Upės ir ežerai
5 (100%) 1 vote

Upės ir ežerai

Upės. Pagrindiniai upyno elementai

Hidrografinio (vagų) tinklo galima išskirti tokias pagrindines grandis, kurios keičiasi nuo aukštupio link žemupio: klonį, įklonį, sauslėnį ir upės slėnį.Klonis, aukštutinė (pagal tėkmę) hidrografinio tinklo grandis, yra nelabai ryški, ištysusi vandens erozinės kilmės įdauba su nuolaidžiais, paprastai vėlėningais šlaitais ir lygiu įgaubtu, palinkusiu dugnu. Įklonis – sekanti hidrografinio tinklo dalis, kuri nuo klonio skiriasi didesniu įrėžiu gyliu, aukštesniais ir statesniais šlaitais bei tuo, kad atsiranda dugno ir kranto išplovimo formos arba šakota vaga. Sauslėnis

– žemutinė hidrografinio tinklo be pastovios vedns tėkmės grandis prieš slėnį. Jam būdinga šlaitų asimetrija ir vingiuota laikino srauto vaga. Slėnis – ryškiausia vandens veiklos hidrografinio tinklo grandis, kuriai būdinga didelė tįsa, matuojama dešimtimis, šimtais ir tūkstančiais kilometrų, ir pastovus srautas.

Įtekančios į pagrindinę upę upės ir pagrindinė upė sudaro upyną. Į upyną įeina viena pagrindinė upė, grupė jos intakų, šių intakų intakai ir t.t. upės, kurios tiesiogiai įteka į pagrindinę upę, vadinamos pirmos kategorijos intakais. Pagrindinės upės antros kategorijos intakais vadinamos upės, įtekančios į pirmos kategorisjos intakus ir t.t. tada kai norima nustatyti hidrografinio tinklo vystymosi dėsningumus, pavyzdziui, įvairios kategorijos intakų skaičių skirtingo ploto baseinuose, klasifikacija, jungianti I vienodas grupes skirtingus hidrografinio tinklo elementus, netinka. Tokiuose tyrinėjimuose pasinaudojama kita intaku klasifikacija, kurią pasiulė R. Hortonas. Pagal šią klasifikaciją mažiausi, neišsišakoję intakai priskiriami pirmai kategorijai (klasei), intakai, kurie priima pirmos eilės intakus, – antrai kategorijai, upės, į kurias įteka pirmos ir antros kategorijos intakai, yra trečios kategorijos intakai ir t.t.; pagrindinės upės kategorija yra aukščiausia ir rodo viso upyno klasę.

Upės ištaka ir žiotys

Upės pradžios vieta vadinama ištaka. Upė gali prasidėti iš šaltinių, upelių, ledyno, ežero ar pelkės.yra hidrografinis upės ilgis, t.y. ilgis nuo tolimosios ištakos ir tam tikro pavadinimo upės ilgis.Kai upę sudaro dvi susiliejusios upės, turinčios pavadinimus, jos pradžia laikoma susiliejimo vieta. Vieta, kur upė įteka, ežerą ar jūrą vadinama žiotimis. Kai upė įteka į kitą upę,ežerą arba jūrą dviem atšakom, jos žiotimis laikomos stambesnės atšakos žiotys.Drėkinimo kanalų vėduokle pasibaigiančios upės žiotys yra vieta, kur upė šakojasi į drėkinimo kanalus. Įtekėjimo į jūrą arba ežerą vietoje upė dažnai palieka daug nešmenų, todėl susidaro daugelio atšakų žiotys, vadinamos delta arba žiotynu. Savita estuarijos forma yra limanas, kuris susidaro jūrai užliejus slėnio žiočių dalį. Limanai susidaro kai grimzta pakrantė. Nešmenys kuriuos upė neša į jūrą, nusėda už žiočių ribų ir sudarto priežiotinę seklumą, arba barą. Įtekančios į jūrą upės žemupio pabaigoje ir priekrantėje jūros dalyje formuojasi pereinamoji zona. Šioje zonoje upės rėžimas dėl jūros gerokai pakinta: vandens tėkmės greitis sumažėja,upe pakyla potvyių ir atoslūgių srovės, maišosi upės ir jūros vanduo, upė staigiai praplatėja ir sudaro deltą arba estuariją. Savo ruožtu įtekant į jūrą upė veikia jos priekrantinę dalį prie žuičių. Čia jūros vanduo nėra toks sūrus , kitoks gyliu, srovių pasiskirstymas, pakinta ir kiti hirologinio rėžimo rodikliai. Nurodyta pereinamoji zona žiočių sritimi. Čia savo ruožtu išskiriama priešžiotinis pajūris ir upės pajūrinis ruožas. Upės pajūrinis ruožas skirstomas į upės priešžiotinę ir žiotinę dalis. Upės priešžiotinė dalis turi upinio tipo rėžimą, kurį tik retkarčiais sutrikdo patvankos ir nuotvankos bei potvinių ir atoslūgių reiškiniai. Upės žiotinė dalis tęsiasi nuo priešžiotinės dalies žemutinio pjūvio iki priešžiotinio pajūrio.

