Tomo akviniečio moralinio įstatymo koncepcija
5 (100%) 1 vote

Tomo akviniečio moralinio įstatymo koncepcija

Tomo Akviniečio moralinio įstatymo koncepcija

Doc. dr. Dalia Marija Stančienė,

Kultūros, filosofijos ir meno institutas

Įvadas

Tomas Akvinietis pelnė šlovę ne tik kaip teologas, bet ir kaip filosofas, politikas, teisės įstatymų žinovas. Jo prigimtinės teisės teorija buvo pasinaudota kuriant „Amerikos konstitucijos aukštesniosios teisės pagrindus“.

Iki Tomo Akviniečio moralinėje teologijoje dažniausiai buvo nagrinėjama Šventajame Rašte tiesiogiai ar netiesiogiai pateiktus moralinius priesakus. Tomas Akvinietis, pasielgė kitaip. Jis, spręsdamas pamatines etikos problemas, pasitelkė teleologinį Aristotelio metodą ir taip išvengė vergiško sekimo autoritetingu tekstu bei piktnaudžiavimu dedukcija.

Garsusis “Traktatas apie įstatymą” (Teologijos suma, I-II, kl. 90-108) yra puikus Tomo Akviniečio pavyzdys kaip jis rėmėsi Aristotelio teleologija, kurdamas integruotą etikos, teisės ir valdymo teoriją. Šiame traktate Tomas Akvinietis pateikia keturių įstatymų struktūrą: 1. amžinąjį įstatymą (pasaulio dieviškasis planas), 2. prigimtinį įstatymą (pagal kurį žmogus naudodamasis savo mąstymu dalyvauja amžinajame įstatyme), 3. žmogaus įstatymą (pagal kurį “nuosprendžiais” ir “įsakymais” prigimtinis įstatymas yra pritaikomas specifinėms visuomenėms), 4. dieviškąjį įstatymą (dieviškasis apreiškimas fiksuotas Naujajame ir Senajame Testamentuose, vadovauja žmogui ir padeda suprasti teisės bei moralės dėsnius). Ši struktūra remiasi neoplatoniškomis hierarchijos ir dalyvavimo koncepcijomis, Romos teise, feodalizme gyvavusiu tikėjimu, kad įstatymas ir valdžia yra bendros kilmės, ir stoikų tikėjimu racionalia bei moralia pasaulio tvarka. Šios sistemos vienybę pagrindžia pamatinis tikėjimas žmogaus mąstymo gebėjimu suvokti Dievo intencijas atitinkantį gamtos tikslingumą. Tomo Akviniečio manymu, prigimtinis įstatymas yra susijęs su “prigimtinių potraukių” ištobulinimu ir išbaigimu, juos pajungiant savisaugai, maitinimuisi, dauginimuisi, šeimos gyvenimui, mokymuisi ir garbinimui. Visa tai yra suprantama kaip Dievo suteiktos būtinybės ir galimybės, kurios patenka į prigimtinio įstatymo sritį. Žinoma, ne visi potraukiai yra “prigimtiniai”, o tik atitinkantys racionalius žmogaus prigimties tikslus. Jie nėra išvedami dedukcijos būdu, jie yra išplėtojami iš vientisos ir socialiai atsakingos žmogaus asmenybės sąvokos. Čia turime omenyje tokią asmenybę, kuri siekia realizuoti maloningo ir tikslingai veikiančio Dievo suteiktas galimybes.

Šis krikščioniškasis aristoteliškasis etikos racionalizmas labai skiriasi nuo ankstesniojo augustiniškojo pesimizmo, nuvertinusio žmogaus mąstymo galimybes pažinti gėrį ir jo valią šio gėrio siekti. Akviniečio etika atsirado kaip tik tuo metu, kai Bažnyčiai ypatingai reikėjo metodo, įgalinančio spręsti konkrečias etikos problemas paplitus individualios išpažinties praktikai. 1215 metais Laterano antrasis Susirinkimas paskelbė visiems krikščionims privalomą kasmetinę išpažintį kunigui. Išpažinčių klausytojams prireikė išmokti kaip paskirti tinkamą atgailą ir kaip atgailaujančiam nurodyti tinkamą dvasinio tobulėjimo kryptį. Todėl Teologijos sumos antrojoje dalyje Akvinietis remdamasis prigimtimi ir prigimtiniu įstatymu kalba tiek apie kunigų tiek apie pasauliečių moralės klausimus. Šiame straipsnyje detaliau sustosime ties prigimtinio įstatymo etika ir pabandysime atsakyti į klausimą kas ji yra ir kodėl vadinama moraliniu įstatymu. Bet prieš tai panagrinėsime kaip Tomas supranta įstatymą apskritai ir kokie yra įstatymai.

