Ugnikalniai4
5 (100%) 1 vote

Ugnikalniai4

ĮŽANGA

Pasaulyje kasdien kur nors įvyksta žemės drebėjimas ar išsiveržia ugnikalnis. Laimei, didžiuma šių reiškinių lieka beveik nepastebėti dėl savo menkumo ar atokumo nuo gyvenamų vietų. Jie domina tik mokslininkus. Ugnikalniai nuolat išsiveržia gilių vandenynų dugne. Apie “naujus” išsiveržimus iš masinių informacijos priemonių sužinome tik tada, kai būna aukų ir materialinių nuostolių.

Žmonių gyvenimas Žemėje nesudaro nė tūkstantosios gyvybės egzistavimo mūsų planetoje trukmės dalies. Kad ir kokie didžiuliai būtų technikos laimėjimai, mūsų galios, palyginti su beribėmis Gamtos jėgomis, vis dar labai menkos. Pavyzdžiui, Lakio ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje 1783 m. buvo 50 kartų galingesnis už megatono galingumo vandenilinę bombą ir išskyrė energijos 30 kartų daugiau, nei per metus pagamina viso pasaulio elektrinės.

Stichinių nelaimių metu pasaulyje buvo sugriautas ne vienas miestas, ir žmonės labai mažai arba nieko nagalėjo padaryti, kad jų išvengtų. Manoma, lad išsiveržus Etnos ugnikalniui Sicilijoje 1669 m. pasaulis neteko šimto tūstačių žmonių, o Krakatau išsiveržimas Indonezijoje 1883 m. nusinešė duagiau nei 36 000 gyvybių.

Tokio msto nelaimių pasitaiko beveik kiekviename amžiuje, o mažesnių, kurios reikalauja irgi aukų ir sukelia kančias, – kur kas dažniau; tiesa, joms ištikus, žūsta ir sužalojama mažiau žmonių, bet ten gyvenantieji jaučia nuolatinę grėsmę, su kuria ilgainiui apsipranta. O kai bandoma užbėgti stichinei nelaimei už akių ir kiek galima sušvelninti būsimus jos padarinius, mėginimai atitaisyti žalą prilygsta arklidės durų uždarymui po to, kai arkliai jau išbėgioję. Tokių beprasmių veiksmų neprireiks, jei bus imtasi kruopščios jau įvykusių katastrofų analizės ir būsimų prognozavimo.

Tyrinėjant mūsų planetos sandarą, sužinome, kas verčia žemynus, kuriuose gyvename, pamažu dreifuoti (slinkti) Žemės paviršiumi, kaip šis jų slinkimas sukelia žemės drebėjimus ir vulkaninius reiškinius (vulkanizmą); kodėl iš pažiūros tvirta uoliena, ant kurios stovime, gali nei iš šio, nei iš to sutrūkinėti, ir dėl to vienoje vietoje įvyksta žemės drebėjimas, o kitoje ji liejasi lyg degutas. Tos žinios mumspadeda suprasti, kodėl žemės drebėjimai sukelia milžiniškas pražūtingas vandens bangas ir kodėl ugnikalniai per kelias sekundes gali nuniokoti neaprėpiamą plotą.

Ištyrus būdingus ugnikalnių veiklos reiškinius, galima apskaičiuoti, kur ir kada įvyks šios stichinės nelaimės, ir sudaryti žemėlapius, rodančius galimos jų grėsmės vietą. Jais naudodamiesi tenykštė valdžia parengs išankstinį evakuacijos planą.

Laibiausiai kenčia atsiliekančios Trečiojo pasaulio šalys, kurios negali sau leisti sudarinėti brangių prognozės schemų. Nors Jungtinių Tautų pagalbos nelaimės atveju organizacija (UNDRO) ir Pagalbos bado atveju Oksfordo komitetas (OXFAM) labai stengiasi bent iš dalies palengvinti žmonių kančias, tačiau išties sumažinti stichinių nelaimių pavojų žmonijai gali padėti tik bendros pasaulio mokslininkų pastangos ir glaudesnis šalių vyriausybių bendradarbiavimas.

2

I. UGNIKALNIŲ ANATOMIJA

1. Fejerverkai jūroje

Indonezijoje, tarp Javos ir Sumatros salų, kadaise būta mažytės salelės su trimis ugnikalnių viršūnėmis. Centrinė viršūnė vadinosi Krakatau. Būtent čia įvyko didžiausias žmonijos istorijoje ugnikalnio išsiveržimas. 1883 m. gegužės 20 d. Kralatau ugnikalnis staiga nubudo ir pradėjo veikti išmesdamas į atmosferą beveik 10 km aukščio garų ir vulkaninių pelenų kupolą. Paskui keletą dienų jo aktyvumas vis didėjo; virš jo po išsiveržimo iškilusiame debesyje žaižaravo nuostabios ugnelės. Po savaitės vulkanas ėmė rimti ir į salą jau galėjo atvykti stebėtojai. Jie nusprendė, kad nores Krakatau išsiveržimas dar nesibaigęs, gretimų salų gyventojams pavojus nebegresia.

