Turino drobule
5 (100%) 1 vote

Turino drobule

1121314151





Turino Drobulė. Katalikų relikvija – drobulė su kraujo dėmėmis, Bažnyčios identifikuojama su Kristaus įkapine drobule, o dėmės – su jo žaizdų antspaudais ir laikoma Turine (Italija). Bažnyčia teikia, kad iš pradžių, drobulę saugojusi Jeruzalės bendruomenė, arabams perėmus Jeruzalę, drobulė patekusi į imperatoriaus saugyklą Konstantinopolyje, o iš ten per kryžiaus karus 1204 buvo atvežta į Basansoną, nuo 1578 saugoma Turine.

( Religijotyros žodynas. 1991m.)

Vos tik pa¬sau¬lis su¬ži¬no¬jo apie Tu¬ri¬no dro¬bu¬lę, jos pa¬slap¬tis ne¬si¬liau¬ja jau¬di¬nu¬si žmo¬nių pro¬tus ir jaus¬mus. Karš¬tos dis¬ku¬si¬jos apie šios re¬lik¬vi¬jos au¬ten¬tiš¬ku¬mą įtrau¬kia dau¬gy¬bę įvai¬rių spe¬cia¬lis¬tų: te¬olo¬gų, is¬to¬ri¬kų, ar¬che¬o¬lo¬gų, in¬ži¬nie¬rių, ma¬te¬ma¬ti¬kų ir kt. Prak¬tiš¬kai ne¬bū¬na me¬tų, kad koks nors moks¬li¬nin¬kas ar moks¬li¬nė la¬bo¬ra¬to¬ri¬ja ne¬pa¬teik¬tų nau¬jų ar¬gu¬men¬tų dro¬bu¬lės ša¬li¬nin¬kų ar prie¬ši¬nin¬kų nau¬dai. Norint geriau susipažinti su šia paslaptimi, turėtume pa¬žvelg¬ti į Tu¬ri¬no dro¬bu¬lės is¬to¬ri¬ją, re¬lik¬vi¬jos au¬ten¬tiš¬ku¬mo ša¬li¬nin¬kų ir prie¬ši¬nin¬kų ar¬gu¬men¬tus.

Dro¬bu¬lės žmo¬gaus pa¬slap¬tis

Tu¬ri¬no dro¬bu¬le yra va¬di¬na¬mas 4 met¬rų ir 37 cen¬ti¬met¬rų il¬gio, met¬ro ir 11 cen¬ti¬met¬rų plo¬čio li¬ni¬nis au¬di¬nys, ku¬ris jau dau¬giau kaip 400 me¬tų sau¬go¬mas Tu¬ri¬no ka¬ted¬ro¬je. Dro¬bu¬lė¬je ma¬to¬mas dvi¬gu¬bas nu¬ogo žmo¬gaus kū¬no at¬spau¬das – iš prie¬kio ir iš nu¬ga¬ros. At¬spau¬dai iš¬dės¬ty¬ti taip, kad at¬ro¬do, jog kū¬nas bu¬vo pa¬gul¬dy¬tas aukš¬tiel¬nin¬kas ant apa¬ti¬nės au¬dek¬lo da¬lies, o vė¬liau už¬klo¬tas ki¬ta jo da¬li¬mi.