Įstatymas

Įstatymo sampratą Tomas Akvinietis siūlo pradėti nagrinėti nuo įstatymo esmės, vėliau aptarti įstatymų įvairovę ir įstatymo padarinius (q. 90, prologus). Įstatymo esmę, Tomo teigimu, suprasime atsakę į keturis klausimus: ar įstatymas yra tai kas priklauso protui; kas yra įstatymo tikslas; kas yra jo priežastis; kokia yra jo paskelbimo reikšmė. Taip pat, klausimo „Apie įstatymo esmę“ prologe Tomas pabrėžia, kad reikia atkreipti dėmesį į išorinius veiklos pradus, nes „į gėrį kreipiantis išorinis pradas yra Dievas, kuris mus moko įstatymu“ (q. 90, prologus).

Tomo įstatymo apibūdinimas, kad jis „ yra tam tikras veiklos matas ir taisyklė“ [4] (q. 90, a.1, in c), mums leidžia daryti išvadą, kad įstatymu yra numatoma ir planuojama veikla. Taigi, turi būti tas kuris numato ir planuoja, o tai gali atlikti tik tas, kas turi išmintį, nes, pritardamas Aristoteliui, Tomas teigia, kad „išminčiui priklauso tvarkyti“ [5] (SCG II, cap. XXIV [4]). Todėl toliau daroma išvada, kad tvarka atsiranda dėl išminties to, kuris supranta. O suprasti gali tas, kuris turi intelektą arba protą, todėl Tomas ir klausia: ar įstatymas priklauso protui? Keldamas įstatymo priklausomybę protui, Tomas turi galvoje žmones ir jų santykį su įstatymu. Pasiremdamas silogistika, Tomas iš dviejų teiginių: įstatymas yra tam tikras veiklos matas ir taisyklė, žmonių veiklos taisyklė ir matas yra protas, daro išvadą, kad įstatymas priklauso protui. Kadangi protas yra žmonių pirmasis veiklos pradas [6] (q. 1 ad 3), nes kreipia į tikslą, o žmonių gyvenimo galutinis tikslas yra laimė [7] (q. 2 a7), tai, pabrėžia Tomas, įstatymui labiausiai priklauso rūpintis ta tvarka, kuri veda į bendrąją laimę [8]
(q. 90 a.2, in c). Be to, kaip ir Aristotelis, laimę Tomas vadina tobula veikla [9] (SCG I, cap. C [3]), kuri priklauso nuo keturių dalykų: giminės, veikimo pradmens, veiklos objekto ir veiklos formos [10]. Panagrinėsime detaliau, kaip suprasti tuos keturis veiksnius, nuo ko priklauso veiklos tobulumas vedantis į bendrąjį gėrį, kuriais vadovaudamasis protas įgyja įstatymo pagrindą [11](q. 90 a.2, ad 3).

Veiklos giminę Tomas supranta dvejopai. Viena veiklos rūšis yra vidinė, kaip veikimas pačiame veikiančiajame, pavyzdžiui, matymas ar girdėjimas, kita – išorinė, pereinanti į kitus daiktus, kaip šildymas, statymas [12](SCG II, cap. I [2]). Pirmoji veikla yra tobulesnė, nes priklauso pačiam veikiančiajam „Mat tokie tobulumai priklauso tiems, kurių veikla jie yra, ir gali būti aukščiausi, nes nėra nukreipti į ką nors sukurtą kaip į tikslą.“ [13] (SCG I, cap. C [3]).

