Tremties literatura
5 (100%) 1 vote

Tremties literatura

Petras Bražėnas

AMŽINAM ĮŠALUI TIRPSTANT

Amžino įšalo žemės įvaizdis, daugeliui, ypač jaunesnės kartos, žmonių iki šiol pirmiausia kėlęs geografines asociacijas, pagaliau prisipildo istorinės prasmės, tampa metafora, išreiškiančia tautos pažeminimą, iškentėtas kančias, fizinį jos naikinimą ir dvasinį luošinimą. Dabar jau amžino įšalo žemę vienprasmiškai suvokiam kaip veiksmo vietą nacionalinei tragedijai, kurios vardas – tremtis.

Amžino įšalo žeme metaforiškai galima pavadinti ir pačią tremties temą, keletui dešimtmečių cenzūros ir kitų valstybinių instancijų įšaldytą, viešai beveik neliečiamą ir tik tragišką lemtį patyrusių žmonių prisiminimuose bei sapnuose neužgyjančia žaizda kraujavusią.

Geografinė amžino įšalo žemė, priglaudusi tūkstančius jėga nuo savo krašto atplėštų ir anksti po nepakeliama išbandymų našta suklupusių mūsų tautiečių, šiandien ima grąžinti jų palaikus.

Į dvasinę amžino įšalo žemę padvelkus šiltiems Atgimimo vėjams, ima pagaliau atitirpti ilgai slėpta ir persekiota tiesa. Pradedame adekvačiai suvokti iki šiol tik apytikriai įsivaizduotos tragedijos mastą. Tikslesnė tampa tremties statistika, spygliuota viela įrėmintame (prisimenu vienos įspūdingos parodos eksponatą) žemėlapyje kraujo lašais ar kryžiaus ženklais sužymimi norilskai ir rešiotai, intos ir vorkutos, o autentiškas tremtinių ir politinių kalinių žodis atiduoda paskutinę pagarbos duoklę nesugrįžusiems, užfiksuoja istorijai šiurpiausius įvykius bei reiškinius, paliudija tokius bruožus, kurie net nežmoniškiausiomis sąlygomis padeda išsaugoti ir apginti patį žmoniškumą.

Tremties archyvas kiekybiškai ir žanriškai šiandien sparčiai turtėja: įvairiu metu užrašyti atsiminimai ir autentiški rūsčiųjų dienų dienoraščių puslapiai, grožinė kūryba (daugiausia – poezija) ir laiškai – atskirose knygose, kolektyviniuose rinkiniuose, žurnalų ir laikraščių puslapiuose.

Apie daug ką jau kalbėta, prie daug ko dar ne kartą bus įvairiomis progomis grįšta. Tremtis – tema, kurioje ir aprėpti viską, ir pasikartojimų išvengti meįmanoma. Suprasdamas tai, tiesiog paklūstu įspūdžiams, kurie kilo perskaičius atsiminimų rinkinius „Amžino įšalo žemėje“ ir „Leiskit į tėvynę“, V. Gustainio „Be kaltės“ ir M. Garbačiauskienės „Jei laimė nebūtų lydėjusi“, „Pergalėje“ išspausdintą A. Kryžanausko „Už ką?“ ir pluoštą laiškų bei prisiminimų A. Miškinio knygoje „Sulaužyti kryžiai“.

Labai skirtingiems žmonėms teko pereiti, o vėliau ir aprašyti tremties ir lagerių golgotas: jau pripažintiems rašytojams ir pasaulio mačiusiems žurnalistams, gydytojams ir inžinieriams, mokytojams ir mokiniams. Skirtingu laiku ir jų įspūdžiai bei prisiminimai užrašyti: vieni kelis dešimtmečius išsaugojo tremties dienoraščius ar užrašus, kiti užfiksavo savo išgyvenimus vos grįžę į Lietuvą, treti tik dabar ryžosi papasakoti tai, ko neįstengė užmiršti. Vieni dar gali papildyti savo prisiminimus, kitiems jau nelemta patirti, kad giliai slėptas jų žodis šiandien tampa liudininku istorijos teisme. Nevienodas ir jų santykis su pačiu žodžiu: vieniems jis, anot V. Daujotytės, buvo „paskutinis laisvės prieglobstis“, kitiems – sunkiai pasiduodanti medžiaga. Todėl nedora būtų į pirmą planą iškelti literatūrinį tremties archyvo aspektą, nors apskritai jį nutylėti taip pat neteisinga. Bet apie tai – pabaigoje.

