Totalitarizmas ir jo ideologijos europoje
5 (100%) 1 vote

Totalitarizmas ir jo ideologijos europoje

TURINYS

ĮŽANGA …………………………………………………………………………………………………………… 3

1. Totalitarizmas ………………………………………………………………………………………………… 4

2. Fašizmo atsiradimo prielaidos ir bruožai …………………………………………………………… 6

3. Fašizmas Italijoje ir nacizmas Vokietijoje …………………………………………………………. 9

3.1 Fašizmas Italijoje ………………………………………………………………………………… 9

3.2 Fašizmas (nacizmas) Vokietijoje…………………………………………………………… 11

4. Fašizmo ir nacionalsocializmo palyginimas ……………………………………………………… 15

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………….. 17

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………… 18

ĮŽANGA

XX amžiuje kai kuriose Europos šalyse įsitvirtino nedemokratinis režimas, kurio valdžia ir jos institucijų struktūra buvo nesubalansuota. Toks režimas nepripažįsta konstitucinių vertybių, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės narių veiklą, naudoja prievartą ir savivalę. Vienas iš nedemokratinių režimų yra totalitarizmas, atsiradęs Italijoje, po to paplitęs Vokietijoje ir kitose šalyse. Viena partija, kuriai priklauso valdžia; vyrauja viena ideologija, gynyba ir ekonomika kontroliuojamos visapusiškai; teroristinė policinė kontrolė, vykdoma visų visuomenės socialinių grupių atžvilgiu – tai pagrindiniai totalitarizmo bruožai. Totalitarizmas gyvuoja jį sudarančių ideologijų – fašizmo ir nacionalsocializmo – vardan. Šios ideologijos savo skleidžiamomis idėjomis neigiamai veikė to laiko visuomenę ir turėjo įtakos tolimesniam politikos vystimuisi pasaulyje. Šiandieniniame pasaulyje dar ir dabar jaučiama totalitarizmo pasekmės.

Tikslas: apžvelgti totalitarizmą ir jo ideologijas.

Uždaviniai:

1. Pristatyti totalitarizmo sampratą.

2. Apibūdinti fašizmą, jo bruožus ir įsigalėjimo prielaidas.

3. Apžvelgti fašizmą Italijoje ir nacizmą Vokietijoje.

4. Palyginti fašizmą ir nacionalsocializmą.

Darbo objektas: totalitarizmas ir jo ideologijos.

Metodika: literatūros apžvalga

1. TOTALITARIZMAS

Totalitarizmas yra, kai vyriausybė gali ir privalo kontroliuoti kiekvieno individo ar grupės kiekvieną veiksmą ir kiekvieną interesą (kontroliuojama pati individo asmenybė, jo sugebėjimai ir net intymus gyvenimas), kad sutvirtintų tautos stiprybę. Todėl pagal totalitarizmo teoriją, vyriausybė turi ne tik absoliučią vykdomąją galią, bet ir neribotas galimybes ją taikyti. Viskas yra jos kompetencija. Kiekvienas interesas ir vertybė – ekonominė, moralinė ir kultūrinė, – kaip nacionalinių išteklių dalis, turi būti vyriausybės kontroliuojama ir panaudojama. Be vyriausybės leidimo negalėjo būti nei politinių partijų, nei profsąjungų, nei pramonės ar prekybos asociacijų. Be jos reguliavimo negalėjo būti nei gamybos, nei verslo, nei darbo. Be jos nurodymo negalėjo būti nei leidybos, nei viešų susirinkimų. Tokios totalitaristinės vyriausybės įrankiu tapo švietimas, iš esmės ir religija, nors nei fašizmui, nei nacionalsocializmui nepasisekė pasiekti nieko daugiau, kaip tik nepritariantį bažnyčios nesikišimą. Laisvalaikis ir poilsis tapo propagandos ir disciplinos ugdymo priemonėmis. Neliko privačios srities, kurią individas galėjo pavadinti sava, ir jokia individų asociacija negalėjo išvengti politinės kontrolės. Visiška kontrolė ir visuotinė nepasitikėjimo atmosfera yra būdinga totalitarizmui [1, p. 909 – 914].

