Tolerancija2
5 (100%) 1 vote

Tolerancija2

Kai elgiamasi pagal dorovės principus, normas ir jas papildančias gero elgesio taisykles, visada būna malonu, ir toks elgesys pagirtinas. Daugelis realių gyvenimo situacijų būna tokios painios, sudėtingos, nevienareikšmės, kad jose rasti geriausią sprendimą nelengva. Elgesio paprastumas, natūralumas ir originalumas dažnai sukelia pasigėrėjimą, malonią nuostabą. Tai, ką vadiname elgesio spalvingumu, gražumu, suprantama, nėra pagrįsta vien išoriniais efektais, bet išeina iš žmogaus vidinio turtingumo, nešabloniško, kūrybingo ir individualaus santykio su aplinkiniu pasauliu bei kitais žmonėmis. Ar toks elgesys, kuris neseka dorovine norma aklai, rigoristiškai turi būti smerktinas? Ar, elgiantis ne taip, kaip daugumos primta, tuo pačiu prasižengiama dorovės principams? Ar galima doroviniu požiūriu smerkti tokį asmens elgesį, kuris man (ar kitam) atrodo nepriimtinas? Kaip vertinti panašius dalykus? Trumpai ir vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva. Tačiau jei elgesys nepažeidžia dorovės principų, tai dėl “formos” neturėtų kilti didesnių nesusipratimų. Dorovinės kultūros gilumą ir humaniškumą padeda išreikšti tolerancija. Ji suprantama kaip tokia žmogaus nuostata, pagal kurią negalima grubiai kištis, smerkti kokią nors žmonių veiklos sritį, jų elgesį, papročius, tradicijas, nuomones ir pan., jei tam nėra pagrįstų argumentų. Juo labiau, kad vienintelis ko nors smerkimo pagrindas tėra asmeninės simpatijos ar antipatijos. Čia itin pajuntama takto vertė. Pakantus žmogus pasirengęs tam tikrus papročius, išorinio elgesio formas pripažinti ir gerbti, jei jos padeda visapusiškiau ir universaliau pasireikšti turtingam individualybės dvasiniam gyvenimui. Brandžios dvasinės, dorovinės kultūros žmogus sugeba jautriai atsižvelgti į kito krašto, regiono buities ir elgesio nacionalines ypatybes, etiketo savitumą ir su visu tuo susijusią žmonių elgesio įvairovę. Nuo atskiro asmens, grupės pakantumo kito atžvilgiu nemaža dalimi priklauso tarpusavio bendravimo kultūros lygis, išvengiama nemažai bereikalingų konfliktų ir nemalonių situacijų. Tolerancijos nedera tapatinti su principu “viskas leistina, nieko nėra negalimo”. Tai jau dorovinio nihilizmo apraiška, jokiu būdu nesekanti iš teisingai suprasto tolerancijos principo.

Šiandien žodis “tolerancija” vis dažniau yra suprantamas iškreiptai. Paprastai žmonės gilinasi tik į jo žodyninę reikšmę, nesistengia suprasti, kad kartais gyvenime pasitaiko išimčių ir ne viską galime suprasti tiesmukai, vienareikšmiškai. Tarptautinių žodžių žodyne, radę žodį “tolerancija”, sužinotume, kad tai pakantumas priešingai nuomonei, kitokio įsitikinimo gerbimas. Jeigu suprastume tai tiesmukai, tada mūsų įsitikinimu tolerancija būtų kažkoks aklas pasyvumas, o gal net baimė ar nenorėjimas išreikšti savo nuomonę, jeigu ji nesutampa su kito asmens įsitikinimais. Tolerancija nėra vien pritariantis linksėjimas galva, kai kitas žmogus mums dėsto mintis, kurios neatrodo priimtinos, teisingos. Nes jeigu taip būtų, tada toleraciją reikėtų vadinti paprasčiausiai bukumu, arba nesugebėjimu sukurti ir pateikti savo nuomonę. Juk tolerancijos subtilybės slypi visai kitur. Žinoma, sugebėjimas pakančiai išklausyti kitą žmogų, įeina į sąvoką “tolerancija”, tačiau tai nėra viskas. Kartais tolerancija suprantama kaip taktiškas įsikišimas, sugebėjimas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku išsakyti savo mintis. Manau, tai taktas ir delikatumas kartu sudėjus. Juk jeigu aklai pritarsime nuomonei, kuri neatrodo priimtina, tada nebūsime visiškai atviri su pašnekovu, tai tebus apsimestinis pritarimas. Sąžinės dalykuose tolerancija yra labai svarbi. Ji parodo, kad mes gerbiame kitą asmenį ir skaitomės su jo nuomone. Žinojimo lygmenyje tolerancija yra neprasminga. Pavyzdžiui, kažkas įsitikinęs, kad du ir trys yra šeši. Nežinau, ar labai tolerantiški pasirodytume, jei tokiam skaičiuotojui leistume statyti tiltus ir namus. Arba jei kažkas nori važiuoti į Rusijos sostinę, o bilietą nusiperka į Kijevą. Kokia čia tolerancija, jei nepasakysime, jog žmogus suklydo?

