Tvarto rekonstrukcija į bokšinę karvidę
5 (100%) 1 vote

Tvarto rekonstrukcija į bokšinę karvidę

11213141

TURINYS

Įvadas 3

1. Gyvulių gerovės reikalavimai 4

2. Aplinkos apsaugos reikalavimai gyvulininkystėje 6

3. Tvarto rekonstrukcijos technologija 10

3.1. Tvarto technologinė schema 10

3.2. Tvarto vidaus įranda 13

3.3. Gyvulių šėrimo technologija ir įranga 14

3.4. Mėšlo ir nuotekų tvarkymas 15

3.5. Melžimo įranga 15

3.6. Reikalavimai tvarto mikroklimatui 16

4. Išvados ir pasiūlymai 21

5. Naudotos literatūros sąrašas 22

Įvadas

Besikuriančiose ir modernizuojamose Lietuvos fermose aktualu pritaikyti statybinius ir technologinius sprendimus, sintezuojančius šiuolaikines ekonomikos, etologijos ir ekologijos nuostatas.

Ekonomikos sąlygos skatina statyti pigesnius, labiau prisitaikiusius prie rinkos tvartus. O pastaraisiais metais vis labiau sureikšminamos etologinės ir ekologinės nuostatos skatina grįžti prie natūralesnių gyvulių laikymo sąlygų.

Nuo 1990 m. vis griežčiau reglamentuojami gyvulių bei gamtos apsaugos klausimai Europos Sąjungos direktyvomis bei tarptautinėmis konvencijomis, susitarimais. Ryškėja tendencija galvijus laikyti palaidus erdviose, neapšiltintose patalpose. Tai ne tik ekonominės (mažėja pieno, mėsos savikaina), bet ir fiziologinės priežastys. Tokiomis sąlygomis gyvuliai geriau vystosi.

Daugelio mokslininkų tyrimai atskleidžia visiškai naują požiūrį į gyvulių laikymo sąlygas bei statybinius, technologinius sprendimus Lietuvoje. geri gamybos rodikliai gaunami esant tvartuose ne tik stabiliems klimato parametrams, automatizuotiems procesams, bet ir paprastoms sąlygoms, kurios tenkina įgimtas gyvulių reikmes. Daugeliui ūkininkų iškyla klausimai – kokius gyvulius laikyti yra naudingiausia, kokio dydžio kurti fermas, kokio tipo statyti pastatus, kaip pasirinkti tinkamiausią gyvulių laikymo technologiją. Konkrečiai atsakyti į šiuos klausimus yra labai sunku, nes kol mūsų kaimuose buvo kuriamas socializmas, Vakarų Europos, Skandinavijos ir Š. Amerikos gyvulių augintojai mus gerokai pralenkė ne tik gyvulių produktyvumu, bet ir darbo našumu. Todėl ieškant atsakymų, kaip efektyviau tvarkyti turimą ūkį, vis dažniau tenka dairytis į Vakarų Europos šalis. Nors dar daugelis ūkininkų mano kitaip, tačiau Lietuvos sąlygomis jau ir dabar sėkmingai galima specializuotis įvairiose žemės ūkio srityse.

1. Gyvulių gerovės reikalavimai

1. Gyvūnus turi prižiūrėti pakankamas darbuotojų skaičius, kurie turi tam tinkamų sugebėjimų, žinių ir profesinių įgūdžių.

2. Gyvūnai turi būti apžiūrėti ne rečiau kaip vieną kartą per dieną.

3. Kad gyvūnus bet kuriuo metu būtų galima kruopščiai apžiūrėti, turi būti tinkamas apšvietimas.

4. Gyvūnais, kurie atrodo nesveiki ar sužeisti, turi būti nedelsiant pasirūpinta ir, jeigu gyvūno būklė nepagerėja, turi būti kuo greičiau kreipiamasi į veterinarijos gydytoją. Prireikus nesveiki ar sužeisti gyvūnai atskiriami ir patalpinami atskiroje patalpoje, kurioje yra, jei reikia, sausi patogūs pakratai.

