Tristanas ir Izolda
Ankstyvųjų viduramžių herojiniame epe “Rolando giesmė” mes regėjome rūstų riterį, kurio pagrindinis darbas – karas. Vienoje gražiausių viduramžių legendų apie Tristaną ir Izoldą išryškėja kitoks riterio idealas. Toks riteris turėjo mokėti ne tik gerai kautis, bet ir šokti, dainuoti, groti kokiu nors instrumentu, būti mandagus, išauklėtas, privalėjo itin gražiai elgtis su damomis. Riterio priedermė buvo tarnauti visoms moterims, bet ypač savo išrinktajai, kuri buvo vadinama riterio širdies dama.
Legendoje apie Tristaną ir Izoldą pasakojama, kaip be galo narsus jaunikaitis Tristanas, nukovęs nenugalimąjį Morholtą Airį ir padovanojęs Kornvalio žemėms laisvę, išvykęs ieškoti karaliui Markui auksaplaukės karalaitės, nugalėjęs baisųjį slibiną, įsimyli dieviško grožio Airijos karalaitę Izoldą Auksaplaukę. Jisai buvo prisiekęs savo motinos atminimu, kad be auksaplaukės karalaitės negrįš gyvas į Kornvalio žemes, tačiau tik išvydęs Izoldą Auksaplaukę jisai be galo ją pamilo.
Izolda, negalėdama susitaikyti su mintimi, kad reikės ištekėti už didelio melagio ir bailio senešalo, ir netikėdama, kad bailys, kuris net savo paties šešėlio bijo, galėjo nukauti baisųjį slibiną, nuėjo ieškoti to, kas iš tikrųjų jį nugalėjo. Jį rado gulintį prie upės, pargabeno namo ir ėmė slaugyti. Vienuoliktą dieną nuėmusi tvarsčius Tristanui nuo galvos, ji išvydo jaunikaitį tokį pat dailų, kaip ir drąsų. Iš pirmo žvilgsnio Izolda jį visa širdimi pamilo.