Universaliosios muzikos idėja kinijos ir vakarų estetikoje
5 (100%) 1 vote

Universaliosios muzikos idėja kinijos ir vakarų estetikoje

Universaliosios muzikos idėja Kinijos ir Vakarų estetikoje

Ramūnas Motiekaitis,

Norvegijos muzikos akademija

Muzika, muzika!

Ar tai tik būgnų ir varpelių skambėjimas?

Konfucijus

Universaliosios muzikos sąvokai galime rasti sinonimą – harmonija. Tačiau sąvoka harmonija turi savas civilizacines lokacijas ir jų sąlygotą prasmių lauką. Pitagoriečių filosofijoje sąvoka harmonija reiškė kelių garsų ar sferų dermę, vėliau Europos kontekste ši sąvoka tapo siejama su tonaliąja harmonija. Universalioji muzika yra neutralesnis konstruktas, nors šioje studijoje labai dažnai kaip sinonimas naudojama ir harmonijos sąvoka.

Muzika neretai pasitelkiama kaip plati metafora iliustruojanti universalią kosmoso, gamtos ar sociumo sąrangą. Plačiausia ir universaliausia harmonijos reiškimosi vieta tiek graikų, tiek kinų, tiek ir kitų senųjų civilizacijų vaizdiniuose tampa būties visuma arba kosmosas. Žmogui, tarpstančiam tam tikros civilizacijos kontekste, būdinga atitinkamų mentalinių konstantų sąlygota organiška tvarkos, t.y., kosmiškumo ar harmonijos intuicija. Harmonija ir tvarka, pasireiškianti kaip organiškas dalyvavimas kosmose, glaudžiai siejasi su realios muzikos fenomeno patirtimi. Visi menai simbolinėmis formomis liudija harmonijos sampratas, tačiau muzikoje harmonija, kaip visumos potyris, yra sunkiausiai dekonstruojama, t.y.paverčiama paskirais vaizdais ar sąvokomis. Paskiras garsas, skirtingai nei žodis, muzikoje nieko nereiškia, net paskiros frazės prasmė dekoduojama tik sąlyginai. Kita vertus, muzika, kaip ir kosmosas, yra tapsmas, įtraukiantis suvokėją į savo laiką, kuriame, atsisakius istoriškai determinuotų referentų, lieka dalyvavimas joje, sąlygojantis sunkiai sukonkretinamą vaizdinį ar būseną. 1

Tokiu būdu universaliosios muzikos koncepcijos paliečia ypač plačius civilizacinius kontekstus – būdamos pavyzdinės pasaulio tvarkos simboliu jos taip pat tampa ir egzistencinių ar estetinių kokybių simboline išraiška. Harmonijos sampratos ir egzistencijos formos istorijoje kinta, tačiau galima rasti visoms paskiros civilizacijos istorinėms epochoms būdingus nekintančius bruožus. Harmonijos ar kosmiškumo sampratos dažnai tampa civilizacijos išskirtinumo pasauliniame kontekste pagrindu.

Studijoje pateikiamos Kinijos ir Vakarų universaliosios muzikos koncepcijos, kurias, su nedidelėmis išimtimis galima vadinti klasikinėmis.2

,,Klasikinės” kultūros esmė – nuolatinis grįžimas į savo ,,ištakas”3. Jas sudaro idėjų ir pažinimo metodologijų visuma, geriausiai atliepianti civilizacijos mentalinėms konstantoms, todėl ilgą laiką išliekanti gyvybinga. Įmanomos ir kitos įvairios laiko dvasią atspindinčios rekonstrukcijos bei variacijos šio ,,ištakų” palikimo kontekste.

