešinimo blogiui principą. Humanistinių vertybių pripažinimas ir aktyvus vadovavimasis jomis sukelia aktyvų pasipriešinimą blogiui, žmogaus orumo žeminimui, antihumanistinėms nuostatoms. Sprendžiant tolerancijos problemą, svarbu atskleisti priežastis, priveriančias peržengti tolerancijos ribas ir panaudoti jėgą ar prievartą. Taigi tolerancijos principo pagrindimas – humanistinis žmogaus vertės teigimas – įpareigoja atsisakyti tolerancijos, kai ši akščiausioji vertybė paneigiama.
Savo nepritarimą tolerantiškas asmuo gali išreikšti argumentais diskusijose, įtikinimu savo pozicijos teisingumu, nepažeisdamas draugiškų santykių, pagarbos bendraujančiajam. Čia tolerancija susiliečia su etiketu. Tiek tolerancijos, tiek etiketo pagrindas – kito žmogaus orumo, vertingumo pripažinimas ir gerbimas. Kaip
etiketo, taip ir tolerantiško elgesio išmokstama. Pagrindinė tolerancijos funkcija kultūroje – ne pripažinti, apsaugoti ir įtvirtinti tam tikru būdu žmogaus reikšmingumą, o sudaryti palankias sąlygas, galimybę nuomonių, požiūrių įsitikinimų įvairovei reikštis, savarankiškiems tiesos ieškojimams ir individualybės atsiskleidimui. Tolerancijos principą parėmusi asmenybė padaro jį savo dorovinės kultūros dalimi ir, juo remdamasi, sėkmingiau sprendžia konfliktines situacijas, geriau išreiškia save ir leidžia pasireikšti kitam žmogui.
2. PAKANTA IR JOS RIBOS
Žmogaus sugebėjimas neapkęsti išsiugdė per šimtmečius, jis padėjo kovoje su blogiu, su bet kokios rūšies niekšybe. Jeigu žmonės staiga prarastų šį gebėjimą, jie nustotų buvę žmonėmis. Neapykanta – toks pat žmogiškas jausmas kaip meilė ir užuojauta. Jis neatskiriamas nuo orumo, pasididžiavimo ir garbės jausmo.