Anot Gėtės, tokia tolerancija yra pasišaipymas iš žmogaus. Taigi, žinojimo lygmenyje tolerancija beprasmė. Du ir trys yra penki, o Rusijos sostinė yra Maskva – argi galima čia kalbėti apie kokią nors toleranciją? Tai dvi skirtingos koncepcijos. Bet ir čia galioja tas pats principas kaip istorijoje: teiginys apie konkretų istorinį įvykį yra arba teisingas, arba klaidingas. Viena iš šių koncepcijų yra teisinga, kita ne. Abi teisingos būti negali.

Tiesos negalima įteigti prievarta. Jėga nė vieno nepriversi patikėti, kad du ir trys yra penki. O tiems, kurie įsitikinę, kad šeši, prievarta neįpirši kitokios nuomonės. Bet tai nereiškia, kad tų, kurie sako du ir trys yra šeši, reikia šalintis. Galbūt geriau, kad jie nestatytų tiltų ir namų. Bet tiesos negalima įdiegti prievarta. Todėl tolerantiškiems reikia būti nuomonių raiškos požiūriu, bet nebūtinai tolerantiškiems dėl pasekmių, kurias sukelia tos nuomonės. Jokia valstybė negali sau leisti neribotos tolerancijos. Ji priversta nustatyti ribas. Taigi tolerancija negali būti paversta aukščiausiu masteliu. Privalo egzistuoti tolerancijos ribos, ypač žinių, dalykiniuose klausimuose. Beprasmiška toleruoti apskritai visus
žinojimo teiginius. Be to, tolerancijos ribos privalo būti ir ten, kur žmonėms gresia fiziniai pavojai. Esant beribei tolerancijai neįmanoma apginti aukų ir silpnesniųju. Tolerancija tai sugebėjimas gerbti kitokią nuomonę, kokia ji bebūtų ir taktiškas savųjų įsitikinimų pateikimas. Jeigu tolerancija tebūtų pakantumas ir savo nuomonės nutylėjimas, tada ji paprasčiausiai galėtų būti laikoma diskusijos priešininke. Žmonės niekada negalėtų dikskutuoti, jeigu išgirdę priešingą nuomonę, privalėtų tylėti ir jai pritarti, norėdami nepasirodyti netolerantiškais. Negi diskutuoja vien netolenrantiški asmenys? Tikrai ne. Diskutuoja visi, tačiau tolerancija yra būdas diskusijai išlikti humaniška, civilizuota. Jeigu nevyktų diskusijos, tada, ko gero, mūsų pasaulis ir visuomenė “užstrigtų” viename taške, nes nebūtų prieinama prie naujų sprendimų, nebūtų pasiekiami kompromisai tarp priešingų pažiūrų. Tolerancija ir yra tas būdas, leidžiantis žmonėms bendrauti taktiškai, tai dorybė, pastūmėjanti link kompromiso.

