Turto draudimo sutartis
5 (100%) 1 vote

Turto draudimo sutartis

1121314151



Įvadas…………………………………………………………….……………3

III. Turto draudimo sutarties samprata…………………………………………5

II. Turto draudimo sutarties turinys…………………………………………..25

1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos………………………………25

2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos……………38

III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas…………………….46

Išvados………………………………………………………………………..58

Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………..61

Reziume anglų kalba……………………………………………………..…65

Įvadas

Šis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo ir pasibaigimo problemoms.

Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m. Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis . Kadangi sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra pakankamai sudėtingi, įstatymais.

Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis skirsnis ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis . Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto nuostatoms, susijusioms su рio darbo tema.

Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne tik ekonominė kategorija. Juk draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi.

Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl, analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės teoretikų: Serebrovskio , Hanselo , Fonteino ir kitų veikalais.

I. Turto draudimo sutarties samprata

Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo . Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą) sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada turtas apdraustas ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.

Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis negalėjo išsivaduoti iš požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį. Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas . Asmens draudimo sutartis apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą paskolos, taupymo sutarčių atmainą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas, Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo sutartimi . Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens
draudimas atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine) . Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis) .

Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina, pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas . Dar senovės Romoje buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est. Pastebėtina, jog pažangūs 20 amžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties sąvokos.

Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina, tikslinga išnagrinėti, kokie požymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462 straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464 straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465 straipsnis).

Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).

Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis sandoris , ar realinis . Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė, grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.

Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis sandoris . Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties sąlygos . Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu sandoriu.

Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.

Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių (rizikinių) sutarčių . Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis, kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio
neįvykimo . Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis įvykis.

Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion) . Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis . V. Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti pasirašyti . Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant iš Civilinio kodekso projekto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai, įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės), pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.

Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae personae . Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928 m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas nesiteirauja.” 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties, jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais pareiškimais .

Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju .

Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas. Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.

Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas, Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų . Juk draudikas draudimo sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz. atstatyti sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB „KDK draudimas“ Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu . Teorijoje draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes) .

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams turtinius interesus:

1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat
atsitikimais ir ligomis;

3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui .

Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais interesais, būtinos šios sąlygos:

1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;

2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas tai išveda iš draudimo intereso sampratos . Draudimo interesas – nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui, turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens – draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;

3) turtinis interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai, išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį asmuo turi draudimo dalykui . 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act (labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose .

Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas reikšmingas tik turto draudimui . Turto draudimo sutartis negalioja, jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę draudimo suma, pagrindas .

Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius) skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų . Atskyrimo esminis pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir loterijos dalyviai siekia netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo nepritekliaus atvejui tikslas. Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų turtinių pasekmių. Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo santykiai, skirtingai negu draudimo teisiniai santykiai, yra teisės reguliavimo dalykas . Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku. Beveik analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekte . Civilinio kodekso projekto 18 skirsnis skirtas draudimo teisinių santykių reglamentavimui. Civilinio kodekso projekto 659 straipsnio 1 dalis nustato, jog lošimas ir lažybos nesukelia jokių prievolių, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal projekto 660 straipsnio 1 dalį, loterijos ar kitokio žaidimo, grindžiamo rizika ar atsitiktinumu, pagrindu prievolės atsiranda tik tuo atveju, jei ji buvo organizuota ir pravesta įstatymų nustatyta tvarka.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2770 žodžiai iš 8695 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.