Ugdytojas

PANEVĖŽIO KOLEGIJA

SVEIKATOS, SOCIALINĖS PRIEŽIŪROS IR EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

PEDAGOGIKOS KATEDRA

referatas

UGDYTOJAS

Panevėžys, 2004

TURINYS

TIKSLAI……………………………………………………………

…………………………………………………………..3

ĮVADAS…………………………………………………………….

…………………………………………………………..4

1. UGDYTOJO

CHARAKTERISTIKA…………………………………………………….

…………………….5

1.1 Bendroji ugdytojo

charakteristika…………………………………………………….

……………………5

1.2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo

priedermė………………………………………………….6-8

1.3. Pedagoginis

darbas…………………………………………………………….

………………………….8-10

1.4. Pedagoginis menas ir

kultūra……………………………………………………………

……………10-12

1.5. Pedagoginiai

gebėjimai………………………………………………………….

………………………….13

1.6. Pedagoginės doros

įpatumai…………………………………………………………..

………………….14

2. ASMENYBĖS AUKLĖJIMAS

KOLEKTYVE………………………………………………………15-

16

IŠVADOS……………………………………………………………

………………………………………………………..17

UŽDUOTYS

STUDENTUI………………………………………………………….

……………………………18-19

ATSAKYMAI………………………………………………………….

……………………………………………………20

NAUDOTA

LITERATŪRA…………………………………………………………

………………………………..21

[pic]

ĮVADAS

Bet kuris gyvūnas skirtingai išreiškia savo egzistenciją.Nepalyginamai

turtingesnė ir prasmingesnė žmogaus prigimtinė ir išmoktoji saviraiška

aplinkos gyvenime – toje nepaliaujamoje įvykių ir situacijų kaitoje.

Aktyvus reiškimasis šioje kaitoje lydimas teigiamų ir neigiamų ugdytojo

išgyvenimų, turtinančių, ar skurdinančių jo asmenybės brandą. Ugdymas bei

jo organizavimas reikalingas ugdytinio indviduolybės saviraiškai, kad ji

brandintų asmenybės išmintį bei protą, kūrybines jėgas ir dorintų kultūrą –

didžiausias žmogaus vertybes.

1. UGDYTOJO CHARAKTERISTIKA

4.1. Bendroji ugdytojo charakteristikaUgdytojas yra ugdytinio vertybinės saviraiškos talkininkas. Jo

funkcijos:

1) Tirti saviraiškos turinį, aktivumą ir galimybes,

2) Padėti įveikti saviraiškos (besimokant, dirbant, bendraujant)

sunkumus,

3) Pamokyti, parodyti, sutelkti,

4) Tikrinti veiklos ir elgesio vyksmą bei jo rezultatus, vertinti

saviraiškos kokybę,

5) Padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos klaidas,

rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti,

6) Prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą,

stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai.

Šių funkcijų vykdymas suponuoja ugdytojo ir ugdytiniosąveiką,

keitimąsi, visą rūšių informaciją (episteminę, technologinę, vertybinę),

turint omenyje, kad šio bendravimo aktyviausias narys yra ugdytinis.

Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai

(prigimtiniai, institutiniai ir socialiniai). Šiaip mes visi esame

ugdytojai ir ugdytiniai. Tuo pačiu metu mus keičia aplinka, o mes –

aplinką. Iš jos dar išskirtini kompetentingi, bet specialiai neparengti

ugdymo veikėjai: globėjai, lektoriai, žurnalistai, bibliotekininkai.

Globėjai pakeičia tėvus. Tai žmonės, kurie savanoriškai priimama

vaikus į savo šeimą, juos augina ir auklėja, vykdo visas tėvų funkcijas.

Socialinės saugos įstaigos domisi globėjų veikla. Daugelis jų įtraukti į

patronažo sistemą, gauna valstybinę pašalpą už priimtus auklėti vaikus.