5. Gyvūnų savininkas ar laikytojas turi registruoti visus gyvūnams suteikto gydymo atvejus ir kiekvienos apžiūros metu rastų nugaišusių gyvūnų skaičių.

6. Registravimo įrašai saugomi trejus metus ir turi būti pateikiami VMVT paprašius.

7. Gyvūno judėjimo laisvė, atsižvelgiant į jo rūšį, neturi būti varžoma; gyvūnas neturi būti be reikalo kankinamas ar žalojamas.

8. Jei gyvūnas yra pririštas arba laikomas atskirtas, jam turi būti suteikta vieta, atitinkanti jo fiziologines ir etologines reikmes.

9. Gyvūno laikymo vietos statybai naudojamos medžiagos, ypač aptvarų įrengimui naudojamos medžiagos ir įranga, prie kurių gyvūnai gali prisiliesti, neturi būti kenksmingos gyvūnams ir turi būti pritaikytos taip, kad jas būtų galima valyti ir dezinfekuoti.

10. Gyvūnų laikymo vieta ir įtaisai jiems atitverti turi būti įrengti ir prižiūrimi taip, kad nebūtų aštrių kampų, galinčių sužeisti gyvūnus.

11. Oro apykaita, dulkėtumas, temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dujų koncentracija turi atitikti normas, kurios nėra kenksmingos gyvūnams.

12. Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje beatitinkamos poilsio pertraukos. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas.

13. Ne pastatuose laikomi gyvūnai, kur reikia ir galima, turi būti apsaugoti nuo jų sveikatai kenkiančių nepalankių oro sąlygų, plėšrūnų ir pavojų.

14. Visa gyvūnų sveikatai ir gerovei svarbi automatinė ar mechaninė įranga turi būti bent kartą perdieną tikrinama. Surasti gedimai turi būti nedelsiant pašalinti arba, jei to padaryti negalima, turi būti imamasi priemonių apsaugoti gyvūnų sveikatą ir gerovę.

15. Jei gyvūnų sveikata ir gerovė priklauso nuo dirbtinio ventiliavimo sistemos, turi būti įrengta atsarginė ventiliavimo sistema, kad būtų išsaugota gyvūnų sveikata ir gerovė dirbtinai ventiliavimo sistemai sugedus; turi būti įrengta apie gedimus įspėjanti signalizacijos sistema. Signalizacijos sistema turi būti reguliariai tikrinama.

16. Gyvūnai turi būti šeriami jų amžių ir rūšį atitinkančiais pašarais bei gauti pakankamai vandens;pašarų ir vandens kiekis turi patenkinti gyvūnų mitybos reikmes.

17. Visi gyvūnai turi gauti pašaro jų fiziologines
reikmes atitinkančiais laiko tarpais.

18. Šėrimo ir girdymo įranga turi būti suprojektuota, sukonstruota ir įrengta taip, kad būtų kiek galima sumažinta pašaro ir vandens užteršimo bei kenksmingos gyvūnų tarpusavio konkurencijos galimybė.

19. Jokia kita medžiaga, išskyrus tas, kurios yra duodamos gydymo ar profilaktikos tikslais, neturi būti skiriama gyvūnui, jeigu moksliniais tyrimais nėra įrodyta, kad tos medžiagos poveikis nėra žalingas gyvūno sveikatai.

20. Audiniai ar kūno dalys gyvūnams (mutiliacija), esant reikalui, gali būti šalinami pagal VMVT nustatytus reikalavimus.

21. Natūralus ar dirbtinis veisimas arba veisimo procedūros, dėl kurių bet kuris iš gyvūnų yra kankinamas ar sužeidžiamas arba gali būti kankinamas ar sužeidžiamas, neturi būti taikomi.

22. Esant būtinybei, VMVT gali leisti atlikti tam tikras procedūras, kurios gali būti minimalaus ai momentinio kentėjimo ar sužeidimo priežastis arba dėl kurių gyvūnai būtų sužeisti.