Akivaizdu, kad XX a. žmonija susidūrė su ypatingos rūšies nedemokratiniu valdymu. H. Arendt pažymėjo, kad totalitarinis valdymas neturi analogų žmonijos istorijoje, kadangi panaikina pačią alternatyvą tarp teisėtos ir neteisėtos valdžios, o ja buvo pagrįsti visi politinėje filosofijoje žinomi valdžios apibūdinimai. H. Arendt parodė, kad totalitarizmas skiriasi nuo kitų valstybės prievartos formų – despotijos, tironijos, diktatūros – tuo, jog vadovaujasi „objektyviais dėsniais“. Tie dėsniai gali nulemti, kad savavališkai parinkta žmonijos dalis, rasė arba klasė turi būti sunaikinta, nes to reikalauja objektyvi klasinės arba tarprasinės kovos logika. Tokiu atveju totalitariniai režimai naudoja universalią priemonę – masinį terorą. Jį vykdo slaptoji politinė policija. Kaltės ir nekaltumo įrodinėjimas netenka prasmės, nes ir aukos, ir vykdytojai yra pavaldūs „objektyviems“ dėsniams.

Teroro mastas ir lygis totalitariniuose režimuose nebūna visiškai tolygus, tačiau nuolat veikia masinio teroro aparatas. Nuolatinė teroristinė – policinė visuomenės kontrolė leidžia neutralizuoti režimo oponentus, įbauginti potencialius jo priešininkus, neutralius žmones paversti režimo rėmėjais ir palaikyti tarp jų nuolatinę įtampą. Teroras ir kontrolė sukuria visuomenėje tokią situaciją, kai niekas nesijaučia saugus.

Totalitariniai režimai skiriasi nuo visų
kitų nedemokratinių režimų ir tuo, kad jie yra ideologiniai. Tai svarbiausia šių režimų ypatybė. Jie sukurti ideologijos ir funkcionuoja jos vardan. Politinė valdžia pati savaime čia nėra vertybė, o tik priemonė ideologijai įtvirtinti ir jai maksimaliai plėsti, nepaisant valstybinių sienų. Totalitariniuose režimuose ideologiją lemia politinis lyderis. Jo skelbiama ideologija tampa visa apimančia ir privaloma visiems valstybės gyventojams. Ji nurodo, kas gera ir teisinga, kas leidžiama ir draudžiama. Tokio vaidmens ideologija neatlieka jokiuose kituose režimuose. Šis naujas ideologijos vaidmuo totalitariniuose režimuose turi pakeisti visas tradicines vertybes, mobilizuoti žmones bendrai siekti grandiozinių galutinių tikslų. Čia, kaip jau minėta, nesiskaitoma su jokiomis vertybėmis ir individo teisėmis, jos visiškai pajungiamos aukštesnio darinio – visuomenės ar tautos bendriems interesams [4, p. 44].

Totalitarizmas pradėjo traktuoti demokratiją kaip socialiai ydingą, apgaulingą ir tuo grindė savo pretenziją teisėtai užimti jos vietą. Puldamas demokratiją, totalitarizmas savo klastingu virusu sukėlė ligas žmogui ir visuomenei. Jis turėjo neregėtai išplisti, pasireikšti baisiausiais antihumaniškais ir antisocialiniais padariniais, kad totalitarizmas būtų atpažintas kaip didelė žmonijos nelaimė ir prasidėtų visuotinė kova su juo [4, p. 42].

Neabejotinai totalitarinių ideologijų šaknys gali sieki XVIIIa. ir dar senesnius laikus, juk remiasi mums žinomais filosofais: Platonu, Hėgeliu, Marksu.. Bet tik XX a. tarpukaryje jos tapo mirtinai pavojingos [1, p. 909].

Taigi totalitarizmas pasirodė XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje. Italijos fašistai pirmieji pavadino totalitariniais savo tikslus ir kuriamą valstybės santvarką [4, p. 42].

Paaiškinti totalitarizmą nėra lengva. Jis nepriklauso perėjimui nuo tradicinės valdžios prie racionalios, nuo autoritarizmo prie laisvos konstitucijos. Daugelis net labai vargo vien aprašydami jo bruožus: ,,ideologija, vienintelė partija, kuriai paprastai vadovauja vienas žmogus, teroro politika, komunikacijų monopolis ir centralizuota ekonomika.” Natūralu, kad į galvą pirmiausia ateina Hitlerio nacionalsocializmas bei Musolionio fašizmas [1, p. 909-914].

Taigi mūsų nagrinėjami totalitarizmo atvejai: Fašizmas Italijoje bei Nacionalsocializmas Hitlerinėje Vokietijoje (dešinysis totalitarizmas). Bet iš pradžių apžvelgsime fašizmo prielaidas bei bruožus.

2. FAŠIZMO ATSIRADIMO PRIELAIDOS IR BRUOŽAI

Tarpukario laikotarpiu dauguma Europos valstybių patyrė stiprų fašizmo poveikį. 1935 m. Europoje veikė apie 40 fašistinių partijų, judėjimų ir grupių. Daugelyje valstybių 4 deš. Viduryje buvo įvesti fašistiniai režimai [5, p. 213].