Po kiek laiko, rugpjūčio mėnesį, ugnikalnis staiga įsisiautėjo, išsviesdamas pemzos ir pelenų debesis, kurie iškildavo net iki 27 km aukščio, grumėdamas kas kelios minutės smarkiais sprogimais. Mėnesio pabaigoje prasidėjo paskutinis, pražūtį lemiantis išsiveržimų etapas, ki sproginėjimai buvo girdimi net už 1100 km.

Kaip tik tuo metu krovininio laivo kapitonas plaukė siauru Sundos sąsiauriu tarp Javos ir Sumatros salų. Laivo žurnale jis įrašė:

,,Girdėjosi kurtinantys, tarsi artilerijos

sviedinių, sprogimai, danguje

sproginėjo dujų išstumti lavos luitai,

spindėdami lyg didžiuliai fejerverkai –

iškilmių ugnys. Penktą valandą po pietų

ant laivo denio ėmė kristi karštos

pemzos gabalai, kai kurie jų buvo sulig

moliūgu! Denį kaipmat užberdavo

pelenai (per 10 minučių susidarydavo 15

cm sluoksnis), todėl įgulos nariai be

paliovos jį valė.”

Ugnikalnio išsiveržimo pašvaistė sąsiauriu laivą vairuojačiam kapitonui atstojo švyturį.

,,Ore nepaliaujamai žybčiojanti elektra

kūrė įspūdingą reginį. Ant laivo

stiebo ir takelažo nuolat blykščiojo ryškiai

melsvos elektros iškrovos.

Jūreiviai bijojo, kad karštos žiežirbos

Neuždegtų takelažo ir laive nekiltų gaisras.”

Rugpjūčio 27 d. įvyko išsiveržimo kulminacija.

Vulkaniniai pelenai pakilo į 80 km aukštį; ko gero, jie tris kartus apskriejo pasaulį. Netoli ugnikalnio pustrečios dienos pelenų debesis buvo

3

užtemdęs saulę. Sprogimai virto nepaliaujamu riaumojimu, bet didžiausias Žemėje žinomas sprogimas įvyko tuoj po dešimtos. Jis buvo girdėti visame Indijos vandenyne, net už 50 km buvusiems žmonėms suskaudo ausis.

Sprogimai vyko ir nusiritus į jūrą didžiuliam iki raudonumo įkaitusiam vulkaninių pelenų srautui. Karšti raudoni uolienų luitai, įkritę įvandenį, tuoj pat vėso, o jų šilumos energija virto sprogstančias garais. Sprogimai sukėlė milžiniškas 39 m aukščio bangas (vadinamas cunamiu),kurios užliejo žemąsias Javos ir Sumatros pakrantes. Tos pražūtingos bangos nušlavė ištisus kaimus. Kai kurios jų nusigavo net 16 km į salos gilumą. Iš viso dėl šio cunamio žuvo daugiau kaip 36 000 žmonių. Vieni paskendo, kiti mirė nuo ligų, kilusių sugriuvus vandens drenažo sistemai.

Po išsiveržimo buvo kostantuota, jog Krakatau viršūnė visai išnyko. Ilgus metus manyta, kad sala susprogo įgabalus. Bet jei Krakatau iš tiesų būtų suskilusi, didelės jos dalys turėjo būti rastos prie Sundos sąsiaurio pakrančių. Paskutiniai tyrunėjimai parodė, kad tokių dalių ten nėra. Dabar jau žinoma, jog sala nugrimzdo atgal į savo magmos židinį, kaip kad ir buvo iš jo išmesta į atmosferą. Po 1883 m. magmos židinys vėl pradėjo veikti ir suformavo naują vulkaninę salą.

2. Gamta nugali

Išsivežus Krakatau, salos augmeniją ir gyvūniją sunaikino iškritę pelenai ir pemza. Bet per dešimtmetį ir augalai, ir gyvūnai saloje taip atsigavo, bet beveik neliko išsiveržimo pėdsakų. Salos lankymas nebuvo ribojamas, todėl dabar sunku nustatyti, kiek rūšių atgabeno lankytojai, o kiek jų atkeliavu vandeniu ir oru.

P o aštuonesdiašimt metų mokslininkams pasitaikė proga nuodugniau ištirti gamtos galybes. 1963 m. netoli Islandijos krantų iš jūros dugno išsiveržęs ugnikalnis suformavo naują salą, vadinamą Surtsėjumi (Surtsey). Lava tekėjo 18 mėnesių, kol susidarė 2,5 km2 ploto sala. Lankymasis joje buvo griežtai kontroliuojamas. Mokslininkai stabėjo, kaip čia plinta gyvybė. Pirmiausia vanduo išplovė į krantą sėklų, kuriomis mito pro šalį skrendantys paukščiai; dabar jie suka lizdus saloje.