Veiklos tobulumo priklausomybę nuo veikimo pradmens, Tomas atskleidžia per galią. Kiekvienas veikia per savo formą, o „kiekvieno veikiančiojo forma yra jo veikimo pradmuo“ [14] (SCG I, cap. XLVI [2]) ir tą veikimo pradmenį Tomas vadina galia [15](SCG I, cap. XLIII [12]), vadinasi, kuo didesnė galia, tuo veikla yra tobulesnė. Kadangi intelektinė prigimtis pranoksta kitas prigimtis [16] (SCG I, cap. XLVII [7]), tai žmogaus veiklos aukščiausias tobulumas pasireiškia suprantamumo rūšimi t.y. kuo didesnę supratimo galią turi intelektas, tuo jo, o tuo pačiu ir žmogaus, veikla yra tobulesnė. Taip pat reikia nepamiršti, kad intelektas veikia tarpininkaujant valiai, kurios objektas yra intelekto gėris [17] (SCG II, cap. XXIII [4]) ir tuo pačiu intelekto gėris yra veikiančiojo tikslas. Juslės taip pat gali kreipti žmogų į gėrį, bet toks gėris bus pavienis, o intelekto gėris yra visuotinis gėris. Todėl, teigia Tomas, „mūsų laimė yra ne dėl juslių veiklos, bet dėl įpročio ištobulintos intelekto veiklos“ [18] (SCG I, cap. C [3]).

Trečiu atveju intelekto veikimas bus tuo tobulesnis, kuo tobuliau jis supras tiriamąjį objektą ir pasieks didžiausią laimę, kai tas objektas bus „aukščiausios inteligibilijos supratimas“ [19] (SCG I, cap. C [3]). O tobuliausiai suprantamas objektas, rašo Tomas, yra „dieviškoji esmė, nes ji yra tobuliausias veikimas ir pirmoji tiesa“ [20] (SCG I, cap. XLVII [6]). Vadinasi, veikla bus labiausiai tobula, jei ji sieks suprasti dievišką esmę ir žmogus tada pasieks didžiausią laimę.

Galiausiai veiklos tobulumas priklauso nuo veiklos formos t.y. „kada veikiama tobulai, lengvai, ryžtingai ir maloniai“ [21] (SCG I, cap. C [3]). Tačiau toks veikimas, tvirtina Tomas priklauso Dievui, nes „Jis supranta ir Jo supratimas yra aukščiausioji galia, kurios nereikia tobulinti įpročiu. …Todėl jis yra laimingas“ [22] (SCG I, cap. C [3]). Žmogus šiame gyvenime negali būti visiškai laimingas, nes jo veikla nuolat formuojama įpročiais [23] (SCG III, cap. 48 [7]).

Veiklos tobulumo analizė rodo, kad žmogus veikia įvairiomis kryptimis kurios yra susiejamos per bendrąjį gėrį, tai yra, per galutinės priežasties bendrumą, „nes bendrasis gėris yra bendrasis tikslas“ [24] (q. 90 a.2, ad 2). Taip įstatymas yra nukreipiamas į bendrąjį gėrį. Padarius šias dvi išvadas, kad įstatymas priklauso proto tvarkai ir yra nukreiptas į bendrąjį gėrį, mums belieka sužinoti ar kiekvienas žmogus gali būti įstatymo kūrėju bei skelbėju ir kada įstatymas turi galią?

Kadangi įstatymas labiausiai rūpinasi tvarka, saugančią bendrąjį gėrį, tai, rašo Tomas, tokį įstatymą gali skelbti tik tas, kuris atstovauja daugumai, kuriai priklauso tas bendrasis gėris [25] (q. 90 a.3, in c). Bendrojo gėrio turėtojai paskiria vieną ar kelis atstovus, kurie gali leisti įstatymus ir taip pat reikalauti jų vykdymo, bei bausti tuos, kurie jų nevykdo. Tačiau įstatymas, pažymi Tomas, turi galią tik tada, kai jis yra viešai paskelbiamas ir žmonės su juo yra supažindinami [26] (q. 90 a.4, in c). Kiekvienas žmogus, dalyvaujantis valstybės ar kurios nors bendruomenės gyvenime, gali patarti kaip formuoti įstatymus, bet jo patarimai, jei nebus įtraukti leidėjų į įstatymus, neturės vykdomosios galios. Tačiau priimtas įstatymas jau turi galią kiekvienam bendruomenės nariui ir žmogus, vykdydamas įstatymą proto dėka pats sau tampa įstatymu [27] (q. 90 a.3, ad 1). Konstatavęs, kad įstatymas yra proto dalykas ir visada nukreiptas į visuotinę gerovę kaip į tikslą, kad jį suformuoja ir paskelbia bendras autoritetas, Tomas pateikia įstatymo apibrėžimą: „įstatymas yra ne kas nors kita, kaip tam tikras proto sprendimas dėl bendrojo gėrio, kurį išleido ir paskelbė įpareigotasis rūpintis bendruomene“ [28] (q. 90 a.4, in c). Taip pat Tomas nurodo ir įstatymui būdingus tris požymius: 1. būti nukreiptam į bendrąjį gėrį kaip į tikslą, 2. vadovauti žmogaus veiklai pagal teisingumo tvarką, 3. skatinti žmones vykdyti tai, kas įsakyta. [29] (q. 91 a.5, in c). Išnagrinėjęs įstatymo esmę, Tomas pereina prie klausimo apie įstatymų įvairovę.