Įsivaizduokime tokią situaciją:”Bendrauja du žmonės. Jonas pateikia savo nuomonę, kuri Petrui atrodo tiesiog absurdiška ir nereali, atsižvelgiant į kai kurias perspektyvas. Taigi, Petras išklauso Jono, jo nepertraukdamas, bet po to iš karto pateikia savo pažiūras, pasakydamas, kad gerbia Jono išsakytą nuomonę, tačiau yra įsitikinęs, jog viskas yra kitaip, dėl tam tikrų priežasčių. Jonas bematant įsižeidžia, nusimena ir trenkęs durimis išeina.” Jeigu suprastume žodį “tolerancija” vienareikšmiškai ir nei kiek nesigilintume į duotąją situaciją, tai mums, ko gero, pasirodytų kad šioje situacijoje netolerantiškas buvo Petras, nes galbūt jis nepakankamai taktiškai išsakė savo nuomonę, nesugebėjo pašnekovui išdėstyti savo minčių jam priimtina forma su įtikinamais argumentais, ar iš viso be reikalo pasakė, ką galvoja gvildenamu klausmu. Gal jam paprasčiausiai reikejo nutylėti? Tačiau, jeigu toleranciją suprasime kur kas platesne prasme, tada mums netolerantiškesnis atrodys Jonas, nes jis pateikęs savo nuomonę, negerbė Petro nuomonės ir pasikarščiavęs trenkė durimis.

Žinoma, retai kada diskutuojant tolerancija atlieka lemiamo faktoriaus vaidmenį, jeigu tolerantiškas tik vienas, ar keli iš diskutuojančiu asmenų (prie to dar sugrįšime). Tuo atveju jų nuomonė tiesiog ištirptų ir nebūtų išgirsta, nes žmonės, kurie nėra pakantūs, nesugebės išklausyti ir tinkamai priimti kito asmens požiūrio. Bet, jeigu diskusija vyksta tarp humaniškų, tolerantiškų asmenų, tuo atveju nesuprastųjų neturėtų būti. Tokiais atvejais pasiekiami kompromisai, išvengiama didesnių konfliktų.

Nors šiandien tolerancijai skiriama nemažai dėmesio, vis daugiau kalbama apie jos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau tikrai ne visi žmonės yra tolerantiški vieni kitiems. Ko gero, taip niekada ir nebus, kad visi suprastų ir vertintų toleranciją tinkamai. Kodėl taip nutinka? Kas įtakoja tolerancijos, kaip vertybės nebuvimą? Manau, viso to šaknys slypi ne visuomenėje, kurioje gyvena žmogus, o kur kas smulkesnėje jos atšakoje – šeimoje. Kartais net pačios kilniausios visuomeninės idėjos nesubega prasiskverbti į žmonių pasamonę, nes jie augo ir vystėsi aplinkoje, kur buvo priimtos visai kitos vertybės, arba, kitaip tariant, jos iš viso buvo iškreiptai suprantamos, o gal net neegzistavo toks žodis “vertybė”. Normalu, kad šeima ir jos atmosfera žmogui padaro didžiausią įtaką, nes nuo pat mažumės mes augame apsupti namų, buitinės aplinkos. Visa, ką įgyjame vystydamiesi ir auklėjami šeimoje, retai kada pakinta teigiamai ar neigiamai veikinat kur kas platesnei – visuomeninei aplinkai. Taip pat požiūris į toleranciją priklauso nuo žmogaus charakterio bruožų. Kad ir kaip bebūtų keista, vis gi pasitaiko tokių žmonių, kuriems dėl tam tikrų, sunkiai paaiškinamų priežasčių tiesiog patinka konfliktuoti, veltis į ginčus. Aišku, greičiausiai viso to šaknys vėl gi slypi ne kur kitur, o šeimoje, t.y. aplinkoje, kurioje ilgą laiką formavosi asmenybė. Naivu būtų tikėtis, kad žmogus, kurio šeimoje ginčai, barniai ir nepakantumas vienas kito nuomonei buvo kasdienybės dalimi, kada nors supras tolerancijos svarbą, nors žvelgiant iš kitos pusės paradoksalu, kad kartais butent žmonės, iš be galo nedarnių šeimų, kuriose neegzistavo tolerancijos sąvoka, stengiasi savo gyvenima susitvarkyti kitaip, negu jis buvo tvarkomas šeimoje, kurioje užaugo. Kartais žmonės, kuriems daugiau teko susidurti su netolerantiškais asmenimis ne tik, kad neperiima šios bjaurios savybės iš aplinkinių, bet priešingai – stengiasi patys niekada tokiais netapti, nes matydami kitą žmogų besielgiant netoleruotinai, ne atsako jam tuo pačiu, bet stengiasi daryti taip, kaip moko Biblija:”jei gavai antausį, atsuk ir kitą skruostą”. Kartais būtent tokiu būdu, dalyvaudami visuomeniniame gyvenime (susidurdami su įvairiais individais), žmonės išsiugdo toleranciją, tampa pakantesni ir taktiškesni, tarsi iš tiesų tikėdami, kad su jais bus elgiamasi taip, kaip jie elgiasi su kitais žmonėmis. Drįstu pastebėti, kad galbūt ne visada, bet dažnai būtent taip ir nutinka. Juk net patį netolerantiškiausią žmogų galima palenkti savo pusėn, nuolat su juo elgiantis taktiškai. Netaktas
dažniausiai gimdo tik agresiją ir priešiškumą ir tai yra akivaizdu.