Kū¬no at¬vaiz¬de ryš¬kiau ma¬ty¬ti įvai¬rios kai¬rio¬sios ran¬kos rie¬šo, ko¬jų ir de¬ši¬nio¬jo šo¬no žaiz¬dos. Dro¬bu¬lė¬je kū¬no at¬vaiz¬do kon¬tū¬rai yra iš¬si¬lie¬ję, ne¬ryš¬kūs – pli¬ka aki¬mi jį ga¬li¬ma įžvelg¬ti tik iš ke¬lių met¬rų at¬stu¬mo. Ta¬čiau yra ma¬to¬mas vei¬das, barz¬da, plau¬kai, lū¬pos, pirš¬tai. Re¬mian¬tis at¬lik¬tais moks¬li¬niais au¬dek¬lo ty¬ri¬mais, įma¬no¬ma tiks¬liau pa¬žin¬ti tik¬rą¬ją au¬di¬ny¬je ma¬to¬mų žmo¬gaus žaiz¬dų kil¬mę. Ant abie¬jų dro¬bu¬lės žmo¬gaus at¬spau¬dų pa¬ste¬bi¬ma dau¬gy¬bė su¬mu¬ši¬mų ir įdrės¬ki¬mų, taip pat – ant gal¬vos bu¬vu¬sio erš¬kė¬čių vai¬ni¬ko pa¬lik¬tos žy¬mės. Mi¬ru¬sio¬jo vei¬das bu¬vo la¬bai su¬ža¬lo¬tas: abu ant¬akiai iš¬ti¬nę, su¬lau¬žy¬ta no¬sies krem¬zlė. Be to, ap¬tik¬ta be¬ga¬lė pla¬ki¬mo rim¬bais pėd¬sa¬kų ant nu¬ga¬ros, krū¬ti¬nės, ko¬jų, ma¬ty¬ti net me¬ta¬li¬nių ru¬tu¬liu¬kų, ku¬riuos ro¬mė¬nai pri¬tai¬sy¬da¬vo prie rim¬bo ga¬lo, žy¬mės.

Ta¬čiau pa¬grin¬di¬nė dro¬bu¬lės žmo¬gaus mir¬ties prie¬žas¬tis – už¬du¬si¬mas. Ne¬na¬tū¬ra¬liai pa¬dė¬ta gal¬va, ran¬kų bei lie¬mens po¬zos lei¬džia da¬ry¬ti prie¬lai¬dą, kad tuo me¬tu, kai bu¬vo vy¬nio¬ja¬mas į li¬ni¬nį au¬dek¬lą, kū¬nas jau bu¬vo su¬stin¬gęs. Ta¬čiau ant dro¬bu¬lės nė¬ra jo¬kių mi¬ru¬sio kū¬no iri¬mo pėd¬sa¬kų. Va¬di¬na¬si, pa¬lai¬kai pra¬bu¬vo su¬vy¬nio¬ti į dro¬bu¬lę tiek lai¬ko, kiek rei¬kė¬jo, kad su¬si¬for¬muo¬tų į au¬di¬nį įsi¬spau¬dęs at¬vaiz¬das. Kū¬nas bu¬vo iš¬vy¬nio¬tas iš au¬dek¬lo taip, kad ne¬su¬si¬ga¬din¬tų krau¬jo pėd¬sa¬kai. Daug pa¬sau¬lio krikš¬čio¬nių ti¬ki, kad į šį au¬dek¬lą po mir¬ties bu¬vo įsup¬tas Jė¬zus Kris¬tus, kad ja¬me ma¬to¬mi at¬spau¬dai pri¬klau¬so bū¬tent Jam. Pir¬ma¬sis skep¬ti¬kas – vys¬ku¬pas

Jo¬no evan¬ge¬li¬jo¬je skai¬to¬me, kad Ve¬ly¬kų ry¬tą prie Jė¬zaus ka¬po at¬bė¬gę mo¬ki¬niai tuš¬čia¬me ka¬pe ran¬da pa¬lik¬tas dro¬bu¬les ir jas pa¬ma¬tę įti¬ki (plg. Jn 20, 1–10). Dau¬giau Nau¬ja¬sis Tes¬ta¬mentas apie Kris¬taus įka¬pes, kaip ir apie ki¬tus su Jė¬zaus gy¬ve¬ni¬mu su¬si¬ju¬sius daik¬tus, ne¬už¬si¬me¬na. Ta¬čiau krikš¬čio¬nių (ypač sta¬čia¬ti¬kių) tra¬di¬ci¬jo¬je vi¬sa¬da bu¬vo pa¬sa¬ko¬ja¬ma apie įvai¬rius au¬dek¬lus, ant ku¬rių Iš¬ga¬ny¬to¬jas ne¬va pa¬li¬kęs sa¬vo vei¬do, kū¬no pėd¬sa¬kus.