23. Laikant gyvūnus turi būti atsižvelgta į jų amžių, veislę, lytį ir gaunamos produkcijos rūšį.

2. Aplinkos apsaugos reikalavimai gyvulininkystėje

Norint gerai ūkininkauti, negalima viršyti nustatyto didžiausio gyvulių tankumo ūkyje; tvartus reikia įrengti taip, kad gyvuliams juose būtų sveika aplinka; kad būtų išsaugota mėšlo tręšiamoji vertė ir sumažinti azoto nuostoliai, reikia gerai sureguliuoti gyvulių šėrimą, įrengti mėšlides, tinkamai tręšti laukus, o patręšus kuo greičiau užarti.

Šiuolaikinei mūsų šalies gyvulininkystei būdingas gyvulių koncentravimas stambiose įmonėse ir fermose, ūkinė ir tarp ūkinė specializacija, ritminga srovinė (konvejerinė) gamyba, sudėtingų mechanizmų ir įrenginių, progresyvių gyvulių laikymo technologijų diegimas, kapitalinių, pastatų statyba, darbo, sanitarinės ir gamtosaugos kultūros kėlimas gyvulininkystės objektuose ir t.t.

Dėl didelio gyvulių skaičiaus koncentravimo vienoje vietoje (stambiose įmonėse) -atliekų koncentracija nedideliuose žemės plotuose ir aplinkos teršimas padidėja. Dalis gyvulinin¬kystės atliekų patenka į dirvą, vandenį ir orą. Aplinka ter¬šiama amoniaku, sieros vandeniliu, specifiniais kvapais, dul¬kėmis ir mikroorganizmais. Azoto junginiai iš gyvulių šlapimo patenka į orą: per savaitę 90-95 proc. šlapime esančių azoto junginių virsta amoniaku NH3 ir išgaruoja. Išginimo takų, mociono aikštelių paviršiuje susikaupusios srutos ir mėšlas taip pat teršia aplinką amoniaku. Mėšlo ir srutų irimo produktai labai įvairūs – vien išsiskiriančios dujos sudarytos iš 200 įvairių medžiagų, daugiausia dvokiančių ir nuodingų. Dujų ir aerozolių pavidalu jos patenka į atmosferą.

Aplinkos teršimo mažinimas gyvulininkystės atliekomis (mėšlu, srutomis ir blogais kvapais), tinkama kritusių gyvulių lavonų utilizacija, gyvulių laikymo ir aptarnavimo objektų aplinkos tvarkymo reikalavimų laikymasis – tai klausimai, kurie rūpi veterinarijos sanitarijai, zoohigienai ir gamtosaugai. Juos reikia žinoti visiems žemės ūkio specialistams.

Reikalavimai mėšlui laikyti.

1. Mėšlidė ir srutų kauptuvas turi būti įrengti taip, kad iš gretimų teritorijų į juos negalėtų patekti paviršinis ir požeminis (gruntinis) vanduo bei iš jų – srutos į aplinką.

2. Mėšlidėje ir srutų kauptuve turi būti įrengtas užtikrinantis visą eksploatavimo laikotarpį sandarumą hidroizoliacinis sluoksnis.

3. Savitaka ar siurblių pagalba skystasis mėšlas (srutos) į kauptuvą turi būti tiekiamas į jo dugno dalį. Srutų kauptuvas turi būti uždengtas. Tam gali būti naudojamos įvairios plaukiojančios dangos (tirštojo mėšlo, smulkintų šiaudų, medinės, plastikinės, keramzito granulės, 2-3 mm storio aliejaus sluoksnis ir kt.) arba stogo dangos. Neuždengti gali būti stambių (>500 SG) gyvulininkystės ūkių, iki šio teisės akto įsigaliojimo įrengti, tvenkinių tipo srutų kauptuvai – lagūnos bei skystojo mėšlo mėšlidės (atliekant naujų mėšlidžių statybą, turi būti numatomos priemonės joms uždengti).