Manau, niekas neprieštaraus, kad žmogus linkęs vertinti pasaulį dualistiškai, t.y. skirstyti viską į dvi grupes: gerąją ir blogąją. Dažniausiai žmoės linkę į kraštutinumus: viskas jiems tik balta, arba juoda ir pan. Taigi, toleranciją simboliškai galime laikyti tarsi grandį, tiltą tarp pritarimo ir nepritarimo. Juk būdami tolerantiški, mes gerbiame kito žmogaus nuomonę, taigi, tarsi jai pritariame, bet tuo pačiu tolerancija suteikia ir progą taktiškai išdėstyti savo pažiūras, t.y. sąlyginai nepritarti kitokiai nuomonei. Tolerancija tai nepriekaištingas sugebėjimas balansuoti tarp “sutinku” ir “nesutinku”. Žinoma, tikriausiai daug kas pasakytų, kad tai prieštarauja į kraštutinumus linkusiai žmogaus prigimčiai. Tačiau mes gyvename civilizuotoje visuomenėje. Natūraliai iškyla klausimas:”ar galime save vadinti civilizuotais ir humaniškais, jeigu nesistengiame atsisakyti neigiamų savybių?” (Manau, polinkį į kraštutinumus būtų galima laikyti viena iš blogųjų žmogaus savybių.) Juk tam mes ir esame šiame pasaulyje, kad siektume tobulybės, aukso vidurio, kadangi nei vienas negimėme tobulas. Taigi, būdami tolerantiški, bent vienoje srityje (bendravime su kitais žmonėmis) išliekame ties optimalia riba.

Socialinėje visuomenėje tolerancija yra pats geriausias būdas išvengti konfliktų, nesutarimų. Jeigu kas dieną būtume pakantesni vienas kitam, nuolat stengtumėmės visų pirma išklausyti priešingą nuomonę, pasistengti joje įžvelgti teigiamų aspektų, o tik tada pateiktume savąją, tai bendrauti ir sutarti įvairiais klausimais būtų kur kas paprasčiau. Pagrindinė žmonių problema yra kantrybės trūkumas, per didelis noras išreikšti save, nepaliekant erdvės kito žmogaus nuomonei. Taip pat dažnas iš mūsų galvoja esąs besąlygiškai teisus, vadinasi, mums trūksta savikritiškumo, retai kada tinkamai pasveriame savo argumentus ar iš viso jų turime. Privalome suprasti, kad neargumentuota nuomonė nėra tvirta ir jokiu būdu tokios nuomonės negalime bandyti primesti kitam. Priešingai, tokiu atveju kur kas naudingiau būtų išklausyti kitą žmogų, pasisemti minčių, suderinti jo argumentus su savaisiais.

Tolerancija neaktuali gali būti nebent tokiems žmonėms, kurie nuolat sėdi užsidarę, niekuo nesidomi ir mažai bendrauja su aplinkiniais. Tačiau norint sukurti darnią visuomenę, tokie žmonės nėra idealiausi jos nariai, nes paprastai esti per daug pasyvūs. O nuolat komunikuojant, bendraujant tarpusavyje yra neišvengiami skirtingų interesų susikirtimai, konfliktinės situacijos. Tolerantiškam žmogui kur kas paprasčiau tapti bendruomenės dalimi, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kadangi jis visų pirma linkęs išklausyti ir tik po to daryti savas išvadas. Kartais kur kas parankiau “apeiti” konfliktinę situaciją, negu ją sukurti. Dažniausiai tokiu būdu išvengiama ne tik ginčų, bet sutaupoma laiko ir įgyjama daugiau patirties. Taigi žmogus gali pasiekti maksimalią naudą.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2143 žodžiai iš 6759 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.