Įstatymų įvairovė.

Įstatymus Tomas suklasifikuoja į keturias rūšis, iš kurių tris priklauso dieviškajam protui ir viena – žmogiškajam. Šiuos įstatymus Tomas pavadina amžinuoju, prigimtiniu, žmogiškuoju ir dieviškuoju [30] (q. 91). Amžinasis įstatymas sutampa su dieviškuoju protu, nes
priėmus prielaidą, kad pasaulį valdo dieviškoji apvaizda, kas yra įrodyta, teigia Tomas [31] (q. 91 a.1, in c), tai ir visa kūrinija yra valdoma dieviškojo proto. Kadangi dieviškajam supratimui neegzistuoja laikas, tai toks supratimas yra amžinas ir tokį įstatymą Tomas siūlo vadinti amžinuoju. Tačiau amžinasis įstatymas, toks koks yra savyje, yra niekam nepažinus [32] (q. 93 a.2, in c) ir yra už žmogaus proto. Žmogus pažįsta amžinąjį įstatymą tik per tam tikrą jo didesnį ar mažesnį spinduliavimą, nes kiekvienas tiesos pažinimas yra koks nors spinduliavimas ir dalyvavimas amžinojo įstatymo“ [33](q. 93 a.2, in c). Dalyvaudamas tiesos pažinime, žmogus kažkiek pažįsta amžinąjį įstatymą, nes „amžinasis įstatymas yra nekintanti tiesa“ [34] (q. 93 a.2, in c). Vadinasi, pagal amžinojo įstatymo tvarką visi kūriniai kažkaip dalyvauja amžinajame įstatyme, turėdami savyje dieviškojo proto atspaudą. Būtent, šis dieviškojo proto atspaudas ir kreipia kūriniją į jai būdingus veiksmus ir tikslus. Tokį amžinojo įstatymo dalyvavimą per dieviškojo proto atspaudą protingame kūrinyje Tomas pavadina prigimtiniu įstatymu arba kitaip tariant „prigimtinis įstatymas yra ne kas kita kaip amžinojo įstatymo dalyvavimas protingame kūrinyje“ [35] (q. 93 a.2, in c). Prigimtinis įstatymas žmonėse, dėl amžinojo proto dalyvavimo, pasireiškia polinkiu siekti gėrio ir vengti blogio [36] (q. 91 a.2, in c), tačiau, pirmiausia jis žmonių veiksmus kreipia į tikslą [37] (q. 91 a.2, ad 2). Iš prigimtinio įstatymo bendrųjų ir neįrodomų principų, teigia Tomas, „žmogaus protas turi eiti prie tam tikrų atskirų nurodymų“ [38] (q. 91 a.3, in c), kuriuos jis pavadina žmogiškuoju įstatymu. Žmogiškasis įstatymas yra tuo ypatingas, kad pritaiko bendruosius principus žmonių giminei pagal jos rūšines savybes ir nustato gyvenimą reguliuojančius reikalavimus. Perėmęs iš Aristotelio teorinio ir praktinio proto perskyrą, Tomas nurodo, kad teorinis protas su tikrove yra susijęs per vaizdinis, kurie padeda suprasti realiai egzistuojančių daiktų formas apibrėžiant to daikto „kas tai yra“ [39] (SCG III, cap. XCVII [12]). Praktinis protas taip pat atskleidžia pradą, tik jau nebūtinai „kas tai yra“, bet veiklos pradą t.y. tikslą. Ir, kaip pažymi Tomas, „praktinis protas, kuris nukreiptas į veiklą, žengia toliau ir jam priklauso trečiasis aktas – įsakymas“ [40] (q. 47 a.8, in c). Skelbiant įsakymą, praktiniam protui rūpi teisingumas, kurį jis įgyvendina apjungdamas konkrečioje veikimo situacijoje bendrybę ir atskirybę. Tačiau praktinis protas, apmąstydamas ką galima atlikti, kas yra atskira ir atsitiktina, gali suklysti, nors ir vadovaujasi prigimtinio proto šviesa. Žmogus turi savyje bendruosius principus kurie yra bendrosios taisyklės ir matai prigimtinio proto, tačiau prigimtinis protas yra dieviškosios išminties o ne žmogaus matas, todėl nebūtina, kad žmogaus matas būtų „visais atžvilgiais teisingas ir tikslus, nes pakanka, kad jis patenkintų savo giminės reikalavimus“ [41] (q. 91 a.3, ad 3). Be to, kadangi savo esme įstatymas yra tame kuris tvarko ir matuoja [42] (q. 91 a.6, in c), o visuose kūriniuose įstatymas yra dalyvavimu, tai žmogui dieviškuoju potvarkiu paskirtas įstatymas – veikti vadovaujantis protu [43] (q. 91 a.6, in c).

