Totalitarizmas2
5 (100%) 1 vote

Totalitarizmas2

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Totalitarizmo samprata 4

2. Totalitarinio valdymo charakteristika 5

3. Totalitarizmo ištakos 6

4. Totalitarinių rėžimų ideologija 8

5. Totalitarinio rėžimo kliūtys 9

6. Totalitarinio valdymo istoriniai pavyzdžiai 10

7. Post-totalitarizmas 11

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

ĮVADAS

Totalitariniai režimai kaip nedemokratinio valdymo tipas, kokybiškai skiriasi nuo autoritarinių. S.Lozuraičio žodžiais tariant, totalitarizmas buvo “didysis naujausių laikų iššūkis demokratijai”. Būtent jis pradėjo traktuoti demokratiją kaip socialiai ydingą, apgaulingą ir tuo grindė savo pretenziją teisėtai užimti jos vietą. Puldamas demokratiją, totalitarizmas savo klastingu virusu sukėlė ligas žmogui ir visuomenei. Jis turėjo neregėtai išplisti, pasireikšti baisiausiais antihumaniškais ir antisocialiniais padariniais, kad totalitarizmas būtų atpažintas kaip didelė žmonijos nelaimė ir prasidėtų visuotinė kova su juo.

Totalitarinis režimas – valdymas, pagrįstas visiška visuomenės gyvenimo kontrole.

1. Totalitarizmo samprata

Totalitarizmo (lot. totalis – visiškas, pilnutinis; pranc. totaliter – visa apimantis) terminas, atsiradęs 1940 metais vartojamas politikos moksle apibrėžti despotiniam režimui, koncentruojančiam visą valdžią viešpataujančios grupuotės rankose, primetant visuomenei savo valią.

Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, idealoginio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.

Iš šio apibrėžimo akivaizdūs tokie totalitarizmo požymiai:

· visiškas ekonominės, valstybinės, partinės valdžios susiliejimas į vieningą mechanizmą;

· platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;

· galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparatas;

· populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;

· savos nacijos ( valstybės ) išskirtinumo deklaravimas;

· slaptasis arba atviras rasizmas ir nacionalizmas;

· hegemonistinės pretenzijos;

· militarizmo kultas;

· avantiūristinė tarptautinė politika.

Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.

2. Totalitarinio valdymo charakteristika

JAV politologai C.J.Friedrich ir Z.Brzezinski (1596) pirmą kartą pateikė totalitarizmo, kaip naujos valstybinio valdymo formos, bendrąjį modelį, tinkantį tiek fašistinėms, tiek komunistinėms valstybėms. Totalitarinius režimus jie apibūdino tokiomis šešiomis charakteristikomis: Pirma: oficialioji ideologija, apimanti visus žmogaus gyvenimo aspektus ir privaloma visiems visuomenės nariams; ta ideologija kategoriškai atmeta esamą tvarką ir kviečia susitelkti naujo pasaulio kūrimui, jeigu reikės, – prievartos keliu. Antra: vienintelė masinė partija, vadovaujama, dažniausiai, vieno žmogaus, diktatoriaus ir vienijanti palyginti nedidelę gyventojų dalį (iki 10 proc). Partijos branduolys – atsidavęs ideologijai. Partija, sudaryta oligarchiniu principu, yra arba virš biurokratinės valstybės organizacijos, arba visiškai su ja susijusi. Trečia: beveik visiška partinė visų masinės informacijos priemonių kontrolė. Ketvirta: visiškai tokia pati partinė visų ginkluotųjų pajėgų kontrolė. Penkta: teroristinės policinės kontrolės sistema, palaikanti partiją, bet ją taip pat ir kontroliuojanti partijos vadų interesais; kontrolė vykdoma ne tik režimo “priešų”, bet ir savavališkai pasirinktų gyventojų grupių ir klasių atžvilgiu. Šešta: centralizuotas vadovavimas visai ekonomikai biurokratine koordinacija; analogiškai vadovaujama daugumai visuomeninių organizacijų.

Šių charakteristikų visumą C.J.Friedrich ir Z.Brzezinski pavadino “totalitarizmo sindromu”. Tai reiškė, kad prie totalitarinių priskirtini tie režimai, kuriems būdingos visos minėtos charakteristikos. Vakarų politologijoje “sindromas” tapo klasikine totalitarizmo charakteristika, kuria plačiai vadovavosi kiti tyrinėtojai.

Visus šiuos požymius turėjo tik stalininė SSRS, o fašistinė Vokietija – tik pirmus penkis. Totalitarizmas turi daug modifikacijų: Chomeinio surevoliucintas islamas, Mao Dzedūno mokymu pagrįstas kiniškasis komunizmo variantas, Musolinio, Stresnerio ir Batistos fašizmas, Pol Poto socializmas ir kt.

