Tridento susirinkimas
5 (100%) 1 vote

Tridento susirinkimas

1121

Įvadas

Sušauktas Tridento susirinkimas sieke pašalinti iš Bažnyčios jos konkrečias negales. Buvo vaisingas naujais įstatymais, ir reforma senųjų. Bet to neužteko kad Bažnyčioje būtų padarytą daug esminiu pakeitimu veikimo struktūrose. Todėl pasikeitimams turėjo svarba popiežius.

Bet tokio susirinkimo būtinybes nesuprato popiežius Leonas X, kuris buvo ką tik uždaręs 1517 Laterano V susirinkimas ir nematę būtinybes kitam. Susirinkimo būtinybe suprato popiežius Adrijanas VI, bet susirinkimo sušaukimą jam sutrukdė mirtis. Kitas popiežius Klemensas VII bijojo šiuos reformos, nes jo pontifikato metais buvo kilę dideli konfliktai Italijoje. Pats svarbiausias popiežiaus Pauliaus III poelgis buvo Tridento susirinkimo sušaukimas.

Nei vienas susirinkimas neturėjo tokios sunkios pradžios, nei tokiu ilgu derybų. Bet atnešė reikalingas reformas ir tapo Bažnyčios atgimimo šaltiniu.

Susirinkimui vadovavo popiežiai: Paulius III, Julijus III, Pijus IV. Išimti darė Paulius IV, kuris norėjo Bažnyčios reformos be susirinkimo.

Bandymai reformuoti Bažnyčia prieš Tridento susirinkimą

Pirmais XVI a. dešimtmečiais, daug žmonių norėjo Bažnyčios reformos, bet ne kiekvienas ant to dirbo. M.Liuteris viešai pareikalavo pakeitimu, Bažnyčios skelbiamame moksle ir jos struktūroje. Greitai atsirado jo šalininku, o jo pradėtas mokslas žaibiškai tapo populiarus. Viename laikotarpyje tapo net revoliuciniu, nors vystėsi kaip reforma bet ne gavo pritarimo Bažnyčioje ir todėl tapo vadinamas reformacija. Šiandien reformacija kartais yra vadinama evangelinė reforma, kad nepabrėžti jos priešingybės kataliku reformai. Švedijoje toki judėjimą pradėjo Ulrichas Cvinglis ir Jonas Kalvinas.

Kai kurie valdovai paremė naują judėjimą, bet nepasitraukė iš Kataliku Bažnyčios, o kai kurie pasitraukė iš Bažnyčios.

Anglijos karalius Heroldas VII kovojo prieš Liuterio paskelbtą mokslą, bet žiūrėdamas asmeniniu ir valstybiniu reikalu privedė Anglijos Bažnyčia prie schizmos, ir per tai palengvino jos perėjimo prie protestantizmo.

Kataliku Bažnyčia reformacijos privedė prie jos reformos. Iškart mažuosiuose dvasininku bei bendruomenėse. Tai pakeitė kai kuriais iš jų į naujas vienuolijas. Bet svarbiausia reformos dalis buvo įvykdytas 1545-1563 m. per Tridento susirinkimą po kuriuo buvo aiškiai matoma Katalikų Bažnyčios reforma.

Liuteris

Liuterio pasipriešinimo priežastimi Katalikų Bažnyčiai buvo atlaidu suteikimo tvarka bei priežastis.

Jo mokslas apie tai pradėjo vystytis jau nuo 1517m., per Šventojo Rašto studijas ir visa jo gyvenimą. Pradeda per ji reforma įgavo savo veidą Vokietijoje ir Šveicarijoje, būtent tuo metų kai vyko konfliktas taip popiežiaus Klemenso VII ir Karolio V. Tada atsirado daug dvasiškiu, riteriu, miesčionių, ir žemdirbiu remiančių Ji ir jo mokslą, bet prieš jo ketinimus atsirado daug reformacijos sroviu ir krypčiu. Tada aprobavo visus kunigaikščiu pasisakymus prieš, ir pats ėmė kovoti prieš jas, priėmęs kunigaikščiu globą ant savo veikalo. Per tai reformacija tapo ir kunigaikščiu nuopelnu, būtent į Liuteronu bažnyčios struktūros formavimąsi. Jo teologinė mintis buvo suformuota Augzburgo tikėjimo išpažinime, šalia kurio atsirado dar kiti evangeliku išpažinimai. Kažkokį tikėjimo išpažinimo stabilumą Vokietijoje atnešę Augzburgo taika.

