Totalitarizmas1
5 (100%) 1 vote

Totalitarizmas1

1121

Įvadas

XX a. totalitarizmo atsiradimo, raidos, funkcionavimo ir žlugimo epocha. XX a. būdinga totalitarizmo formavimosi, savidiskretitavimo, vystymosi ir žlugimo procesai. XX a. istoriją lėmė totalitariniai rėžimai, tarybinis totalitarizmas veikė pasaulio istoriją daug ilgiau ir veiksmingiau nei vokiškasis – „Šaltasis karas“, kultūra, ekonomika, mentalitetas. Totalitarinių valstybių sukeltas II PK, jų vidaus politika, veikusios represinės struktūros nusinešė milijonus nekaltų žmonių gyvybių.

Šio referato tikslas, parodyti svarbiausius įvairių autoių išskiriamus totalitarizmo bruožus. Trumpai supažindinti su totalitarine TSRS ir Vokietija.

Totalitarizmo termino kilmė

Totalitarizmo (lotininiškai totalis – visiškas, pilnutinis; prancuziškai totaliter – visa apimantis) terminas, vartojamas politikos moksle apibrėžti despotiniam režimui, koncentruojančiam visą valdžią viešpataujančios grupuotės rankose, primetant visuomenei savo valią.

Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, idealoginio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.

Šis žodis į politinį žodyną įvestas 1923 m., apibūdinant italų. 1929 m. „Times“ totalitariniu pavadino NSDAP judėjimą su Hitleriu priešakyje. Tais pačiais 1929 m. „Times“ pavadino ir TSRS totalitariniu rėžimu. 1930 – 1940 m. spauda Amerikoje, Europoje rašo apie totalitarizmą TSRS, Italijoje, Vokietijoje, totalitarizmas vertinams neigiamai. Totalitarizmas susilaukė ir mokslininkų dėmesio – 1939 m. totalitarizmas svarstomas JAV filosofų kongrese.

TSRS totalitarizmo terminas nebuvo vartojamas nei viešojoj spaudoj, nei akademiniam gyvenime. Nors tarp 1930 – 1940 m. totalitarizmas nuskambėjo komunistiniuose raštuose. Juose buvo siūlyta totalitariniu vadinti Italijos ir Vokietijos fašizmą. II PK metu totalitarizmo vartojimas išnyko. Po II PK, žlugus Italijos ir Vokietijos totalitariniams rėžimams, totalitarizmo vartojimo nebuvo. Prasidėjus „Šaltajam karui“, totalitarizmo vartojimas atgijo. Tuo metu siūloma totalitarizmu vadinti ir anksčiau egzistavusius diktatoriškus rėžimus. 1950 m. atsiranda du požiūriai:

1. Totalitarizmas budingas tik XX a., tik kai kurioms valstybėms, kurios nukrypo nuo normalaus vystymosi kelio.

2. Totalitarizmas turi gilias šaknis ir buvo pastebėtas anksčiau, įvairių epochų ir kultūrų istorijoje. Andreskis teigė, kad totalitarizmas pasireiškė Egipto, Inkų imperijose, valdant kai kurių dinastijų metu Japonijoje, senovės Spartoje, Ivano IV Maskvos Rusijoje, Tiuodorų Anglijoje. K. Poperis analizuoja totalitarinį mastymą Platono veikale „Valstybė“. Jei Platono utopinė valstybė būtų igyvendinta – ji būtų totalitarinė.

II požiūris turėjo mažiau šalininkų,tad laikomasi požiūrio, kad totalitarizmas yra išimtinai XX a. rieškinys. Kai kurių mokslininkų nuomone, totalitarizmu gali būti tik komunizmas.

Argumentai patvirtinantys pirmąjį požiūriį:

1. Totalitariniai rėžimai atsirado masių judėjimo išdavoje (masės dėl socialinių pokyčių pradėjo įgyti didelę reikšmę: Italija – pačios masės padėjo Musoliniui ateiti į valdžią.)

2. Totalitarinai rėžimai egzistavo ir įtvirtino savo pozicijas, nes jų rankose buvo tik XX a. būdingi poveikio masėms priemonės, tai buvo galima dėka mokslo ir technikos progreso.