Terminu ,,klasika” šioje studijoje apibrėžiamos Kinijos ir Vakarų pasaulio istorinės epochos, kurių ,,ištakose” įsteigtos pažinimo matricos yra pakankamai funkcionalios. Pavyzdžiui, įvairiai modifikuotą graikiškąją pasaulio pažinimo bei harmonijos sampratą galime rasti tiek Viduramžių, tiek Renesanso, tiek ir Naujųjų amžių mąstysenoje. Šia metodologija suabejota tik XIX amžiuje, kurio beveik visos kultūros formos byloja apie sąmoningą saitų su ,,ištakomis” nutraukimą. Analogiškus reiškinius matome ir Kinijoje Han epochoje ( III a. pr. Kr. – III m. e. a. ), kurioje komentuojamas ir to laikmečio mokslo dvasia klasifikuojamas klasikinių veikalų idėjas keičia neramus Šešių dinastijų periodas, atnešęs daugybę esminių pokyčių. Tokios epochos sąlygiškai galėtų būti įvardijamos ,,kontraklasika”.4

Universaliosios muzikos samprata konfucianizme ir Han epochos natūrfilosofijoje

Kinų filosofijos, estetikos, muzikos teorijos ir legendų apie muziką istorija atspindi visai kinų kultūrai būdingą retrospektyvų pobūdį. Pagarba ,,aukso amžiaus” palikimui ir jame išsikristalizavusių idėjų tęstinumas išlieka gyvybingi per visą Kinijos (net iki XX a.) istoriją. Tai liudija pagrindinis argumentacijų būdas – komentarų rašymas senovės tekstams. Komentuojami tekstai pasirenkami atsižvelgiant į laikmečio intelektualinius interesus.

Ankstyvuoju Han dinastijos periodu konfucianizmo dvasia plėtojamos kosmologinės-natūrfilosofinės sistemos, susietos su moraline ir politine filosofija. Kuriant šias sistemas buvo remiamasi mitologija, ,,Permainų knyga” (Yijing), metraščiu ,,Pavasariai ir Rudenys” (Lushi Chunqiu), folkloru, numerologinėmis manipuliacijomis ir to laikmečio stebėjimais bei eksperimentais. Kosmologinės, kartu ir estetinės, sistemos susidėjo iš 2, 3, 5, 8, 10 ir 12 narių ir buvo grindžiamos tarpusavio ryšiais.

Vėlyvajame Han pastebimas skeptiškas požiūris į šias sistemas – kvestionuojami ankstesnių tyrinėtojų natūrfilosofiniai modeliai bei socialinės-politinės idėjos. Iškilus daoizmui, ypatingo komentatorių dėmesio susilaukia “Daodeging” ir “Zhuangzi”. Išsamius, nuodugniai problemas gvildenančius veikalus pakeičia daoistinei filosofijai būdingos aforistinės formos.

Kiekviename istorijos periode ir kiekviename svarbesniame tekste pateikiamos harmonijos ir muzikos sampratos, tačiau tik pradedant Šešių dinastijų periodu jas imta sieti su realia muzika. Klasikiniu ir ankstyvuoju Han
periodais muzika buvo įtraukta į universalias sistemas ir traktuojama kaip socioreguliatyvinė priemonė ir ,,moralinis instrumentas” arba kaip kosmoso harmonijos modelis5 (3). Pirmąjį požiūrį reprezentuoja konfucianizmas, antrąjį – Han epochoje išplėtota natūrfilosofija, sintezavusi tiek mitologiją, tiek paskiras daoizmo ir konfucianizmo idėjas bei suteikusi šioms sisteminį pavidalą.

Mitologiniuose vaizdiniuose, konfucianizme ir daoizme išreiškiamas požiūris į muziką kaip į kažką visaapimantį, todėl ji yra gretinama su universaliaisiais kosminiais pradais – dao, li ir qi6. Qi ir garsas buvo gretinami dėl panašių savybių – be jokių apčiuopiamų žymių perduoti energiją, būti komunikacijos priemone tarp pasaulio kraštų, gyvųjų ir mirusiųjų karalysčių ar universaliųjų būties polių – ,,dangaus ir žemės”. Organicistinėje konfucianizmo pasaulėžiūroje qi kokybė lemia individo ir valstybės būvį. Todėl muzika traktuojama kaip ,,moralinis instrumentas”, sąlygojantis optimalią, paveldėtą iš praeities qi. Galima rasti daugybę tekstų pavyzdžių, kuriuose muzika gretinama su valstybės būviu7:

[…] Kai Dangaus paskliautėj vyrauja didžioji pusiausvyra, visos būtybės esti nepažeidžiamos ir todėl nugrimzdusios rimtyje; visi , kas esti žemiau , plėtojasi ir kinta, sekdami aukščiau esančiais, ir visata suskamba pačia tobuliausia harmonija[…].