Didžiausia tremtinių ir kalinių prisiminimų vertybė – jų autentiškumas, sąžiningas paliudijimas, ką žmogus iškentėjo, kokia prievartos mašina jį malė, kokius žmogaus degradacijos reiškinius jis matė, kaip savo žmogiškumą išsaugojo.

Dažnas autorius savo prisiminimus pradeda netikėtai užklupusios nelaimės vaizdu: ginkluoti, pikti, dažnai nepažįstasmi, svetima kalba kalbantys žmonės įsiveržia į paryčio miegą, išgąsdintų vaikų ir moterų ašaromis užtemdo tvinstančią ryto aušrą, brutalia jėga, nukreipta tarsi prieš kokius nusikaltėlius, išmuša iš pusiausvyros. Paskui – sudrasko šeimas, atskiria vyrus, į gyvulinius vagonus sugrūda amžiaus ir ligų iškankintus senius ir nieko nesuprantančius kūdikius, marina troškuliu, nevėdinamų vagonų smarve, sadistiškai pamina natūralų žmogaus drovumo jausmą, priversdami vietoj išvietės naudotis skyle vagono grindyse. Ir visur – panašiai, beveik jokių išimčių, viskas – kaip gerai surežisuotame spektaklyje, turinčiame kuo staigiau palaužti žmogų, įrodyti jam jo paties menkystę ir padėties beviltiškumą. Kovos su „liaudies ir tarybų valdžios priešais“ dingstimi iš esmės vyksta kova prieš tautą, žmogų ir žmoniškumą, įnirtingai stengiamasi pažeminti juos, sutrypti, sunaikinti. Ne baudžiauninkų, net ne dviešimtojo amžiaus vidurio vergų gyvenimas, o kažkokia analogo istorijoje neturinti egzistencija laukia jų lageriuose ir tremties vietose: badas ir šaltis, ligos ir lyg pasityčiojimui skirta „medicinos pagalba“, ne tik nenormuotas, bet dažnai ir beprasmis darbas, iš anksto tendencingai nuteiktų vietinių gyventojų priešiškumas ir kriminalinių nusikaltėlių teroras. Ir mirtys, mirtys,dažnai iš anksto numatomos, iš lėto artėjančios, kankinančiai laukiamos ir ne visada net ašaromis palydimos:
jau išverktos tos ašaros. Tėvai laidoja vaikus, vaikai – tėvus, dažnai iš šeimos po vieną žmogų belieka, dažnai ir tam užspaudžia akis likimo draugai.

Skaitai prisiminimus tų, kurie šiame pragare išliko, ir nublanksta visi literatūroje piešti pragaro vaizdai. Net didysis Dantė pasirodo tik ribotos fantazijos kūrėjas. Jokios metaforos, jokie palyginimai nesustiprins bado įspūdžio, kurį palieka sausai dokumentiškai papasakoti epizodai: „Kai mirė Gamziemė, pas ją po rūbais, ant krūtinės, buvo likęs nedidelis duonos gabalėlis. Traukiant mirusiąją nuo narų, vienas žmogus jį pastebėjo, išsitraukė duoną ir, skubiai apibraukęs ūtėles, ją čia pat suvalgė“; arba „Kartą viena moteris, mokytojo žmona, rado prie viršininko Sventickio namų išpiltą jų naktinį kibirą. Tarp mėšlų ji pastebėjo duonos gabalėlį. Moteris atsiklaupusi išsikrapštė įšalusią į išmatas duonelę ir ją suvalgė“ (D. Grinkevičiūtės prisiminimai). Panašių scenų – dešimtys. Perskaitęs jas, jau nė negali sakyti, kad baisiau už tai tėra bado mirtis. Mirtis bent išsivadavimą iš kančių atneša. Nesulaukdami tokio išvadavimo, žmonės kartais savo valia jį paspartina: „du berniukai suomiai, 12 ar 13 metų, tame našlaičių barake pasikorė“ (ten pat). Dešimtys, šimtai mirčių, dažnai lakoniškai – lyg kryžiais su pavardėmis ir gimimo bei mirties datomis – pažymėtų, praplaukia pro mūsų akis. Bet mirtį, kaip tokią, ir iš kitos pusės „pridengia“ atsisveikinimo su mirusiaisiais košmaras. Po kelias dienas ant tų pačių gultų su gyvaisiais palikti, barakų koridoriuose suguldyti, zonos pakrašty pavasario (kai atšilusioj žemėj bus galima iškasti nors nedidelę kapo duobę) laukiantys lavonai gąsdina vaikus, o suaugusiuosius slegia sąžinės priekaištu dėl ne savo valia pamintų protėvių papročių.