Vie¬nas ran¬kraš¬tis mi¬ni, kad 944 m. rug¬pjū¬čio 15 d. Bi¬zan¬ti¬jos im¬pe¬ra¬to¬riaus at¬sto¬vas sa¬kė kal¬bą dvie¬jų dro¬bu¬lių at¬ga¬be¬ni¬mo į Kon¬stan¬ti¬no¬po¬lį pro¬ga. Vie¬nas au¬dek¬las bu¬vo ku¬tuo¬tas rank¬šluostis, ant ku¬rio ras¬ti pa¬ties Kris¬taus vei¬do pa¬lik¬ti at¬spau¬dai. Le¬gen¬da pa¬sa¬ko¬ja, esą jie bu¬vo skir¬ti Ede¬sos (da¬bar¬ti¬nė Ur¬fa, Tur¬ki¬ja) ka¬ra¬liui, kad šis ga¬lė¬tų iš¬si¬gy¬dy¬ti nuo jį ka¬mavusios li¬gos. Apie ant¬rą¬ją dro¬bu¬lę bu¬vo pra¬ne¬ša¬ma, kad jo¬je įžvel¬gia¬mi vi¬so Kris¬taus kū¬no at¬spau¬dai. XI–XII a. Bi¬zan¬ti¬jos šal¬ti¬niai mi¬ni, kad ten ji at¬ke¬lia¬vo iš ara¬bų kraš¬tų. Spė¬da¬mi to¬les¬nį dro¬bu¬lės marš¬ru¬tą, jos au¬ten¬tiš¬ku¬mo
ša¬li¬nin¬kai ma¬no, kad Va¬ka¬rus ji pa¬sie¬kė iš Ry¬tų Baž¬ny¬čios per Kry¬žiaus žy¬gius. Re¬lik¬vi¬ja pir¬mą kar¬tą vie¬šai de¬monst¬ruo¬ta 1357 m. vie¬no¬je Šam¬pa¬nės (Pran¬cū¬zi¬ja) sri¬ties baž¬ny¬čio¬je.

Ypa¬tin¬gą vaid¬me¬nį šio¬je is¬to¬ri¬jo¬je vai¬di¬na is¬to¬ri¬nių šal¬ti¬nių mi¬ni¬mas Žof¬rua de Šar¬ni I, ku¬ris po ne¬pa¬si¬se¬ku¬sio žy¬gio į Ka¬lė ta¬po an¬glų be¬lais¬viu ir pri¬si¬ža¬dė¬jo Švč. Mer¬ge¬lei Ma¬ri¬jai pa¬sta¬ty¬ti baž¬ny¬čią, jei jam pa¬si¬seks grei¬tai iš¬trūk¬ti iš ka¬lė¬ji¬mo. Kaliniui pa¬si¬ro¬dė bokš¬to sar¬go pa¬dė¬jė¬ju pa¬si¬ver¬tęs an¬ge¬las ir pa¬dė¬jo pa¬bėg¬ti. 1349 m. Žof¬rua ve¬dė Oto¬no de La¬ro¬šo vai¬kai¬tę Ža¬ną. Ma¬no¬ma, kad bū¬tent Oto¬nas de La¬ro¬šas, vie¬nas iš ke¬tu¬rių pa¬grin¬di¬nių kry¬žiaus žy¬gių va¬do¬vų, tuo me¬tu val¬dęs Atė¬nus, 1204 m. pa¬si¬sa¬vi¬no dro¬bu¬lę, ku¬ri ta¬po jo šei¬mos nuo¬sa¬vy¬be. La¬ro¬šų šei¬mos re¬lik¬vi¬ja, ėju¬si iš ran¬kų į ran¬kas, pa¬ga¬liau bu¬vo nu¬ga¬ben¬ta į nau¬jai de Šar¬ni pa¬sta¬ty¬tą baž¬ny¬čią.