Kad žmogus kuo mažiau klystų ir tiksliau žinotų ką jam reikia daryti ir ko nedaryti, šalia prigimtinio ir žmogiškojo įstatymo yra dieviškasis įstatymas [44] (q. 91 a.4, in c). Iš esmės dieviškasis įstatymas yra Apreiškimas, perduotas per Šventąjį Raštą, kuris buvo būtinas, kaip nurodo Tomas, dėl keturių priežasčių: 1. galutinis tikslas, į kurį nukreiptas žmogus, panoksta žmogaus supratimą, 2. dėl žmogiškų sprendimų nepatikimumo atsiranda skirtingi ir net priešingi įstatymai, 3. žmogiškasis įstatymas nepakankamai gerai tvarko vidinę veiklą, 4. žmogiškasis įstatymas negali aprėpti ir uždrausti visas blogybes. Būtent dėl šių priežasčių specialios krikščioniško gyvenimo elgesio normos t.y. dieviškasis įstatymas, ir buvo perduotos per Šventąjį Raštą, kad žmogus galėtų galutinį antgamtinį tikslą siekti kilnesniu būdu [45] (q. 91 a.4, ad 1). Dieviškąjį įstatymą žmogus gauna tiesiai iš Dievo ir tai nėra žmogaus proto sprendimas, vadovaujant prigimtiniam įstatymui, bet yra žmogui suteikta Dievo malonės dovana [46] (SCG III, cap. CXVI [1]). Dieviškasis įstatymas nėra kažkas prieštaraujantis protui, bet jį tik papildo t.y. žmogus darydamas apsisprendimą prie prigimtinio įstatymo taisyklių prideda dieviškojo įstatymo taisykles [47] (q. 91 a.4, ad 2).

Prigimtinio įstatymo etika.

Dabar pabandysime pažiūrėti kaip Tomas pateikia prigimtinio įstatymo sampratą, kokie jam iškyla svarbiausi klausimai ir kaip prigimtinis įstatymas tampa moraliniu įstatymu.