Pirmaisiais pokario metais Europoje kilo ekonominė krizė. Žmonės, nepatenkinti blogėjančia padėtimi, maištavo. Daugybė ekonominių, socialinių problemų sukėlė demokratinės valdymo sistemos krizę: partijos, parlamentų frakcijos nesutarė, nebendradarbiavo tarpusavyje. Vyriausybės, dažnai koalicinės, buvo sunkiai formuojamos ir nesugebėjo išspręsti sudėtingų problemų. Tokiomis sąlygomis įvairiose šalyse kūrėsi fašistų organizacijos. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas,sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.

Valstybė ir nacija fašistų ideologijoje yra didžiausios vertybės, kurioms turi tarnauti visuomenė. Valstybė ir nacija fašistui – viskas, o asmuo, jo laisvė – niekas. Visų šalių fašistai pabrėždavo savo tautos išskirtinumą.

Fašistų organizacijos pasižymėjo drausme, paklusnumu vadams, atsidavimu idėjai. Fašistų vertybes aspindi jų priesaikos ir šūkiai, pavyzdžiui: “Prisiekiu visas ir visados pasiaukoti Italijos gerovei“, “Tikėti – paklusti – kovoti“. Judėjimo nariai nešiodavo ženklelius, uniformas. Fašistai dažnai remdavosi fizine jėga, smogikų grupėmis. Kai nepadėdavo įtikinėjimai, jie paleisdavo į darbą kumščius, kastetus, griebdavosi revolverių [2, p. 51].

Trumpai galima sakyti, kad fašizmo ideologijos ir fašistinių režimų įsigalėjimo prielaidos buvo šios:

1. I pasaulinio karo rezultatai apvylė dalyvių lūkesčius ir paaštrino tarpvalstybinius prieštaravimus (Versalio sistema skatino siekti revanšo).

2. Pokario ekonominė suirutė ir socialiniai ir politiniai padariniai padidino valstybių institucijų vaidmenį:

o vyriausybės turėjo spręsti socialines problemas (nedarbo, žuvusiųjų šeimų bei invalidų aprūpinimo ir kt. klausimus);

o vyriausybės organai turėjo spręsti ekonominės raidos disproporcijos problemas (o tam priešinosi monopolistiniai susivienijimai).

3. Demokratinių valstybių parlamentai išgyveno krizę.

4. Fašizmui įsigalėti padėjo ir jų pačių ideologija bei veiklos metodai:

o fašistų organizacijos rėmėsi sukarintomis grupuotėmis;

o fašistai skleidė savo idėjas, kurios skiepijo “nacionalinės skriaudos“, “nacionalinio išskirtinumo“ ir pan. jausmus;

o griežta
fašistinių organizacijų struktūra, vado kultas, besąlygis paklusnumas gana patraukliai atrodė artėjančios revoliucinės suirutės fone (šiais principais vėliau buvo grindžiami ir fašistiniai judėjimai).

Visos šios prielaidos buvo bendros visoms šalims, tačiau fašizmo įsigalėjimą kai kuriose valstybėse lėmė ir savi, specifiniai veiksniai (tai priklausė nuo demokratijos tradicijų, nuo visuomeninių – politinių jėgų santykio šalyje ir t.t.), kurie daugiausiai apsprendė fašizmo diktatūros formas, trukmę bei padarinius [5, p. 213 -214].

Fašizmas priskiriamas prie dešiniųjų ideologijų ir istorijoje reiškėsi trimis pavidalais:

1. Kaip politinė idėja;

2. Kaip politinis judėjimas;

3. Kaip valdžios sistema.

Pirmuoju pavidalu fašizmas pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis, tarp jų ir intelektualiniais pasiūlymais arba tiesiog kaip informacija. Antruoju pavidalu fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių ir tapo jų legalaus arba nelegalaus politinio gyvenimo elementu. Greta fašizmo teorijos atsiskleidė ir jo praktika. Fašizmo ideologiją sudaro dvi pagrindinės elementų grupės. Pirmoji grupė – tai ką fašizmas neigė; kita – tai ką jis teigė; arba principai nusakantys fašistų trokštamos ateities viziją. Iš negatyviųjų elementų vertėtų pažymėti tarptautinės taikos idėjos neigimą ir liberalizmo bei demokratijos idėjų neigimą. Akivaizdu, kad didžiausia grėsme fašistai laiko kairiųjų ideologijas. Fašizmas prieštarauja konservatorių nenorui siekti politinio gyvenimo masiškumui. Dar viena problema – fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti. Tai pasireiškė žydų atžvilgiu, kas buvo pati kategoriškiausia ir agresyviausia antisemitizmo forma. Fašizmo teiginiai (bruožai):

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1639 žodžiai iš 5400 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.