[…] Nerimastingų laikų muzika… Kai būgnai ir litaurai griaudžia griaustiniu, kai gongai ir cimbolai žvanga žaibo tvyksniais, kai citros ir švilpynės, dainos ir šokiai skamba raudomis, – tada klausančiojo širdyje esanti qi sutrinka, ausys girdi kakofoniją, akys paklaiksta, visas kūnas-esybė pradeda blaškytis.[…] Lushi Chunqiu (5, 381).

[…] Visos pasigirstančios melodijos suskamba iš žmogaus širdies, žmogaus širdies virpesių ritmą lemia aplink esantys daiktai […] Sima Qian (5, 398).

Realią muziką, kaip ir energiją qi, lemia žmogaus ,,širdis”. Tačiau sąvokos ,,širdis” (xin) nereikėtų suprasti paraidžiui. ,,Širdis” Kinijoje yra talpi metafora, suponuojanti ne ,,jausmą”, kaip kad įprasta Europos kontekste, o emotyvinių ir kognityvinių veiksnių visumą ar dar plačiau – egzistencinę žmogaus kokybę. Pasak V. Maliavino, ,,pati sąmonės samprata buvo įvardijama žodžiu ,,širdis“, nes širdies patirtis, skirtingai nuo loginio intelekto vienpusiškumo, turi giluminio pažinimo savybę“ (12, 14). Širdis buvo suprantama kaip pagrindinis receptorius, apčiuopiantis dao ir sutelkiantis savyje tam tikrą qi, kuri akivaizdžiausiai pasireiškia energetiniu-muzikiniu pavidalu. Todėl realios muzikos paskirtimi tampa šios teisingos ,,širdies“ energijos atvėrimas bei išsaugojimas. Teisingumas konfucianizme neretai siejamas su pirmaprade protėvių išmintimi. Tai paaiškina ir skeptišką konfucianistų požiūrį į naujoves.

Su muzikos fenomenu susijusi ir viena svarbiausių kinų kultūros, o ypač konfucianizmo, kategorijų – ,,ritualas“ (li). Rituališkumas reiškė dar mitologijoje išsikristalizavusį kertinį kinų pasaulėžiūros principą, kurio esmė – ,,žinojimo“ ir ,,veikimo“ sintezė, sąlygojanti organišką dalyvavimą savaimingoje pasaulio tvarkoje – ,,visatos rituale“8. Kiekvienas įkvėptas veiksmas – fizinis darbas ar intelektualinė kūryba – senovės Kinijoje buvo suprantamas kaip ritualas. Ritualas tiek konfucianizmo, tiek ir daoizmo kontekstuose traktuojamas kaip grįžimas į savo natūralią vietą tiek individualiajame, prigimtiniame, tiek ir socialiniame kontekstuose. Dažnai konfucianistiniuose raštuose naudojamas junginys ,,muzika ir ritualas“. Pastarojo kokybę lemia energijos qi konfigūracijos, todėl muzika, kaip labiausiai ,,energetiškas“ menas, konfucianizmo filosofijoje nepaprastai išaukštinama, ir traktuojama kaip esminis ritualo aspektas, jo dvasia:

[…] Žmogiškumas siejamas su muzika, pareigingumas siejamas su apeigomis. Muzika yra maloninga ir glostanti ausį, ji susišaukia su Dangaus dvasiomis ir seka Dangumi; apeigos yra atskiriančios pagal priedermę, jos susišaukia su žmonių dvasiomis ir seka Žeme. Todėl išminčiai kūrė muziką, idant atlieptų Dangaus nurodymus, ir kūrė apeigas, idant būtų verti Žemės[…] Sima Qian (5,400).

Muzikos ir ritualo paskirtis – atvesti individą į teisingą kelią. Tiek konfucianizmo, tiek ir daoizmo tradicijose teisingas kelias suprantamas kaip individualios prigimties suderinimas su universaliaisiais dėsniais. Todėl muzika, kaip optimalią qi įkūnijantis ir dao atveriantis fenomenas, turi psichoreguliatyvinę programą – numaldyti individo troškimus:

[…] Tobulos muzikos-ritualo paskirtis – numaldyti ir pasverti kiekvieno troškimus ir siekius. Kai šie siekiai ir troškimai klauso bendro ritmo, kai jie nebebūna pavieniai, – muzika gali tapti naudinga. Muziką panaudoti reikia išradingai, siekiant įtvirtinti abipusę darną, kurią lemia visuotinis susitelkimas – gong. Gong – tai dao savybė[…] Lushi Chunqiu9 (5, 381).

