Tremtis1
5 (100%) 1 vote

Tremtis1

Iki 1941 m. birželio 14 d. NKVD ir NKGB, vietinių kolaborantų aktyviai talkinami, baigė ruoštis trėmimams. Ši genocido akcija jau buvo kruopščiai suplanuota ir parengta, buvo parengtos išsamios trėmimų vykdymo instrukcijos, jų vykdymo grupės aprūpintos transportu ir apsauga. Kiekvienoje apskrityje NKGB turėjo parengtus detalius trėmimų vykdymo planus. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas). Į pagalbą pasitelkti ir NKGB bei NKVD darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos ir Gudijos. Tremtinius kelyje turėjo saugoti SSRS NKVD kariuomenės 42-osios brigados 240-asis pulkas, talkinamas iš Gudijos atsiųstos NKVD kariuomenės 15-osios brigados. Buvo stengiamasi trėmimus vykdyti be triukšmo, kad nebūtų jokių demonstracijų ir „kitokių išsišokimų“. Tuo tikslu visos trėmimų vykdymo grupės buvo instruktuojamos tik trėmimų išvakarėse. Trėmimai prasidėjo birželio 14 d. 3 val. ryto. Kadangi dauguma tremiamų žmonių gyveno kaimuose, atvykusios trėmimų vykdymo operatyvinės grupės nustatydavo tikslią ištremti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. Grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ir namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą – „ginklams surasti“. Padarius kratą, tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Jeigu kas nors mėgindavo bėgti, būdavo šaudoma. Vienas svarbiausių trėmimų tikslų buvo aprūpinti Sibiro ir šiaurines SSRS sritis nemokama darbo jėga, todėl tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto: drabužių, avalynės, patalynės, maisto. Viskas priklausė nuo trėmimų vykdymo grupės ir vietinių kolaborantų malonės. Tūkstančiai šeimų su vaikais buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus. Nebuvo medicinos personalo, vagonų sąlygos buvo antisanitarinės. Trėmimai buvo susiję su visuotiniu tremiamųjų apiplėšimu. Aprašytas turtas (t. y. tas, kurio nebuvo įmanoma nuslėpti) buvo atiduodamas vykdomiesiems komitetams, organizuojamiems kolūkiams, arklių-traktorių nuomos punktams, „neturintiems karvių ir vargingųjų valstiečių ūkiams“. Tarp šių valstiečių buvo aktyvių kolaborantų. Jau birželio 15 d. vakare turėjo būti surinkti visi tremtiniai, bet kai kurios šeimos slapstėsi ir to nepavyko padaryti. Birželio 16 d. vakare nustatyta, kad trūksta 1413 numatytų ištremti žmonių. Šiam skirtumui panaikinti birželio 16–18 d. dar buvo surinkta daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Nemažai žmonių pateko į tremtį nė nesudarius bylų, stengiantis žūtbūt įvykdyti planą. Bylų dokumentai buvo surašomi atgaline data. Siekiant papildyti lagerius nemokama darbo jėga, buvo numatyta vyrų atskyrimo nuo šeimos tvarka. Oficialus pretekstas atskirti vyrus nuo žmonų ir vaikų turėjo būti „sanitarinis patikrinimas“. Iš tikrųjų saugumiečiai, kareivių padedami, viską darė kur kas paprasčiau: jie išsivesdavo vyrus „tikrinti dokumentų“, „tardyti“ ar net be jokios dingsties. Vyrai buvo perkeliami į kitus ešelonus. Nepasisekė okupantams „be mažiausios maišaties, triukšmo bei panikos“ išvežti tremtinių. Stotyse susirinkdavo tremiamų žmonių giminaičiai ir draugai. Daugiausia jų susirinko Naujoje Vilnioje, kur birželio 15–19 d. buvo sutelkta daugybė ešelonų su tremtiniais. 1941 m. birželio 11 d. Lietuvoje buvo numatyta suimti 8598, o ištremti – 13654 žmones. Trėmimai vyko gana sunkiai, todėl šie skaičiai buvo pakoreguoti: numatytų suimti žmonių skaičius sumažėjo iki 5862 , o ištremti – iki 10617. Skaičiai sumažėjo beveik vien dėl to, kad buvo pakeisti numatytų ištremti ir suimti Lenkijos karo pabėgėlių ir „kriminalinių elementų“ skaičiai. Buvo siekiama represuoti kuo daugiau lietuvių. Tokį pakoreguotą suėmimų planą NKGB ir NKVD įvykdė 83% (lietuvių atžvilgiu NKGB įvykdė 90%, o lenkų pabėgėlių – 39% plano). Visiškai įvykdytas ir gerokai viršytas buvo tik moterų ir vaikų trėmimo planas. Taip atrodė oficialioji statistika, kuri iš tikrųjų nebuvo tiksli. Iš vežamų žmonių buvo kuo žiauriausiai tyčiojamasi. Išvažiavus iš Lietuvos, vagonai buvo atidaromi tik Oršoje, o vietoje instrukcijose numatyto „karšto maisto“ duodami du kibirai vandens visam vagonui. Dėl tokių nepakeliamų sąlygų tremtiniai pradėjo mirti. Vėluodami po 2–4 dienas (kartais ir daugiau, dauguma ešelonų su tremtiniais 1941 m. birželio 30 – liepos 9 d. atvyko į tremties vietas. Rugsėjo – spalio mėn. Oficialiose SSRS NKVD ataskaitose buvo suskaičiuojami 12682 tremtiniai lietuviai (be tų, kurie buvo suimti ir išvežti į lagerius). Tikrąjį trėmimų mastą padeda atskleisti „Genocido aukų vardynas“. Jame yra suregistruoti 14595 žinomi 1941 m. birželio 14–18 d. tremtiniai, kurie pasiekė tremties vietas, ir 2957 vyrai, kuriuos tuo metu atskyrė nuo šeimų ir išvežė į lagerius. Bendras birželio 14–18 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių skaičius siektų mažiausiai 18500.

Lietuviai gyveno barakuose, baisiomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Kai kuriems, kurie jau buvo apsisprendę likti tremtyje ar nesitikėjo grįžti į tėvynę pavykdavo pasistatyti namus ir
gyventi ten kaip ir vietiniai. Namai buvo paprasti, vargingi. Darbas tremtyje buvo labai sunkus. Dirbti versdavo ir moteris, jos dažnai mirdavo iš nuovargio, nes pailsėti nebūdavo kada. Dirbti reikėjo ir per baisiausias pūgas, vėtras. Šalia visada budėjo ginkluoti sargybiniai. Jei nebirbsi, vistiek mirsi.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 854 žodžiai iš 1617 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.