Kitokias pedagogines funkcijas vykdo lektirius. Jis ne tik informuoja

auditoriją įvairiais pasaulėžiūros, politiniais,

moksliniais,organizaciniais klausimais, ir siekia formuoti sąmonę, pažiūras

ir įsitikinimus. Dar kitokio pobūdžio ugdymo veikėjas yra žurnalistas. Tai

žiniasklaidos darbuotojas, bet jis – ne tik informacijos rinkėjas ir

teikėjas, bet ir auklėtojas, panaudojantis spausdintą žodį ir vaizdą

(televizija). Savotiškai, bet labai reikšmingai ugdymo procese dalyvauja

biblioteninkas. Jis – saviugdos organizatorius, panaudojantis knygą kaip

lavinimo, auklėjimo ir psichoterapijos priemonę. Visus šiuos specialiai

neparengtus ugdymo veikėjus galima
būtų pavadinti socialinio ugdymo

veikėjais. Yra dar parengti socialiniai pedagogai, dirbantys bendruomenėje

su vaikais ir suaugusiaisiais.

Specialiai parengtus profesionalius ugdymo veikėjus, dirbančius tam

tikrose ugdymo institucijose ir bendruomenėje, reikia laikyti pedagogais

specialistais. Tai – mokytojas, dėstytojas, auklėtojas, gamybinio moymo

meistras, karininkas, socialinis pedagogas.

Modernioji pedocentrinė pedagogika pervertina vaiko vaidmenį ugdymo

vystime, tarsi jis pats išsiauklėtų, piktinasi kito žmogaus įtaka asmenybės

raidai, menkina ugdytojo reikšmę. Įsigali vaiko kultas. Kai kurie teigia,

kad apskritai nereikalingi pedagogai specelystai. Jiepasisako už tai, kad

reikia panaikinti mokyklas, nes televizija, kompiuteriai šiuo metu galintys

visko išmokyti ir visus išauklėti. Manoma, kad ateityje televizija ir

kompiuteriai pakeis mokyklas ir auklėtojus. Iš tikrųjų yra kitaip: jokios

techninės priemonės nepakeis žmonių ugdomosios veiklos. Žmogų išugdo tik

žmogus. Reikia ir ugdytojų specialistų, nes tėvai nepajėgūs savo vaikų

parengti šiuolaikiniam sudėtingam darbui. Todėl būtinai specialūs ugdymo

veikėjai, kurie padėtų tėvams ir bendruomenei.Be to, ugdytojo vaidmuo yra

toks didelis, kad be jo negalima įsivaizduoti brandžios asmenybės tapsmo.

Seniausias institucinio ugdymo veikėjas – mokytojas. Jau antikinėje

Graikijoje išsiskyrė didaskalai – pirmiausia privačių, o paskui valstybinių

mokyklų mokytojai. Iki šių dienų jie vienodai vykdo auklėjamąsias ir

lavinamąsias funkcijas. Šių dienų mokytojai – bendrojo lavinimo mokyklos

ugdymo veikėjai. Jie dėsto bendrojo lavinimo dalykus ir kartu būna

auklėtojai. Prpfesinio mokymo įstaigų atskirų mokymo dalykų mokytojai

vadinami dėstytojais. Aukštųjų mokyklų dėstytojai gauna įvairius mokslo

vardus:lektorių, docentų, profesorių. Tarp dėstytojų išskyriami kuratoriai,

kurie padeda rūpintis atskirų klasių ar kursų grupių reikalais, organizuoti

kolektyvo gyvenimą. Profesinėse techninio mokymo mokyklose gamybiniam

mokymui tiesiogiai vadovauja gamybinio mokymo meistras. Jis kartu yra ir

dėstytojas, ir grupės vadovas arba auklėtojas. Karinio rengimo įstaigose

karininkai būna ir dėstytojai, ir auklėtojai, ir būrių vadai.