Iš pateiktų pavyzdžių bei kontekstų galime matyti, kad muzika konfucianizmo filosofijoje yra plati metafora, reiškianti visų pirma universaliąją muziką – individo, sociumo bei gamtos harmoningą būtį. Reali muzika gali tapti šios universaliosios muzikos mikroplanu ir simboliu.

Han epochoje išplėtota kiniškoji
natūrfilosofija mitologinei pasaulio harmonijos sampratai suteikė protomokslinį klasifikavimo sistemų pavidalą – harmonija tapo ,,įrodyta“. Kiniškosios natūrfilosofijos metodologinių principų ištakos randamos senajame kinų folklore – ,,Dainų knygoje“ (Shijing), kurioje gausu gamtos ir socialinių reiškinių gretinimo pavyzdžių. Simbolinių vaizdų gretinimas sąlygojo pastovias asociacijas ir išvadas apie jų dėsningumus. Tai tapo įkūnyta taip vadinamose koreliatyvinėse sistemose, kuriose vienas kitą paaiškinančių elementų grandys buvo suprantamos ne kaip poetinės ar simbolinės, o kaip realiai egzistuojančios ir atspindinčios kosminės sistemos harmoniją (21).

Koreliatyvinių sistemų simbolinis bei struktūrinis pagrindas glūdėjo senovės mituose, folklore ir ,,Permainų knygoje“. Pirmoji kosminio padalijimo fazė, pasireiškusi hundun (chaosas) ir pangu (pirmasis judintojas, atskyręs dangų nuo žemės) mitologiniuose vaizdiniuose, ,,Permainų knygoje“ ir natūrfilosofijoje traktuojama kaip du kosmologiniai poliai – yin ir yang. Po šio padalijimo seka kiti – išsikristalizuoja gamtos stichijos, spalvos, garsai. Garso kilmė taip pat paaiškinama šių kosmogoninių vaizdinių kontekste:

[…] Muzikos skambesio ištakos glūdi pačiose slėpiningiausiose gelmėse. Jos garsą sklaidinantis aukštis ir stiprumas siekia didžiąją tuštumą-nedalomybę dao. Didžioji visuma (dao) sukuria du pirmavaizdžius, kurie nulemia yin ir yang santykių sklandumą. Yin ir yang jėgoms tolstant vienai nuo kitos, jų santykis besikeisdamas aštrėja, įsikūnydamas atskiru garsu. Susimaišydami kaip hundun (chaosas), garsai pakrinka ir vėl kristalizuojasi, susidaro ir vėl išsisklaido – visa tai vadinama amžinuoju dangaus-gamtos sklaidos dėsniu[…] Lushi chunqiu (5,380).

Kaip matyti iš pavyzdžio, kosmosas ir chaosas yra cikliškai besikeičiantys vieningos sistemos būviai, skirtingai nei graikų kosmologiniuose vaizdiniuose, kur chaosas ir kosmosas yra griežtai atskirti. Iš to galima daryti išvadą, kad šie du kosmologiniai poliai ir toliau išsikristalizuojantys sistemos elementai, nėra substancialūs, o funkcionalūs, universalaus energetinio prado qi stichijoje pereinantys vienas į kitą ir tarpstantys vienalaikėje kosmoso ir chaoso samplaikoje – dao. ,,Huainanzi“ rašoma:

[…] Garsai prasideda nuo tono gong, ir iš jo randasi penki garsai. Skoniai prasideda nuo saldaus skonio, ir iš jo kyla penki skoniai. Spalvos prasideda nuo baltos spalvos, ir iš jos išryškėja penkios spalvos. O pasirodo vienas dao, ir iš jo užgimsta dešimt tūkstančių daiktų. Todėl būdamas visavaldis, vienis pasklinda po keturias jūras; būdamas visa aprėpiantis, vienis sujungia dangų su žeme […] (5,391).