Įžymus lenkų politologas profesorius J.Viatras išskiria penkis pagrindinius totalitarinio rėžimo bruožus: 1) masinės partijos, turinčios politinę valdžią buvimas, 2) ši partija organizuojama nedemokratiniu principu. Jungimasis vyksta ne iš apačios į viršų, o atvirkščiai, partija
buriasi apie savo lyderį. Labai svarbų vaidmenį profesorius J. Viatras skiria trečiam totalitarinio režimo bruožui – dominuojančiam ideologijos vaidmeniui.Režimas taip suidealizuotas, kad ideologija tampa pasaulietine religija, o ją lemia lyderis. Kiti du totalitarinio režimo bruožai yra šie: monopolinė kontrolė ekonomikai, masinės informacijos priemonėms ir kultūrai. Šią kontrolę vykdo teroristinis policinis kontrolės aparatas.

Su profesoriaus J.Viatro totalitarinio režimo apibūdinimu iš esmės sutinka ir rusų mokslininkas profesorius V.Šeinys. Detaliai aptardamas totalitarinę visuomenę jis išskiria net aštuonis jos požymius: 1) totalitarinėje visuomenėje ideologija monopolizuota; 2) pati visuomenė pasiskelbia esanti progreso viršūnė; 3) ypatingą vietą joje užima masinė partija. Partija totalitarinėje visuomenėje yra tarsi valstybė valstybėje; 4) visiška valdžia masinėms komunikacijos priemonėms; 5) teroristinė-policinė kontrolės sistema; 6). centralizuota ekonomika; 7) visuomenės struktūrų išskaidymas ir 8) ekonomikos ir politikos susiliejimas, kada politika ims keisti ekonomiką.

Akivaizdu, kad XX a. žmonija susidūrė su ypatingos rūšies nedemokratiniu valdymu. H.Arendt pažymėjo, kad totalitarinis valdymas neturi analogų žmonijos istorijoje, kadangi panaikina pačią alternatyvą tarp teisėtos ir neteisėtos valdžios, o ja buvo pagrįsti visi politinėje filosofijoje žinomi valdžios apibūdinimai. H.Arendt parodė, kad totalitarizmas skiriasi nuo kitų valstybinės prievartos formų – despotijos, tironijos, diktatūros – tuo, jog vadovaujasi “objektyviais dėsniais”, arba Gamtos (nacizmas), arba Istorijos (komunizmas). Tie dėsniai gali nulemti, kad savavališkai parinkta žmonijos dalis, rasė arba klasė turi būti sunaikinta, nes to reikalauja objektyvi klasinės arba tarprasinės kovos logika. Tokiu atveju totalitariniai režimai naudoja universalią priemonę – masinį terorą. Jį vykdo slaptoji politinė policija. Kaltės ir nekaltumo įrodinėjimas netenka prasmės, nes ir aukos, ir vykdytojai yra pavaldūs “objektyviems” gamtos arba istorijos dėsniams. Teroro mastas ir lygis totalitariniuose režimuose nebūna visiškai tolygus, tačiau nuolat veikia masinio teroro aparatas. Nuolatinė teroristinė-policinė visuomenės kontrolė leidžia neutralizuoti režimo oponentus, įbauginti potencialius jo priešininkus, neutralius žmones paversti režimo rėmėjais ir palaikyti tarp jų nuolatinę įtampą. Teroras ir kontrolė sukuria visuomenėje tokią situaciją, kai niekas nesijaučia saugus.

3. Totalitarizmo ištakos

Totalitarizmo fenomenas pasirodė XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje. Italijos fašistai pirmieji pavadino totalitariniais (visa apimančiais) savo tikslus ir kuriamą valstybės santvarką. Mussolini savo garsiojoje kalboje 1925 m. sausio 3 d. Italijos parlamente suformulavo “totalitarinės valstybės” tezę. Ji buvo pagrįsta vieno iš pagrindinių itališkojo fašizmo ideologų Gentile (Dž. Džentilė, 1875-1944) filosofinėmis idėjomis, raginančiomis individą visiškai paklusti valstybei. Mussolini kartojo: “… jeigu tas, kuris sako liberalizmas, sako: individas, tai tas kuris sako: fašizmas, sako: valstybė”. Taigi pirminė sąvokų “totalitarizmas”, “totalitarinė valstybė” prasmė buvo vienmintystė ir konformizmas, kitamanių ir politinių priešininkų slopinimas.

3-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir Anglijos spaudoje žodžiu “totalitarizmas” imta žymėti valdymo būdą, priešingą Vakarų liberaliosioms demokratijoms. 1929 m. Londono “Times” pirmą kartą žodį “totalitarizmas” pavartojo kaip politinį terminą ir juo apibūdino vokiškąjį nacizmą bei Sovietų Sąjungos režimą.

Vakarų šalių mokslininkai visapusiškai tyrinėjo totalitarizmo fenomeną ir po Antrojo pasaulinio karo iki 6 dešimtmečio vidurio pateikė analitinę jo koncepciją. Buvo išleisti vertingi darbai: F.A.von Hayek “Kelias į vergovę” (1944), T.Adorno vadovaujamo autorių kolektyvo tyrimas “Autoritariška asmenybė” (1950), H.Arendt “Totalitarizmo ištakos” (1951) ir kt. Ypač populiarus tapo C.J. Friedrich ir Z.Brzezinski darbas “Totalitarinė diktatūra ir autokratija” (1956).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1298 žodžiai iš 4189 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.