Lėtu žmogaus marinimu paverstas tremtyje bei lageriuose ir darbas. Darbu lietuvio nenugąsdinsi. Pagarba darbui, darbštumas per šimtmečius jau buvo susiformavęs kaip nacinalinė etinė vertybė. Net baudžiavos užkrautame darbe jis buvo išmokęs jausti prasmę, rasti paguodą, ką liudija vienas gausiausių tautosakoje – darbo dainų ar smulkiųjų žanrų lobis. Doro, patikimo darbininko prestižą jis dažnai išsikovodavo ir Altajuj, prie Krasnojarsko ar Ledinuotojo vandenyno pakrantėje. Bet darbas vis dėlto čia laukė toks, kad kitokiam santykiui su juo, išskyrus nusilenkimą prievartai, beveik nebuvo sąlygų. Moterys taigos miškuose, moterys, iš po ledo traukiančios primityvius, supuvusius tinklus, moterys, tampančios nepakeliamus krovinius, – šito nežinojo jokia vergovė.

Nepakeliamas darbas, nenumalšinamas alkis, nudriskusį drabužį persmelkiantis Sibiro šaltis, negydomos ir nepagydomos ligos – štai tos tremtinio, kalinio, katorgininko fizinės būties realijos, tie į amžino įšalo žemę įkalti kertiniai stulpai, kurie, spygliuota prievartos viela sujungti, žymi neperžengiamą, daugeliui iki mirties skirtą zoną.

Fizinės būties nepakenčiamumas dešimtis žmonių įstūmė į nepataisomą dvasinę krizę – išprotėjimą: „Suomė (graži, šviesiaplaukė mergina), taip dažnai nakvodama skalbykloje su mirusiais, išprotėjo“; „Mirus vyrui, po 1942 m. žiemos neišlaikė žmonos nervai – Vilkaitienė tapo neveiksni ir mirė Jakutske“; „Dėl šių pasikeitimų ir tremties sąlygų pablogėjo jos sveikata – ji susirgo psichine liga“ ir t. t. Dešimtys tokių tragiškų likimų.

Ir gali tik stebėtis, kaip ir tokiomis sąlygomis, specialiai sudarytomis žmogaus fiziniam naikinimui ir dvasiniam luošinimui, vis dėlto buvo išsaugotas žmoniškumas, žmogiškieji visos aplinkos vertinimo kriterijai.

Į du prisiminimų motyvus vertėtų ypač įsiklausyti – į žmogaus degradicijos ir nepalaužiamo žmoniškumo motyvus.

Žmogaus moralinei degradacijai, pralenkiančiai jo fizinę mirtį, skirta visa represijų sistema, apimanti tiek represijų aukas, tiek jų vykdytojus. Vykdytojas iš esmės taip pat yra auka: jame jau anksčiau sunaikinta visa, ks išskiria žmogų pasaulyje: sąžinė, gailestingumas, užuojauta, gėda. Jame likęs tik pyktis, neapykanta, plėšrumas, sadizmas. Kokia šiurpi lagerių viršininkų ir prižiūrėtojų, tardytojų ir sargybinių portretų galerija išrikiuota tremties archyvo knygose! Kiek cinizmo, kai „valdiškąją“ prievartą dažnai ne tik sustiprina, bet net pralenkia sąmoningai kurstoma kriminalinių nusikaltėlių savivalė lageriuose ar apkvailintų, dezinformuotų vietinių gyventojų priešiškumas tremties vietose. O bene baisiausia skaityti epizodus, kuriuose užfiksuota, kaip natūralius likimo draugų savisaugos instinktus ima keisti savanaudiškumo, net klastingumo sindromas: atsitiktinumo dėka ar pataikavimu, papirkinėjimu įsitaisę į saugesnę, šiltesnę vietą, kai kurie tremtiniai ir kaliniai ima saugoti ją, nesiskaitydami su niekuo. Ne mažiau sukrečia epizodai, kai nekalti kankiniai, grįžę į gimtinę, susiduria čia ne tik su pareigūnų apsidraudėliškumu, abejingumu, bet ir su kaimynų, giminių, artimųjų merkantilizmu, artimu išdavystei. Taip ir realizuojami sistemos užmojai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1618 žodžiai iš 5010 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.