2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo priedermės

Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų. Ne visada

aišku, kuo jie grindžiama. Dažniausiai pasitenkinama surašymu tokių

asmenybės bruožų, kurie tradiciškai labai pageidaujami, kad jais pasižymėtų

ugdytojas. Čia pateikiami reikalavimai ugdymo veikėjams grindžiami

pedagoginiu pašaukimu. Tiesa, ir jame priskaičiuojama daug įvairių bruožų.

Iš jų atrinkti keli, be kurių negali būti pašaukimo.Pedagoginis pašaukimas

– motyvacinių, potencialinių ir charakterologinių asmenybės bruožų derinys,

įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo

rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo

yra neetiška.

Ugdytojui pridera būti turtingu žmogumi.Toks jis tampa, kai jo veiklos

motyvacija siejama su dvasinių vertybių poreikiu. Šis pasireiškia interesu

filosofijai, mokslui, menui, dorinėms, socialinėms vertybėms. Motyvai ir

skatina domėtis dvasiniais asmenybės gyvenimo klausimais, t.y. idealiomis

žmogaus sąmonės vertybėmis. Todėl būsimam pedagogui labai artimas dalykas

yra filosofija. Ji padeda susidaryti ne tik bendrą visatos vaizdą, bet ir

gauti atsakymą į bendriausius, esminius klausimus: kokia visatos kilmė,

koks materialus ir dvasinio prado ryšys, kaip atsirado žmogus, kokia

žmogaus paskirtis, kaip vystosi žmogus, visuomenė, kokia veikla turi

užsiimti valstybė, kad bųtų sukurtas geresnis ir gražesnis žmonių gyvenimas

ir t.t. Gamtos, tautos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo filosofija yra

pedagogo kasdieninis mąstymo objektas. Profesinio ugdymo institucijose jo

interesai labiau specelizuojami – susitelkiama į kurią nors mokslo,

technikos ar meno sritį. Jieturi tokią didelę galią, kad palaiko nuolatines

žmogaus pastangas domėtis naujovėmis, tuo, ką pateikia šiuolaikinė

filosofija, mokslas, technikos išradimai, meno laimėjimai. Vadinasi,

nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas lemia ugdytojo vidinį

turtingumą.

Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo dvasinių

vertybių poreikius, nuolat pats tobulėdamas, bet ir siekimu savo dvasios

vertybes perduoti kitiems. Siekimas praktinės veiklos, kad žmogus būtų

gražesnis iš vidaus ir iš išorės, kad įsisavintų vertybes ir jomis

vadovautųsi savo gyvenime ir kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą,

realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius.

Tačiau ugdymo vertybių kūryba nėra pats sau tikslas. Dvasinės vertybės

kuriamos ne dėl tobulesnės žmogaus ir žmonijos ateities. Lietuvių pedagogas

Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji

kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. Aktyvi veikla, skirta kito

žmogaus ateities laimei, – ne šiaip sau skambi frazė, bet
esminis

pedagoginio pašaukimo bruožas. Jos užuomazgų randame motinos meilę. Kaip

tik motina yra pirmoji, kuri rūpinasi savo vaiko likimu ir jo ateitimi.

Viena iš valstybės funkcijų ir yra pedagoginė – siekimas kurti dvasines

vertybes, kurios lemtų žmonių gyvenimą ir darytų juos laimingus.

Pedagoginio pašaukimo gelmėse glūdi empatija, intelektinis ir emocinis

jautrumas, kylantis iš bendravimo, jungimosi, vienijimosi poreikio. Dideliu

kito jautrumu pasižymėjo visi žymieji pedagogai. H.Pestalocis yra pasakęs:

„Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu“. Empatija pasižymi ne tik

siekimu bendrauti, bet ir įsijausti į kito mintis ir jausmus, suprasti kito

žmogaus minčių ir jausmų prasmę ir reikšmę jam ir jo aplinkai. Be to,