1952 m. JAV įvyko konferencija, skirta totalitarizmo fenomenui. Joje priimta išvada, pagal kurią totalitarine visuomene galima vadinti visuomenes, kuriose viskas, nuo ekonomikos iki vaikų auklėjimo, kontroliuojama iš vieno centro. Per keletą metų išėjo daug mokslinių darbų, skirtų totalitarizmo temai, iš kurių svarbiausi H Arendto knyga „Totalitarizmo kilmė“ ir K. Frydricho ir Z. Bžeržinskio knyga „Totalitarinė diktatūra ir autokratija“.

Totalitarizmo bruožai

Akivaizdžiausi totalitarizmo požymiai:

1. visiškas ekonominės, valstybinės, partinės valdžios susiliejimas į vieningą mechanizmą;

2. platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;

3. galingas valstybinės propagandos aparatas;

4. populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;

5. hegemonistinės pretenzijos;

6. militarizmo kultas;

7. avantiūristinė tarptautinė politika.

1956 – 57 m. K. Frydrichas, Z. Bbžežinskis knygoje „Totalitarinė diktatūra ir autokratija“, teigia, kad totalitarizmas – logiška kai kurių šiuolaikinės industrinės visuomenės vystymosi pasekmė. Z. Bžeržinskis: „totalitarizmas gali atsirasti po pirmo nesėkmingo demokratijos bandymo ir esant šiuolaiknėms technologijoms“. Jie patekė šešis totalitarizmo požyius:

1. Oficiali, viena, visa apimanti, visiem privaloma ideologija, faktiškai atmetanti saną visuomenės tvarką ir teigianti apie naujos visuomenės, tvarkos, žmogaus sukūrimą, jei tam sukurti reikės prievartos, ją galima naudoti (tikslas pateisina priemones).

2. Viena masinė, griežtai disciplinuota, hierarchiškai organizuota, vieno vado – diktatoriaus, vadovaujanti partija.

3. Teroristinė kontrolės sistema,
prižiūrinti „tvarka“ ir partiją. Tai ir teroras palaikantis partiją ir ją kontroliuojantis pagal vado poreikius. Pagal ją buvo naikinami ne tik tikri rėžimo priešininkai, bet ir išgalvoti niekuom nekalti žmonės.

4. Beveik pilna technologinių priemonių, žiniasklaidos priemonių kontrolė – viena tiesa.

5. Pilna rėžimo kontrolė visoms ginkluotosioms sistemoms

6. Centralizuotas vadovavimas ekonomikai (TSRS planinė komandinė administracinė kontrolė).

Pagal Šapiro, totalitarizmui būdingas vienas vadas, visas teisinis sistemos pavaldumas diktatoriui, asmeninio gyvenimo, asmens moralės kontrolė, gyventojų mobilizacijos siekiant įgyvendinti valdžios tikslus (paradai, mitingai), rėžimo legitimumas kyla iš masių paramos.

Dar kiti mokslininkai pateikia tokį totalitarizmo apibūdinimą: valdanti grupė neatsakinga jokiai institucijai, negali būti pašalinta jokių institucijų iš valdžios, ideologija teikia istorinės misijos didingumą. Pagal Leterį totalitarizmas egzistuoja ten, kur rėžimas per rinkimus gauna 99% sąrašuose ęsančių rinkėjų balsų.

Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.

Totalitarizmas turi daug modifikacijų: Stalininis totalitarizmas – totalitarizmo pavyzdys, visi kiti tik jo atmainos: Chomeinio surevoliucintas islamas, Mao Dzedūno mokymu pagrįstas kiniškasis komunizmo variantas, Musolinio, Stresnerio ir Batistos fašizmas, Pol Poto socializmas ir kt.

Svarbiausias totalitarinės santvarkos uždavinys – visiška socialinė ir politinė piliečių unifikacija – klasių, sluoksnių ir grupių susiliejimas į “masių visuomenę”, orientuotą į teigiamą ir griežtai disciplinuotą valdžios akcijų palaikymą. Tokioje atmosferoje formuojasi vienmatė individų sąmonė, kurios egzistavimo prasmė ir interesas – tarnauti ją priglaudusiai organizacijai ir jos idėjai.

Tokioms nuostatoms ugdyti nuo vaikystės ir visą gyvenimą pajungiama švietimo, auklėjimo ir kultūros sistema, kryptinga visuomenės informavimo priemonių veikla, periodiškai rengiamos viešos masinės akcijos (paradai, mitingai, demonstracijos valdžios sprendimams paremti) ir t.t.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1078 žodžiai iš 2144 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.