Tridento Susirinkimo reforma

Paulius III – susirinkimo sušaukimasNaujas popiežius (Aleksandras Farnesas) Paulius III (1534 – 1549). Nors ir užaugo epikūrinio renesanso laikotarpyje ir gyveno jo dvasia (tūrėjo dvejus nelegalius vaikus). Tačiau kada tapo popiežiumi ir tai būdamas vyresnio amžiaus suprato reformos būtinybe.

Atnaujino kardinolu kolegija paskirdamas žymius žmones ir sušaukę komisija iš 8 kardinolu paruošti reformai.

Popiežius remė reforma esančiose įstatymuose ir priėmė naujus, reorganizavo inkvizicija ir bandė reformuoti Romos kurija.

Į savo vyskupijas išsiuntė 80 vyskupų kurie tuo metu ten buvo. Bet nepadarė visu reikalingu pakeitimu, nes tai padaryti jam sutrukdė mirtis.

Pastangos dėl susirinkimo- tai jam buvo didžiausia užduotis. Tuoj nuo pontifikato pradžios nusiuntė delegatus į miesčioniu dvarus, kad praneštu apie susirinkimą. Kada tapo suprastas paskelbė 1539m.susirinkima Montojuje. Prieš šia vieta pasisakė Vokietijos opozicija, ir Montujos kunigaikštis suteikė nepriimamas apsaugos sąlygas. Sekanti karta susirinkimas buvo sušauktas Vičenzoje, bet ir ten nevyko nes į susirinkimą atvyko tik trys kardinolai ir keletas vyskupu.

Skeptiškai buvo įvertinta galimybe susirinkimą suruošti Vokietijoje. Ten viravo įsitikinimas kad reikę gražinti religine vienybe, o tai geriausiai padaryti ant tautinio sinodo. Tai palenkę Pauliu III tam kad susirinkimas būtų paskelbtas Tridente. Pagal popiežiaus bulė susirinkimas tūrėjo prasidėti Tridente 1 XI 1542 m. bet netikėtai tarp Karolio V ir Pranciškaus I kilo karas. Nustatytu laiku pasirodė tik popiežiaus legatai, o iki gegužės 1543 m. atvyko tik dešimt vyskupų. Susirinkimą reikėjo sustabdyti. Tada imperatorius pažadėjo protestantams, kad sutvarkys religijos reikalus. Vokietijoje nežiūrint į popiežiaus nuomonę ir valią. Bet
nenustojo dėjęs pastangų, o kada Prancūzija pakeitė nuomonę dėl susirinkimo vykimo vietos, tada popiežius paskelbė bulę “Laetare Jeruzalem” kurioje buvo liepta susirinkimą pradėti 1545 kovo mėnesį. Mažas kiekis dalyvių, popiežiaus ginčai su Neapolitanijos karaliumi dėl vyskupų iš jo šalies dalyvavimo pranašavo nesėkmės. Paulius III pareikalavo Susirinkimo pradžią 1545 12 13 d., sekmadienį, nuo dalyvių skaičiaus. Atidaryme dalyvavo: trys kardinolai, Tridento vyskupas kardinolas Christofor Madruzo, keturi arkyvyskupai, 21 vyskupas, penki gvardijonai. Iš Vokietijos atvyko tik vienas vyskupas Michael Helding.

SUSIRINKIMO POSĖDŽIAI (1545 – 1548)

Prieš saujelę Susirinkimo tėvų stovėjo dvi užduotys: posėdžio organizavimas ir jo tema.

Buvo nutarta, kad sprendžiamasis žodis priklausys vyskupams, vienuolijų kongregacijų atstovams. Susirinkime dalyvavo neatvykusių vyskupų kapitulų pasiuntiniai ir teologai. Iš teologų labiausiai pasižymėjo: Heronimas Seripando, jėzuitas Jacobo Lainez, ir Alfonso Salmeron, domininkonai Malchioras Cano ir Piatro Sato, pranciškonas Alfonso Castro. Komisijos paruošė posėdžio temas paskui buvo svarstomi ant teologų posėdžiuose, paskui ant susirinkimo tėvų posėdžiuose, o paskutiniame buvo skelbiami iškilminguose posėdžiuose, kurių iki 1547 m. buvo aštuoni.

Antrame iškilmingame posėdyje buvo priimta posėdžiavimo tvarka, vienu metu buvo sprendžiami dogmatiniai dekretai, dekretai apie reformą. Tai buvo kompromisas prieš skirtingas nuomones prieš popiežiaus imperatorių. Nes imperatorius pirmas reikalavo pirmą pravedimo reformos, kurios reikalavo protestantai. O mokslo aptarimą norėjo palikti vėlesniam laikui. Bet popiežius nutarė, kad pirmiau reikia užsiimti Bažnyčios mokymu, nes be jo negali būti geros Bažnyčios reformos.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1077 žodžiai iš 2075 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.