Dro¬bu¬lė trau¬kė mi¬nias mal¬di¬nin¬kų. Pir¬muo¬ju skep¬ti¬ku ta¬po tuo¬me¬ti¬nis Tro¬je¬so vys¬ku¬pas, ku¬ris 1389 m. pra¬ne¬šė po¬pie¬žiui, kad vie¬ti¬nė baž¬ny¬čia pel¬no¬si iš „gud¬riai“ iš¬ta¬py¬to au¬dek¬lo. Vys¬ku¬pas tei¬gė, kad at¬li¬kęs ty¬ri¬mą jis nu¬sta¬tė dai¬li¬nin¬ką, ku¬ris pri¬si¬pa¬ži¬no pa¬da¬ręs klas¬to¬tę. Vie¬šai ro¬dy¬ti dro¬bu¬lę bu¬vo už¬draus¬ta. 1390 m. po¬pie¬žius Kle¬men¬sas VII šį drau¬di¬mą pa¬nai¬ki¬no, bet pa¬brėž¬ti¬nai iš¬kė¬lė są¬ly¬gą, kad au¬dek¬las ne¬ga¬li bū¬ti va¬di¬na¬mas „Kris¬taus įka¬pė¬mis“.

Žof¬rua de Šar¬ni anū¬kė Mar¬ga¬re¬ta 1453 m. par¬da¬vė dro¬bu¬lę Liud¬vi¬kui ir Anai Sa¬vo¬jie¬čiams, ku¬rie sau¬go¬jo ją Šam¬be¬ri, o vė¬liau, kel¬da¬mi sa¬vo her¬co¬gys¬tės sos¬ti¬nę į Pje¬mon¬tą, pa¬si¬ė¬mė ją su sa¬vi¬mi. Per 1532 m. gais¬rą au¬dek¬las smar¬kiai nu¬ken¬tė¬jo nuo iš¬si¬ly¬džiu¬sio si¬dab¬ro – tai ir da¬bar ne¬sun¬kiai ga¬li¬ma pa¬ste¬bė¬ti. 1578 m. dro¬bu¬lė bu¬vo per¬duo¬da Baž¬ny¬čiai ir nuga¬ben¬ta į Tu¬ri¬ną, kur sau¬go¬ma iki šių die¬nų. Nuo gais¬rų dro¬bu¬lė dar nu¬ken¬tė¬jo 1934 m. ir 1998 m. 1508 m. ji bu¬vo iš¬kil¬min¬gai iš¬neš¬ta pa¬gerb¬ti ti¬kin¬tie¬siems ir, sie¬kiant įro¬dy¬ti re¬lik¬vi¬jos au¬ten¬tiš¬ku¬mą, bu¬vo vie¬šai ver¬da¬ma alie¬ju¬je, kai¬ti¬na¬ma, tri¬na¬ma bei plau¬na¬ma, ta¬čiau at¬spau¬dai ne¬iš¬ny¬ko. Ką sa¬ko moks¬las

Moks¬lo pa¬sau¬lio su¬si¬do¬mė¬ji¬mas Tu¬ri¬no dro¬bu¬le ki¬lo 1898 m., Pa¬ry¬žiu¬je vyks¬tant tarp¬tau¬ti¬nei re¬li¬gi¬nio me¬no pa¬ro¬dai. Jo¬je, kaip blo¬gai iš¬si¬lai¬kęs krikš¬čio¬nių dai¬li¬nin¬kų dar¬bas, bu¬vo eks¬po¬nuo¬ja¬ma ir Tu¬ri¬no dro¬bu¬lė. Aukš¬tai virš ar¬kos ka¬bo¬ju¬sią dro¬bu¬lę nu¬fo¬tog¬ra¬fa¬vo ar¬che¬o¬lo¬gas ir fo¬to¬gra¬fas mė¬gė¬jas Se¬cun¬do Pia (Se¬kun¬das Pi¬ja). Jis pa¬da¬rė tik du kad¬rus: vie¬nas iš jų bu¬vo su¬ga¬din¬tas, o ryš¬ki¬nant ki¬tą, fo¬to¬gra¬fą pri¬bloš¬kė tam¬sia¬me ne¬ga¬ty¬ve pa¬ma¬ty¬tas po¬zi¬ty¬vus Kris¬taus at¬vaiz¬das. Jis vi¬są nak¬tį tik¬ri¬no sa¬vo at¬ra¬di¬mą, kad Tu¬ri¬no dro¬bu¬lė¬je yra įsi¬spau¬dęs negaty¬vus Jė¬zaus Kris¬taus at¬vaiz¬das, o no¬rint iš¬gau¬ti pozity¬vą, te¬rei¬kia ją nu¬fo¬tog¬ra¬fuo¬ti.