Dao energetinis pavidalas – qi yra pastoviame kosminius polius integruojančiame judėjime. Qi judėjimas turi dažninius pavidalus – virpesius, todėl kiekvienam daiktui, kaip qi konfigūracijai, yra būdingos atitinkamos akustinės charakteristikos – ,,balsas“ (sheng). Jei virpesys, kaip matyti iš aukščiau pateikto ,,Lushi Chunqiu“ fragmento, tam tikrame kosminiame lygmenyje sustiprėja – daikto ,,balsas“ tampa girdimas. Tokiu būdu kosmosas natūrfilosofų vizijose iškyla kaip sudėtinga išreikštų ir neišreikštų virpesių akustinė sistema, kurioje kiekvienas fenomenas, būdamas atitinkama energijos konfigūracija, dalyvauja dao sklaidoje (21).

Akustinis kosmoso pavidalas atsispindi ir dvylikagarsiame liu10 garsaeilyje. ,,Lushi Chunqiu“ pateikiama legenda apie garsaeilio sukūrimą pagal mitologinių paukščių, feniksų, poros balsus. Analogiškai binarinių pirmavaizdžių schemai, garsaeilis susideda iš ,,vyriškų” ir ,,moteriškų” tonų, o jo išeities tašku tampa ,,geltonojo varpo“ gong garsas, simbolizuojantis dao arba hundun. Kitame ,,Lushi Chunqiu“ pateiktame fragmente garsaeilio atsiradimas siejamas su cikliškai pasirodančiais dvylika mėnulių. Kiekvieną mėnulį simbolizuoja viena garsaeilio nata, tampanti kitų keturių išeities tašku. Per metus visas muzikinis kosmosas apsisuka aplink savo ašį ir grįžta į pradinę padėtį (21).

Cikliška metų kaita ir joje dalyvaujantys kiti būties planai yra persmelkti pirmapradžio tono gong. Dao veiklioji jėga qi per vienerius metus pasireiškia penkiais pavidalais, laipsniškai pereinančiais vienas kitą ir suponuojančiais atitinkamų vaizdinių, taip pat ir garsinių, spektrą. Medis asocijuojamas su pavasariu ir tonu jue, ugnis su vasara ir tonu zhi, žemė su vidurvasariu ir tonu gong, ruduo su metalu ir tonu shang, žiema su vandeniu ir tonu yiu. Koreliatyvinėse sistemose, derinant erdvės ir laiko parametrus, kosmoso tapsmo procesui yra suteikiamas mechaninio modelio pavidalas, kuriame, jeigu viskas vyksta optimaliai, kiekvienam fenomenui ateina metas pasirodyti, transformuotis ir išnykti (21). Han epochoje išplėtotas koreliatyvinis mąstymas turėjo didelės įtakos meninei simbolikai bei recepcijai. Sistemų kontekste buvo sprendžiamas tiek meninės ar muzikinės medžiagos, tiek ir visų jos galimų referentų klausimas. Paskiras garsas ar tembras buvo asocijuojamas su metų sezonu, valanda, kryptimi, kvapu, kūno dalimis, forma, socialine padėtimi ir atitinkamais kitais sistemų nariais:

[…] Gong muzikinis tonas simbolizuoja valdovą, shang muzikinis tonas simbolizuoja pavaldinius, jue muzikinis
simbolizuoja paprastus žmones, zhi muzikinis tonas simbolizuoja valstybės reikalus, yiu muzikinis tonas simbolizuoja aplinkos daiktus – išorinį pasaulį[…] Sima Qian (5, 399).

Šios sistemos pateikė ir racionalų meninio poveikio bei recepcijos paaiškinimą:

[…]…tonas gong veikia blužnį ir suteikia darną tikrajai išminčiai; tonas shang veikia plaučius ir suteikia darną tikrajam žmogaus pareigingumui; tonas jue veikia kepenis ir suteikia darną tikrajam žmogiškumui; tonas zhi veikia širdį ir suteikia darną tikrosioms apeigoms bei ritualui; tonas yiu veikia inkstus ir suteikia darną tikrajam žmogaus protui […] Sima Qian (5, 412).