4. Sukauptas tirštasis mėšlas atviroje mėšlidėje turi būti uždengtas šiaudais, durpėmis arba plėvele.

5. Mėšlidės (aikštelės, rezervuaro ar lagūnos tipo) turi būti tokios talpos, kad jose tilptų 6 mėnesių mėšlas.

6. Srutų kauptuvai (jei fermoje susidaro srutos) turi būti tokios talpos, kad galėtų sukaupti ne mažiau kaip per 5 punkte nustatytą laikotarpį susidarančias srutas (skysčius) ne tik nuo mėšlidėse sukaupto mėšlo, bet ir nuo mėšlo pakrovimo aikštelių, melžimo vietų, pašarų ruošimo aikštelių. Kai tirštasis mėšlas kaupiamas atviroje mėšlidėje, skaičiuotinas srutų kiekis sudaro 73 proc. kritulių kiekio, iškritusio į mėšlidę ir mėšlo pakrovimo aikštelę per kaupimo laikotarpį. Kitų rūšių nuotekų, šalinamų į srutų kauptuvą, kiekiui įvertinti naudojami turimi natūrinių matavimų duomenys, o, jei jų nėra, – kiti skaičiavimo ar analogijos metodai. Lagūnos tipo srutų kauptuvai gali būti įrengti grunto iškasoje, kai gruntinio vandens lygis yra žemiau jos dugno, užtikrinant jų sandarumą visą eksploatacijos laikotarpį (pvz., panaudojant atsparią hidroizoliacinę plėvelę ir (arba) kitas atitinkamas priemones). Didesnių kaip 70 SG fermų lagūnos tipo srutų kauptuvuose turi būti
įrengiama hermetiškumo kontrolės drenažo sistema su kontroliniu šuliniu.

7. Atskirai įrengtoms mėšlidėms, srutų kauptuvams ir tvartams taikomi tie patys aplinkosauginiai, sanitariniai, higieniniai ir zooveterinariniai reikalavimai (pvz., sanitarinių apsaugos zonų (toliau – SAZ), kaip ir fermoms.

8. Mėšlides įrengti (mėšlą kaupti) draudžiama:

 paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje;

 užliejamuose plotuose (žemiau aukščiausios potvynio (1 proc. tikimybės) lygio altitudės);

 požeminio vandens vandenviečių (gręžinių vandeniui tiekti):

 griežto režimo ir taršos apribojimo juostose;

 2-oje mikrobinės taršos apribojimo juostoje, išskyrus I grupės vandenvietėms, kai, atlikus galimo poveikio vertinimą, įrodoma, kad neigiamo poveikio nebus;

 neatlikus geologinių tyrimų statybos vietoje, intensyvaus karsto zonoje;

 išžvalgytuose ir perspektyviuose naudingų iškasenų telkinių plotuose;

 kitais teisės aktų numatytais atvejais.

9. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, II ir III grupių vandenviečių 3-ioje cheminės taršos apribojimo juostoje įrengti mėšlides galima tik atlikus galimo poveikio vertinimą ir nustačius, kad neigiamo poveikio nebus.

10. Atstumas nuo mėšlidžių, srutų kauptuvų, mėšlo lauko rietuvių iki vandens kaptažo įrenginių (šachtinių, gręžtinių šulinių ir kt.), kuriems apsaugoti nėra nustatytų apribojimo juostų, turi būti ne mažesnis kaip 50 m požeminio vandens srauto kryptimi ir 25 m prieš srautą.

11. Mėšlides ir srutų kauptuvus leidžiama neįrengti, kai gyvūnai laikomi giliame tvarte, kuriame telpa per kaupimo laikotarpį, nurodytą 5 punkte, susidarantis mėšlas.

12. Fermose (išskyrus turinčius gilius tvartus), kuriose nėra reikalavimus atitinkančių mėšlidžių ir kuriose laikoma daugiau kaip 300 SG, reikalavimus atitinkančios mėšlidės turi būti įrengtos iki 2008 m. sausio 1 d., o tose fermose, kuriose laikoma nuo 10 iki 300 SG, – iki 2012 m. sausio 1 d.