Jau po tre¬jų me¬tų (1901 m.) pran¬cū¬zų bio¬lo¬gas Pau¬lis Vig¬no¬nas (Po¬lis Vin¬jo¬nas) su¬kū¬rė te¬ori¬ją, ku¬rią pa¬va¬di¬no va¬po¬rig¬ra¬fi¬ja. Ji tei¬gia, esą at¬spau¬das ant au¬dek¬lo at¬si¬ra¬do dėl che¬mi¬nės re¬ak¬ci¬jos, ku¬rią su¬kė¬lė ant kū¬no už¬pil¬tos su mi¬ra su¬mai¬šy¬tos ali¬jo¬šiaus sul¬tys ir iš mi¬ru¬sio¬jo kū¬no iš¬si¬sky¬rę amo¬nia¬ko ga¬rai. Il¬gai¬niui ši te¬ori¬ja bu¬vo at¬nau¬jin¬ta ir pa¬keis¬ta, kai at¬lik¬ti nau¬ji, ki¬tų ty¬rė¬jų ini¬ci¬juo¬ti eks¬pe¬ri¬men¬tai. Ta¬čiau P. Vig¬no¬no ty¬ri¬mai at¬vė¬rė ke¬lią ana¬to¬mų ty¬ri¬nėjimams, ku¬riuos dar la¬biau pa¬ska¬ti¬no fo¬to¬gra¬fi¬jos tech¬ni¬kos pažan¬ga, nes nuo¬trau¬kos iš¬ryš¬kin¬da¬vo pli¬ka aki¬mi ne¬ma¬to¬mas de¬ta¬les.

Pra¬ėju¬sio am¬žiaus ket¬vir¬ta¬ja¬me de¬šimt¬me¬ty¬je Pa¬ry¬žiaus šv. Juo¬za¬po li¬go¬ni¬nės chi¬rur¬go Pier¬re’o Bar¬bet (Pje¬ro Bar¬bė) dar¬bai pa¬tvir¬ti¬no, kad kū¬no at¬spau¬dai dro¬bu¬lė¬je yra ana¬to¬miš¬kai tiks¬lūs. Me¬di¬kas ap¬ti¬ko žen¬klų, liu¬di¬jan¬čių, kad dro¬bu¬lės žmo¬gus iš¬ties bu¬vo nu¬kry¬žiuo¬tas. Moks¬li¬niai ty¬ri¬mai su¬tam¬pa su evan¬ge¬li¬jų pa¬sa¬ko¬ji¬mais, kad Jė¬zaus kū¬nas po mir¬ties ne¬bu¬vo nu¬plau¬tas.

