Tremtis
5 (100%) 1 vote

Tremtis

Vakarop aš , pasiėmusi rašiklį bei popieriaus, įlipau į aštuoniolikto maršruto autobusą ir po gero pusvalandžio jau atsidūriau kitame miesto gale esančiame močiutės bute. Gėrėme šiltą pieną su šviežiomis bandelėmis ir močiutei jau buvau pasiruošusi užduoti keletą klausimų apie jos praeitį, kuomet jinai buvo tremtinė. Močiutė Marytė taip pat pasiėmė stiklinę pieno ir patogiai įsitaisė fotelyje.

-Na, močiut, gal pradėkim?- paklausiau aš.

-Be abejo, klausk ko nori, -gana linksmai atsakė senelė.

-Tai tuomet papasakok apie pirmąją dieną toli nuo gimtinės.

Senelė valandėlę pamąstė ir pamažėl pradėjo:

-Igarkoje iš laivo išlaipino birželio 22 dieną. Iš prieplaukos arkliais nugabeno į barakus Sovietsko gatvėje, kur rusės pasitiko mus šiais žodžiais: bedny jevy, bednyje (vargšai jūs, vargšai). Apsigyvenome kambaryje ir virtuvėlėje penkiolika žmonių. Mums, septynių asmenų šeimai, teko trys gultai, keturių asmenų Survilų šeimai – du gultai ir po vieną gultą kitiems žmonėms.

Barakas buvo iš lentų, tarp kurių sukritusios pjuvenos. Viena barako siena pastatyta nuokalnėje ant aukštų pamatų. Grindys medinės, šaltos, žiemą, papylus vandens, iškart apledėdavo. Mums atvažiavus, buvo poliarinė diena. Nežinojome nei kokia savaitės diena, nei koks paros metas. Negalėdavome užmigti, neuždangstę langų. O juos uždengus paklodėmis, siena pasidarydavo raudonai juoda, judanti: blakės, tarakonai, utėlės ir dar, dievai žino, kas lipo vieni per kitus. Tikras košmaras.

Aš norėjau nutraukti įsijautusią močiutę, kadangi mačiau, kaip jai sunku buvo tai pasakoti, tačiau veltui. Ji pasakojo toliau, nesustodama.

-Pirmą dieną mano trys broliai, tavo dėdės, išėjo į darbą. Mama sirgo, man ėjo penkiolikti metai. Kaimynė Jankūnienė, labai gerai ją pamenu, atvežta su penkiais mažais vaikais, išprotėjo. Mūsų šeimoje visi išlikome gyvi, viską iškentėjome, nepalūžome. Gal todėl, kad jau vaikystėje rankos buvo užgrūdintos nuo darbų, o kojos – nuo ražienų. Gerai, kad turėjome šiek tiek maisto produktų, atsivežtų iš Lietuvos.

Baigdama močiutė atsiduso ir gurkštelėjo jau seniai atvėsusio pieno. O aš vos spėjau viską konspektuoti, nes mano senolė greitakalbė.

– Kitas klausimas – lyg kulka šovė močiutė.

Tačiau man viso to jau buvo pakankama, kad susidaryčiau aiškų vaizdą, kokius kryžiaus kelius turėjo pereiti žmonės, išvežti į Sibirą prieš gerą pusšimtį metų. Močiutė tai suprato ir nieko daugiau neklausinėjo.

Buvo jau tamsu, todėl močiutė pasiūlė pernakvoti pas ją. Aš nedvejodama sutikau, tik paskambinau į namus pranešti, kad namiškiai nesijaudintų. Mano ir septintą dešimtį perkopusios senolės santykiai buvo gana šilti. Senelė buvo jaunatviška ir supratinga, todėl aš į ją kreidavausi dėl įvairiausių problemų.

Rytą mane pažadino kepamų vaflinių blynų kvapas. Močiutė mėgo palepinti mus su sese šiais blyneliais. Besišnekučiuojant per pusryčius, močiutė paklausė, ar rašinys jau bus baigtas. Tačiau atsakiau, kad dar reikėtų daugiau informacijos. Taigi močiutė pasiūlė man nueiti pas jos drauges ir šių paklausinėti apie gyvenimą toli nuo Lietuvos. Tai buvo geniali mintis! Rašydama šį rašinį, aš įsivaizdavau, kad esu žurnalistė ir rengiu straipsnį – “Žmogaus likimas lageriuose ir tremtyje”. Paėmusi iš močiutės rankų kortelę su jos draugių adresais ir padėkojusi už puikią idėją bei dieviškus pusryčius, išdūmiau pro duris.

Vandos namai buvo pakeliui: nusprendžiau pas ją užsukti ir šiek tiek paklausinėti apie tremtį. Moteris mielai priėmė mane, nes senelė buvo jau telefonu pranešusi apie mano vizitą.

Artėja didžiosios metų šventės – Kūčios, Šv.Kalėdos, todėl uždaviau klausimą apie šias bei kitas šventes, kurias šventė tremtiniai. Vanda, kiek pagalvojusi atsakė:

-Pirmosios Kalėdos, kiek pamenu, buvo labai liūdnos. O gal antros…? Buvau visai mažutė, todėl gerai nepamenu. Visa Kūčių vakarienė – tai avižinių kruopų košė, o vietoj kūčiukų gavome gabalėliais supjaustytos duonos, užpiltos saldintu vandeniu. Tėvai grįžo namo išdirbę 12 valandų, todėl buvo leisgyviai. Tiesa, poterius visgi sukalbėjome. Kiek šviesesnę šventę pamenu Velykas. Visam gyvenimui mums, vaikams išliko atmintyje ši šventė – mama vietoj kiaušinio kiekvienam padavė po… virtą bulvę. Kaip šiandien pamenu, buvome tokie laimingi! Iki šiol nesuprantu, iš kur mūsų mamutė galėjo gauti tų bulvių ir suruošti mums tokią įspūdingą šventę.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 764 žodžiai iš 1351 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.