Upių tinklo šakotumas būna skirtingas ir priklauo nuo baseino gruntų, vietovės reljefo, augalijos ir kritulių kiekio. Dėl geresnių vandens filtracijos sąlygų miškingose rajonuose vagų tinklas yra retesnis negu bemiškiuose. Šlaitų erozija. Lietaus, liučių ir tirpsmo vanduo paprastai nuteka ne ištisiniu sluoksniu, o įvairaus dydžio srovelėmis. Dėl tokio srovelinio šlaitinio nuotėkio prasideda viršutinio dirvožemio sluoksnio nuoplova. Šis dirvožemio plovimas dėl nuotėkio vadinamas plokštumine erozija. Erozijos intensyvumas ir smulkių erozinio tinklo nuotėkio kanalų tankumas priklauso nuo dirvožiamio, šlaitų nuolydžio ir ilgio, apsaugančios dirvožiamį augalijos, kritulių rėžimo ir kt.

Upės baseinas

Žemės paviršiaus plotas kartu su dirvožiamio ir grunto storyme, kurios vanduo maitina tam tikrą upių sistema ar atskirą upę, vadinamas upyno arba upės baseinu. Kiekvienos upės paviršius ir požeminis baseinas. Paviršinis baseinas yra žemės paviršiasu plotas, iš kurio vanduo suteka į tam tikrą upyną arba upę. Požeminį baseiną sudaro dirvožemio ir grunto storymė, kurios vanduo suteka į upių tinklą. Gretimų upių paviršinius baseinus skiria takoskyra, kuri eina per aukščiausius žemės aviršiaus taškus tarp kaimyninių upių baseinų. Paviršinis ir požeminis upių baseinai dažniausiai
nesutampa. Požeminio baseino ribas nustatyt labai sunku,taigi dažniausia skaičiavimams ir nuotėkinių reiškinių analizei yra pasinaudojama paviršinio baseino dydis.

Upių baseinų geometrinė forma paprastai kiekybiškai apibūdina vadinamasis morfometriniais rodikliais. Svarbu yra upės ilgis ir baseino plotas. Upės ilgiu vadinamas kilometraisišreikštas atstumas nuo ubės ištakų iki jos žiočių. Išmatavus sudarančių tam tikrą sistemą upių ilgius, galima sudaryti vadibamąja hidrografinę schemą, kuri vaizdžiai rodo, kurir po kurio untako įteka upė, koks jos ilgis.

Upių slėniai

Slėniais vadinamos siauros ir ištysusios, ilgos, dažniausiai vingiuotos, žemos reljefo formos, kurioms būdinga bendras dugno nuolydis žiočių link. Slėniai niekados nekerta vienas kito, o susilieja į vieną bendrą pažemėjimą. Šie požymiai būdingi visiems slėniams, nors jų dydis, kontūrai, iš dalies ir kilmė, gali labai skirtis. Slėnių sudedamosisio dalys:

1.žemiausia slėnio dalis – dugnas. Slėnių, kuriais nuotėkis būna retai, giliausiai įsirėžusi dalis vadinama sausvage.

2.aukštesni sausumos plotai, kurie iš šonų riboja slėnio dugną, vadinami slėnio šlaitais

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1053 žodžiai iš 3484 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.