Aristotelis iš Stagiros – žymiausias graikų filosofas. Dvidešimt metų jis buvo Platono mokinys, vėliau trejus metus auklėjo būsimąjį Aleksandrą Makedonietį, Makedonijos karaliaus Pilypo sūnų. Apie 335 m. p. m. e. Aristolis įsteigė Atėnuose savo mokyklą – “Likėjų”, filosofų ir mokslininkų bendraminčių draugiją. Šiuo metu, kaip manoma, jis sukūrė įvairių mokslo sričių sisteminius traktatus, tarp jų ir “Poetiką”. Šių traktatų nei pats autorius, nei jo mokiniai nebuvo literatūriškai apdoroję ir išleidę. Tik apie 100 m. p. m. e. buvo atrastas pilnas Aristotelio traktatų rinkinio egzempliorius. Jis pateko į Romą ir čia buvo paskelbtas.
Naujiesiems laikams “Poetiką” išsaugojo Bizantija. Vakarų Europa su jos graikiškuoju originalu pirmąsyk susipažino 1508 m. Lotyniškasis vertimas pirmąsyk išspausdintas 1498 m.
Tragedija yra toks meno kūrinys, kuris imituoja užbaigtą ir kilnų tam tikros apimties veiksmą, aprašytą dailia kalba, skirtingą kiekvienoje kūrinio dalyje; tai kūrinys, kurį veikėjai vaidina, o ne pasakoja, ir kuris, sužadindamas gailestį ir baimę, apvalo tuos pačius jausmus.
Kadangi čia imituojama vaidinant veikėjams, tai pirmiausia būtina ir scenos dekoracijas laikyti tam tikra tragedijos dalimi, kaip ir giesmę bei kalbą, nes tragedijoje imituojama visomis šiomis priemonėmis. “Kalba” vadinu tik eiliuotą tekstą, o “giesmė” ir be paaiškinimo turi visiškai aiškią prasmę.
Kadangi tragedija imituoja tam tikrą veiksmą, o tą veiksmą kuria tam tikri veikėjai, kurie neišvengiamai turi vienokį ar kitokį charakterį ir nevienodai mąsto, tai iš čia išplaukia dvi veiksmų priežastys: mąstymas ir charakteris. Tai dėl to veikėjams sekasi arba nesiseka.
Paties veiksmo imitacija yra fabula: ja aš vadinu įvykių jungtį; charakteriais – visa tai, pagal ką veikiančius asmenis laikome vienokiais ar kitokiais; pagaliau mąstymu laikau visas tas logines priemones, kuriomis veikėjai pasinaudoja, įrodinėdami kokią nors tiesą arba išreikšdami savo nuomonę.
Taigi kiekvienoje tragedijoje turi būti šešios sudedamosios dalys, ir nuo jų priklauso jos kokybė. Tos dalys tai – fabula, charakteriai, mąstymas, scenos reikmenys, kalba ir muzikinė kompozicija. Iš jų imitacijos priemonėms priskiriamos dvi dalys, imitacijos būdui viena ir imitacijos objektui trys.
Svarbiausia iš šių dalių – įvykių jungtis, nes tragedija yra ne žmonių, o jų veiklos ir gyvenimo, laimės ir nelaimės imitacija. Laimė ir nelaimė yra susijusios su veikla, ir gyvenimo tikslas yra tam tikras veiklos būdas, o ne tam tikra kokybė: savo charakteriais žmonės yra vienoki ar kitoki, tačiau tik savo veiksmais jie yra laimingi ar nelaimingi. Todėl ir tragedijos veikėjai ne tam veikia, kad imituotų tam tikrus charakterius, o, atvirkščiai, charakterius panaudoja tam, kad atskleistų veiksmą. Taigi veiksmai, tai yra fabula, pasidaro tragedijos tikslas, o tikslas – visų svarbiausias dalykas. Be to, šį teiginį patvirtina faktas, kad be veiksmo negali būti tragedijos, o be individualių charakterių – gali.
Prie šių įrodymų pridėkime dar tai, kad tragedijoje svarbiausias malonumo šaltinis žiūrovo dvasiai slypi fabulos dalyse, būtent peripetijose ir atpažinimuose.
Taigi fabula yra tragedijos pagrindas ir tartum siela; charakteriai lieka antroje vietoje. Šiuo atžvilgiu ji kiek panaši į tapybą: jei kas pritepliotų gražių spalvų be jokios tvarkos, tas mažiau suteiktų malonumo žiūrovams, negu menininkas, apmetęs paveikslo eskizą. Taigi ir tragedija yra tam tikro veiksmo imitacija ir visų pirma veiksmo priemonėmis imituoja veikiančius žmones.
Tragedija – tai užbaigto ir viso veiksmo, turinčio tam tikrą apimtį, imitacija: mat, gali būti visas, bet neturėti apimties. Visas daiktas yra tas, kuris turi pradžią, vidurį ir galą. Kaip tik dėl to gerai parašytos fabulos neturi nei prasidėti kaip pakliuvo, nei baigtis kur pakliuvo. Toliau, gražaus reiškinio,- ar tai būtų gyva būtybė, ar koks daiktas, susidedantis iš tam tikrų dalių,- atskiros dalys turi būti ne tik tinkamu būdu sutvarkytos, bet dar ir turėti neatsitiktinį dydį, nes grožis slypi dydyje ir tvarkoje. Todėl negali būti nei visiškai maža būtybė, nes jos, pasiekusios beveik nepagaunamą akimis ribą, mes nematome, nei nepaprastai didelė, nes tokiu atveju mūsų regėjimas neaprėptų jos visos, ir tada žiūrovų akyse ji nebūtų viena ir vientisa. Taigi kaip daiktai ir gyvos būtybės, – kad jos būtų laikomos gražiomis,- privalo turėti tam tikrą dydį, tačiau tokį, kad jį lengvai aprėptume savo žvilgsniu, taip ir fabuloms reikalingas tam tikras dydis, ir būtent toks, kad jis būtų lengvai įsimenamas. Išvesdami bendrą taisyklę, galime pasakyti, kad pakanka tokios fabulos apimties, kurios rėmuose, nenutrūkstamai sekant įvykiams, pagal tikimybę ar būtinybę, gali įvykti pasikeitimas į laimę iš nelaimės arba iš laimės į nelaimę.