Prigimtinį įstatymą Tomas nagrinėja tiek iš metafizinės, tiek iš gnoseologinės pusės. Metafizinis prigimtinio įstatymo aspektas t.y. jo esmė atskleidžiama per prieštaravimo dėsnį ir tikslingumo pasireiškimą pasaulyje, o gnoseologinis aspektas t.y. prigimtinio įstatymo pažinimas – per prigimtinių polinkių tvarką. Tomas pažymi, kad kaip prieštaravimo dėsnis, atskleisdamas griežtą skirtumą tarp būties ir nebūties, pirmiausiai mūsų protui leidžia visuose
dalykuose atpažinti būtį, taip tikslingumas praktinį protą nukreipia į gėrį [48] (q. 94 a.2, in c). Spręsdamas santykius tarp būties ir gėrio, Tomas sprendžia santykius tarp proto ir valios, nes proto objektu yra būtis, o valios – gėris. Transcendentalinė gėrio sąvoka yra pati pagrindinė ir pirmoji praktinės srities sąvoka, turinti ryšį su pirmuoju praktinės srities dėsniu arba kitaip tariant su pirmuoju ir pagrindiniu prigimtinio įstatymo nurodymu „gėrį reikia daryti ir jo siekti, o blogio vengti“ [49] (q. 94 a.2, in c). Būtent šio nurodymo supratimu ir prasideda prigimtinio įstatymo etika, grindžianti visus kitus nurodymus ką reikia daryti ir ko reikia vengti. Praktinis protas prigimtinio įstatymo nurodymus savaime suvokia esant žmogaus gėriu [50] (q. 94 a.2, in c) ir gali priimti sprendimą kaip juos vykdyti, vengdamas blogų veiksmų. Dėl šio suvokimo praktinis protas skiria moralinius principus, taisykles ir konkrečias pareigas, dėl ko prigimtinį įstatymą Tomas pavadina prigimtinio proto šviesa [51] (q. 91 a.2, in c). Taip prigimtinis įstatymas yra suprantamas kaip praktinio proto prigimtinis įprotis [52] (q. 94 a.1, in c), suteikiantis galią protui priimti moralinius sprendimus, o sinderezė [53] yra įstatymas žmogaus intelektui, nes yra „įprotis, aprėpiantis visus prigimtinio įstatymo nurodymus, kurie yra pirmieji veiklos pradai“ [54] (q. 94 a.1, ad 2). Tokia yra Tomo Akviniečio prigimtinio įstatymo pagrindinė idėja, kurią jis išvysto „Teologijos sumos“ antrosios knygos pirmosios dalies 94 klausime. Prigimtinio įstatymo teorija [55] (p.98), dažnai yra vadinama tomistinė etika, nes joje suformuoti pagrindiniai žmogaus elgesio principai. Jacques Maritain prigimtinį įstatymą pavadina moraliniu įstatymu žmogui, nes „žmogus jam ne būtinai, bet laisvai paklūsta arba nepaklūsta, ir kadangi žmogaus elgesys priklauso ypatingai, privilegijuotai tvarkai, kurios neįmanoma redukuoti į bendrąją kosmoso tvarką ir [kuri] krypsta į galutinį tikslą, kuris yra aukštesnis negu imanentinis kosmoso bendrasis gėris“ [56] (p.87).

Dabar detaliau panagrinėsime Tomo Akviniečio 94 klausimą „Apie prigimtinį įstatymą“. Prigimtinio įstatymo svarstymą Tomas suskirsto į šešis artikulus, iš kurių paaiškėja, kodėl prigimtinis įstatymas yra žmogaus moralinis įstatymas. Jau pačiame pirmajame artikule „Ar prigimtinis įstatymas yra įprotis“ Tomas kalba apie dorovę. Kad žmogaus veiksmai turėtų būti dorovingi, mes galime spręsti iš dorybės kilmės apibrėžimo, kuri yra tam tikros veiklos pradas [57] (q. 94 a.1, ad 1) ir prigimtinio įstatymo nurodymų, kurie, būdami pirmaisiais veiklos pradais, yra įgyjami praktinio proto, kaip jau rašėme anksčiau, dėka sinderezės [58] (q. 94 a.1, ad 2). Trečiajame artikule „Ar visi dorybių aktai kyla iš prigimtinio įstatymo“ iškeldamas du teiginius: kad protas nurodo veikti dorybingai ir kad veikla pagal protą yra prigimtinis polinkis, Tomas daro išvadą, kad visi dorybingi aktai kyla iš prigimtinio įstatymo. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį į Tomo pastabą, kad čia kalbama apie dorybingus aktus, bet ne apie aktus aplamai, kurie suvokiami savo rūšyse. Vadinasi iš prigimtinio įstatymo negali kilti nedorybingi aktai. Todėl, aiškindamas nedoros veiklos buvimą, Tomas nurodo, kad ji atsiranda dėl praktinio proto nesugebėjimo visada teisingai įvertinti reiškinius ar susidariusias aplinkybes. Tai atsitinka todėl, pažymi Tomas, kad kai kurie žmonės „turi aistros arba blogo įpročio, arba blogos prigimtinės savybės iškreiptą protą; kaip kadaise germanai plėšikavimo nelaikė neteisingu dalyku, nors jis akivaizdžiai yra priešingas prigimtinam įstatymui“ [59] (q. 94 a.4, in c). Kad išvengtume blogų veiksmų, Tomas mato vienintelę išeitį, tai paklūsti teisingam protui, kuris turi įsakyti visiems žmogaus prigimtiniams polinkiams, nors kai kurie iš jų priklauso ne proto, bet kitoms galioms [60] (q. 94 a.4, ad 3).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2987 žodžiai iš 9618 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.