Analogiškai binarinių pirmavaizdžių schemai, ar dao, kaip paradoksaliausių plotmių integratoriui – meninė recepcija taip pat dvilypė savo prigimtimi. Grindžiamos koreliatyvinėmis sistemomis simbolinės sąsajos atskleidžia vien racionalųjį meninės recepcijos bei santykio su tikrove aspektą. Kitas aspektas, ,,žodžiais neišsakomas dao”, visada yra šalia. Todėl tiek harmonijos patirtis, tiek autentiškas ritualo ar estetinis aktas suprantami kaip kelių tikrovės planų vienalaikis matymas, o ne abstrahavimas vieno jos pavidalų, tokių kaip idėja ar forma (3).

Vienalaikiškai matyti du kelius, integruoti savyje ,,dangų“ ir ,,žemę“ yra dao ir išminčiaus savybė. Išminčiai, tarp jų ir mitologinis ,,Permainų knygos“ herojus Fu Xi, kartais vaizduojami su dviem poromis akių. Šio ,,vidurio kelio“ aprašymus galime rasti bendras mitologines ištakas turinčiuose konfucianistiniuose ir daoistiniuose veikaluose. Neretai ,,vidurio kelias“ iliustruojamas muzikinėmis analogijomis:

[…] darnus garsas – tai vidurinysis garsas.[…] Geltonojo varpo tonas gong ir yra svarbiausias iš visų kitų garsų. Kaip tik jis visada esti tarp aukštųjų ir žemųjų. O esantysis viduryje ir vadinamas darniu. O įsiklausant į darnius garsus harmoninguoju prigimties jausmu, dieviškoje sielos qi įsivyrauja harmonija. Tada susižavėjimas neperžengia ribų ir įtvirtinama visiška pusiausvyra bei rimtis ir nepažeidžiamumas[…] Lushi Chunqiu (5, 382).

Taigi galime teigti, kad universalieji, harmoniją lemiantys kosminiai pradai klasikinės kinų filosofijos kontekste yra tiesiogiai pasaulyje veikiančios, visus fenomenus formuojančios jėgos. Jie pažįstami ne atsietai nuo pačių daiktų, kontempliuojant jų provaizdį ar formą, o organiškai dalyvaujant gamtos ir socialinėje tvarkoje – ,,visatos rituale“. Ritualu įsteigiama harmonija, kurioje yra sintezuojama tiek matymas iš žmogiškosios perspektyvos, tiek ir tai, kas žmogišku protu neaprėpiama. Kadangi už žmogaus sukurtus ontologinius bei istorinius modelius pirmesni yra gamtos ir socialinės tvarkos pasauliai, bet kokio kūrybinio veiksmo esme tampa įsivietinimas šiuose pirminiuose pasauliuose. Harmonija atsiranda tada, kai pasauliui nieko nei pridedama, nei atimama.

,,Sferų harmonijos” idėjų sklaida Vakarų estetikoje.

Kaip ir klasikinėje kinų filosofijoje, graikų kosmoso harmonijos koncepcijas geriausiai atskleidžia kosminių pradų sampratos. Šie pradai apibrėžiami redukuojant kosmoso, kaip universalios tvarkos, patirtį į kelias simbolines struktūras, sąvokas ar vaizdinius.

Ankstyvojoje graikų filosofijoje galime rasti keletą artimų kiniškajai harmonijos sampratai pavyzdžių. Heraklito „Fragmentuose“ harmonija suprantama kaip vienalaikė dviejų polių sąveika ir tapsmas, taip pat užsimenama apie ,,paslėptąją harmoniją“, kuriai suteikiama pirmenybė:

[…] Priešingybės siejasi, ir iš skirtingybių randasi nuostabiausia harmonija [..]. […]Nuostabusis kosmosas – tai lyg suverstas šiukšlynas. […]Paslėptoji harmonija geriau už atskleistąją (5, 465-466).

Tačiau graikiškoji klasika, didžia dalimi lėmusi vėlesnės Vakarų filosofijos bei mentaliteto pobūdį, susijusi su kitokiomis ištakomis. ,,Sferų harmonijos“ – skaičių ir proporcijų, veikiančių visuose būties lygmenyse, samprata priskiriama vadinamajai pitagoriečių mokyklai. V. Tatarkevičius pažymi: ,,esmiška pitagoriečių teorijoje yra tai, kad jie proporcijų harmoniją laikė ne tik gražia ir naudinga, bet ir objektyviai [kursyvas – R.M.] egzistuojančia daiktų savybe“ (20, 71).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2817 žodžiai iš 9159 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.