13. Neturinčiuose mėšlidžių ūkiuose, suderinus su atitinkamu Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentu, leidžiama tirštą mėšlą laikinai kaupti lauko rietuvėse, laikantis šių sąlygų:

 mėšlas lauko rietuvėse kaupiamas tik tuose laukuose, kurie numatyti juo tręšti bei jo kiekis neturi viršyti tam laukui tręšti leidžiamo panaudoti mėšlo kiekio;

 lauko rietuvės vieta parenkama siekiant užtikrinti didžiausius atstumus iki gyvenamosios ir visuomeninės paskirties objektų bei stengiantis, kad tokių objektų nebūtų vyraujančia vėjo kryptimi, pavasario ir liūčių metu neapsemiamoje teritorijoje;

 aikštelė iš visų pusių apjuosiama ne žemesniu kaip 50 cm aukščio žemių pylimu. Pylimas turi būti įrengtas taip, kad visą mėšlo saugojimo laikotarpį nebūtų srutų ištekėjimo už jo ribų;

 prieš kraunant mėšlą, aikštelėje supilamas 50 cm aukščio orasausių durpių, pjuvenų arba 70 cm smulkintų šiaudų ar medžių lapų pasluoksnis, skirtas srutoms absorbuoti;

 rietuvė uždengiama plėvele, durpėmis, žemėmis arba smulkintais šiaudais.

14. Gyvenamose vietovėse gyvenantys fiziniai asmenys asmeninio ūkio tikslais turi teisę sandėliuoti tirštą mėšlą ne ilgiau kaip 6 mėnesius uždengtose bei ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas neuždengtose lauko rietuvėse ar mėšlidėse.

Nuotekų tvarkymas.

Fermose susidarančios nuotekos turi būti surenkamos ir tvarkomos vadovaujantis šiais principais:

1. Buitinės ir kitos artimos jų sudėčiai nuotekos turi būti kanalizuojamos į miesto ar gyvenvietės nuotekynus. Jei tokių galimybių nėra, turi būti projektuojami ir statomi vietiniai nuotekų valymo įrenginiai, iš kurių išleidžiamos nuotekos turi atitikti Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus. Biologiškai nevalytas buitines nuotekas negalima maišyti su kitomis nuotekomis.

2. Paviršinės nuotekos nuo švarių fermos teritorijų (stogų, pėsčiųjų zonų ir kt.) gali būti nuvedamos paviršiumi arba per fermos paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą išleidžiamos į gamtinę aplinką be valymo. Naujai statomose ar rekonstruojamose fermose pastarosios nuotekos neturi patekti į paviršinių nuotekų nuo potencialiai teršiamų teritorijų (mechanizacijos kiemų, trąšų, naftos produktų, kitų aplinkai pavojingų medžiagų sandėlių, atliekų, gyvulių melžimo, pasivaikščiojimo, pašarų ruošimo, paėmimo aikštelių, diendaržių ir kt.) tvarkymo sistemą.

3. Naujai statomose ir rekonstruojamose fermose gamybinių nuotekų ir paviršinių nuotekų nuo potencialiai teršiamų fermos teritorijų tvarkymui turi būti įrengiamos nuotekų tvarkymo ir kontrolės sistema. Susidariusios nuotekos gali būti:

 išvalius valymo įrenginiuose iki nustatytų normų išleidžiamos į gamtinę aplinką (paviršinio vandens telkinius arba į infiltracijos į gruntą įrenginius). Nuotekos gali būti išleidžiamos be valymo, jeigu, vykdant jų užterštumo kontrolę, nustatomas atitikimas nustatytoms normoms;

 surenkamos į atskirus nuotekų kauptuvus ir naudojamos laukams tręšti taikant tuos pačius, kaip ir srutų ar skystojo mėšlo išlaistymui, reikalavimus;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2361 žodžiai iš 4690 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.