Tundros augalija ir gyvūnija
5 (100%) 1 vote

Tundros augalija ir gyvūnija

Tundros augalija ir gyvūnija

Geologiniais mastais visai neseniai Šiaurės Ameriką ir Euraziją dengę ledynai pasitraukė į pačią šiaurę ir į aukštus kalnus. Tų ledynų pakraščių teritorijos Šiaurės Amerikoje vadinamos nederlingomis žemėmis, senajame pasaulyje – tundra (suomiškai tunturi – bemiškė aukštuma). Nors pavadinimai skirtingi, 75% augalijos ir gyvūnijos rūšių yra tos pačios abiejose teritorijose. Tundra yra maždaug tarp 600 ir 700 šiaurės platumos, t.y. ji prasideda ten, kur šilčiausio mėnesio vidutinė oro temperatūra tesiekia 10 0C. O pakankama temperatūra yra ir viena būtinų sąlygų medžiams augti.

Rūsčios klimato sąlygos.

Augalija ir gyvūnija riklauso nuo dviejų svarbiausių veiksnių – šviesos ir šilumos. Prie poliaračio per žiemos saulėgrįžą Saulė nebepakyla virš horizonto, toliau į šiaurę poliarinė naktis trunka ilgiau. Didumoje tundros poliarinė naktis trunka net keletą mėnesių per metus. Iš dalies tai kompensuoja ilga poliarinė diena. Dieną skuba vystytis ir augalai, ir gyvūnai. Reikia pažymėti ir geologinio palikimo – įšalo reikšmę. Podirvį čia sukaustęs daugiametis įšalas. Grenlandijoje jis apima net 600m sluoksnį, tačiau gali būti ir dar storesnis. Vasarą paties viršutinio žemės sluoksnio, vadinamo aktyvuoju sloksniu, ledas atitirpsta. Šis sluoksnis gali būti nuo 7cm iki 3m storio ir tik jis leidžia gyvuoti tundros augalijai ir gyvūnijai. Žemė vasarą būna įmirkusi, nes daugiametis įšalas neleidžia vandeniui susigerti gilyn. Žemei nuolatos atšylant ir vėl įšalant, dirva kilnojasi, joje atsiranda tuštumų, kuriose kaupiasi akmenys. Ilgainiui iš jų susidaro akmenų daugiakampiai ar žiedai. Kritulių per metus čia būna iki 50cm (perskaičiavus į vandenį); daugiausia tai sniegas.

Tundroje yra ir aukštų kalnų, tačiau diduma jos paviršiaus – tai lygumos, nusėtos ežerų, balų, skersai ir išilgai išraižytos vingiuojančių upeliūkščių. „Žemutinėje‘ tundroje, tai yra toliau į pietus, augalijos danga ištisinė; šiauriau, „aukštutinėje“ tundroje, stiprūs vėjai nupučia ploną dirvožemio sluoksnį, ir augalai įsitvirtina tik plyšiuose ar kitur užuovėjoje. Geriausiai čia auga kerpės.

Mitybos grandinė tundroje.

Didžiausi tundros augalai – pažeme nusidriekę beržų ir gluosnių krūmai, kurie suaugę gali būti vos kelių centimetrų aukščio (1). Gausiai paplitę viržinių šeimos augalai. Beveik visi jie užmezga uogas, o jomis ir minta dauguma tundros gyvūnų. Nuo spanguolių rudenį tunka net baltieji lokiai. Neretai tundros medelius praauga žolės, todėl, joms žydint, tundra vasarą trumpai sužaižaruoja įvairiomis spalvomis ir greit išblėsta artėjant žiemai.

Nors tundra ir nesvetinga, čia gyvena labai daug gyvūnų. Didžiausieji – avijautis (3) ir šiaurinis elnias (Šiaurės Amerikoje – karibu), kuris čia ganosi vasarą. Smulkesnieji plėšrūnai – vilkai, poliarinės lapės (4) ir erniai. Jie minta arktiniais starais, pelėnais ir lemingais. Šiuos žinduolius nuo šalčio saugo storas šiltas kailis ir storas riebalų sluoksnis po juo. Nušalimų išvengti padeda aptaki kūno forma, trumpas snukis, ausys ir uodega.

Migruojantys paukščiai.

Tik nedidelė dalis paukščių nuolat gyvena tundroje, o gausybė jų – tūkstančiai ančių, žąsų ir tilvikų (5) – čia atskrenda, suka lizdus ir perisi tik vasarą. Tai pati pjūtis poliarinėms lapėms, kuriso persekioja paukščių kolonijas ir ieško silpnų ar sužeistų jauniklių. Maistą, kurio nebesuėda, jos paslepia. Sušalęs jis tampa gera atsarga žiemai. Paukščiai minta vabzdžiais, kurių čia labai gausu – ir kraugerių uodų Aedes impiger, ir musių, ir kitų (2).

Kiek tundros sausuma skurdi, tiek jūra turtinga. Vasarą, dauginantis planktonui, maisto čia randa ruoniai, banginiai ir jūrų paukščiai (6), kurie atskrendanet iš tolimų kraštų. Labai trumpą laiką, kol nėra šalčių, gyvenimas virte verda. Rugpjūčio mėnesį dienos pastebimai sutrumpėja, oras atšąla, o pirmosios šlabdribos rodo artėjant žiemą. Vabzdžiai žūva, tačiau užšalusiose balose ar tarp sniego užklotų augalų lieka jų kiaušiniai arba vikšrai. Išsivedę jauniklius, paukščiai dideliais būriais traukia į pietus ir žiemos mėnesius praleidžia vidutinio arba subtropinio klimato juostose. Šiauriniai elniai ir karibu, o paskui juos ir vilkai, keliauja miškų zonos link. Tundroje lieka tik avijaučiai ir ištvermingosios poliarinės lapės.

Tačiau net vasarą, kai tundroje gyvūnų gausu, jų rūšių nėra daug, todėl trapi ekologinė pusiausvyra tarp plėšrūnų ir jų aukų gali lengvai iširti. „Aukų“ – tai daugiausia smulkūs žinduoliai – populiacijų gausumas gali labai svyruoti, vienais metais jų prisiveisia devynios galybės, o kitais lieka visiškai mažai. Ypač tai būdinga lemingams.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 770 žodžiai iš 2424 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.