Ty¬ri¬mai at¬sklei¬dė, kad nu¬kry¬žiuo¬to¬jo ran¬kos vi¬ni¬mis bu¬vo pri¬kal¬tos per rie¬šus, nes tik per rie¬šus pri¬kal¬tas žmo¬gus ga¬lė¬jo ka¬bė¬ti ant kry¬žiaus. Krau¬jo pėd¬sa¬kai prie dil¬bio kau¬lo
kad pa¬smerk¬ta¬sis ant kry¬žiaus ju¬dė¬jo no¬rė¬da¬mas įkvėp¬ti oro. P. Bar¬bet at¬li¬ko iš¬sa¬mius ty¬ri¬mus su ne¬se¬niai am¬pu¬tuo¬to¬mis ran¬ko¬mis. Jis pa¬ste¬bė¬jo, kad pa¬žei¬dus pa¬grin¬di¬nį ran¬kos plaš¬ta¬kos ner¬vą, nykš¬čio rau¬muo su¬si¬trau¬kia – taip pa¬aiš¬kė¬jo, ko¬dėl dro¬bu¬lė¬je ma¬to¬mi tik ke¬tu¬rių pirš¬tų at¬spau¬dai. Taip pat pa¬vy¬ko iš¬si¬aiš¬kin¬ti dar vie¬ną įdo¬mią de¬ta¬lę: su¬stin¬gu¬sios la¬vo¬no ko¬jos bu¬vo už¬dė¬tos vie¬na ant ki¬tos, nors pa¬pras¬tai mi¬ru¬sių¬jų ko¬jos yra vie¬na gre¬ta ki¬tos. Kraujas – vyriškos lyties žmogaus

To¬les¬ni ana¬to¬mų ty¬ri¬mai at¬sklei¬dė, kad ant de¬ši¬nio¬sios nu¬kry¬žiuo¬to¬jo men¬tės bu¬vo 9 x 10 cm dy¬džio žaiz¬da. Su¬si¬da¬ro įspū¬dis, kad to¬je vie¬to¬je Jė¬zaus pe¬tį spau¬dė kaž¬koks sun¬kus daik¬tas. Ma¬no¬ma, kad ši žaiz¬da at¬si¬ra¬do, kai nu¬teis¬ta¬sis my¬riop į sa¬vo eg¬ze¬ku¬ci¬jos vie¬tą ne¬šė kry¬žių. Iš¬sa¬mūs dro¬bu¬lės ty¬ri¬mai ro¬do, kad de¬ši¬nė¬je Kris¬taus krū¬ti¬nės pu¬sė¬je, tarp penk¬to ir šeš¬to šon¬kau¬lio, žio¬jė¬jo di¬džiu¬lė at¬vi¬ra krau¬juo¬jan¬ti žaiz¬da. Ga¬li bū¬ti, kad tai ie¬ti¬mi pa¬da¬ry¬tas su¬žei¬di¬mas, o kū¬ną pa¬gul¬džius, iš žaiz¬dos iš¬bė¬gęs krau¬jas pa¬skli¬do ant dro¬bu¬lės. Iš¬ty¬rus tas dė¬mes, pa¬aiš¬kė¬jo, kad ant dro¬bu¬lės tik¬rai ma¬ty¬ti žmo¬gaus krau¬jas. Ta¬čiau įdo¬miau¬sia tai, kad dvie¬jų tūks¬tant¬me¬čių se¬nu¬mo krau¬jas te¬bė¬ra ga¬na ryš¬kiai rau¬do¬nas. Nu¬sta¬ty¬ta, kad to¬kią ryš¬kią spal¬vą lė¬mė per di¬de¬lis tul¬žies pig¬men¬tų kie¬kis krau¬jy¬je. San An¬to¬ni¬jo uni¬ver¬si¬te¬to (Tek¬sa¬so vals¬ti¬ja) Mo¬le¬ku¬li¬nės bio¬lo¬gi¬jos de¬par¬ta¬men¬tas at¬li¬ko ge¬ne¬ti¬nius iš¬li¬ku¬sio krau¬jo mak¬ro¬fa¬gų ty¬ri¬mus ir ga¬vo stul¬bi¬nan¬čius re¬zul¬ta¬tus – tai bu¬vo vy¬riš¬kos ly¬ties žmo¬gaus krau¬jas, ku¬ria¬me yra Pa¬les¬ti¬no¬je gy¬ve¬nu¬sioms tau¬toms bū¬din¬gas ge¬nas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2939 žodžiai iš 5734 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.