Pirmosios ant plikų vulkaninių uolų iųdygo jūrinės naktinės našlaitės, smiltyninės varputės, virgininės mertenzijos ir smiltainiai. Dabar šioje saloje aptinkama apie 20 rūšių augalų. Daugumą sėklų į Surtsėjų atplukdė vandens srovės, kitas prilipusias prie kojų ir viso kūno atskraidino kirai, žąsys, migruojantys paukščiai, kaip antai snieginės startės. Vandens plukdomi medžiai ir velėna padengti luitai, atitrūkę nuo gretimų salų uolų, atip pat prinešė sėklų ir smulkučių gyvūnėlių. Vėjas atpūtė pūkių sėklas, kurių švelniais pūkeliais rėplinėjo vorai. Kerpės ir samanos pradėjo augti ant lavos, o iš jų liekanų ėmė formuotis dirva. Juodieji kirai, audrapaukščiai, tripirščiai kirai jau susisuko saloje lizdus. Prasidėjus vegetacijai prie jų prisijungs ir kiti. Gamta pajėgi ilgainiui užgydyti savo žaizdas.

3. Kas yra ugnikalnis?

Pasaukyje kasdien kur nors ima veikti bent vienas ugnikalnis. Dauguma tų kasdieninių išsiveržimų būna silpni ir įvyksta jūros dugne arba nuošaliose vietose, todėl jų nepastebime. Vulkanai yra tikri “apsauginaia vožtuvai”, atveriantys susikupusių dujų slėgiui angą iš Žemės gelmių.

4

Daugelis mano, akd ugnikalnis – tai kūgio pavidalo kalnas, išmetantis ugnį, garus ir lavą. Tai tik dalis tiesos. Kai kurių ugnikalnių gelmių medžiaga veržiasi iš kelių angų, o kitų – pro plyšius, vadinamus sprogiais. Pro juos išsviedžiama begalė lavos, užliejančios tolimiausias apylinkes.

Havajai. Iš sprogio liejasi lava

1783 m. per sprogį išsiveržusi lava Islandijoje padengė daugiau kaip 560 km2 dirbamos žemės. Lava sunaikino derlių, o nuo nuodingųjų dujų žuvo gyvuliai ir Islandijos salą skalaujančios jūros žuvys. Kilęs badas kainavo gyvybę penktadaliui Islandijos gyventojų. Po šios išsiveržimo Eurploje prasidėjo nelyginant trumpas ledynmetis, nes milžininški dulkių debesys aptemdė saulę ir neleido ištirpti praėjudiod žiemos sniegui.

Ne visi ugnikalniai “spjaudo” liepsną. Daugelis – taip, bet yra ir tokių, kurie išmeta garų, dujų (vadinamų smalkėmis) ir “dūmų” debesis. “Dūmai” iš tiesų yra ne kas kita, kaip šlakas, labai smulkios uolienų dulkės, net gabalai, kurie atskyla, nuo plyšių sienų ir, giliai po žeme įvykus sprogimui, išmetami lauk. Sprogimo jėgai atlėgus, kai kurie iš šių atlūžusių gabalų įkrinta atgal į kraterį, o per kitus garų ir dujų išsiveržimus išsviedžiami vėl.

Netoli Romos, Italijoje, yra du apskriti ežerai – Bolsena ir Lacialė (Laziale), kuriuose galbūt slypi “žudikai”. Tai ugnikalniai, atrp išsiveržimų ramiai sau snaudžiantys nuo 10 000 iki 20 000 metų. Kai jie pagaliau išsiverš, padarinaia bus baisūs. Antai Roma pastatyta ant kelių paskutinių šių vulkanų išsiveržimų sąnašų. Ir jei vienas kuris iš jų išsiveržtų vėl, miestas būtų kaipmat nušluotas.

Praeityje buvo įprasta skirstyti ugnikalnius į veikiančiuosius ir nurimusiuosius, srba
tačiau kas dešimt ar dvidešimt metų kuris nors vadinamasis užgesusis ugnikalnis pradėdavo veikti. Taip atsitiko Naujojoje Gvinėjoje, kai 1951 m. išsiveržė Lamingtono kalnas ir

5

išsviedė iki raudonumo įkaitusių dujų ir uolienų dulkių debesis, nudeginusius miškingus jo šlaitus ir pasiglemžusius 30000 žmonių gyvybių.

Ugnikalnį laikyta veikiančiuoju, jei per tam tikrą istorinį laikotarpį (skaičiuojama nuo pirmo užregistruoto išsiveržimo) jis nors kartą išsiveržė arba išmetinėjo vulkanines dujas. Tačiau to laikotarpio trukmė labai įvairavo. Lamingtonas “atgijo” praėjus 44 metams po pirmojo išsiveržimo, o Etna (Sicilijoje) kaip veikiantysis ugnikalnis žinoma nuo 1500 m. pr. Kr.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1785 žodžiai iš 5913 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.