Upių nuotėkis ir baltijos jūros geologinė veikla
5 (100%) 1 vote

Upių nuotėkis ir baltijos jūros geologinė veikla

Turinys:

1.Baltijos jūra 3

1.1 Geografinė padėtis ir dubens ypatybės 3

1.2 Baltijos jūros krantai 4

1.3 Krantiniai procesai 7

1.4 Baltijos jūros dugno reljefas 8

1.5 Baltijos jūros dugno sruktūros 10

1.6 Dugno nuosėdos 11

2.Suomijos įlanka ir upės įtekančios į ją 12

3.Rygos įlanka ir upės, įtekančios į ją 15

4.Suspenduota medžiaga įlankų vandenyje 17

5.Upės 18

5.1 Erozija ir nuolaužų gabenimas 18

5.2 Nuosėdų kaupimasis 18

6 Dabartinės sedimentacijų sąlygos Kuršių mariose 19

6.1Kuršių marios- nuosėdų kaupimo terpė 19

6.2 Suspenduotoji medžiaga vandenyje 20

6.3 Suspensijų tipai 21

7.Estuarijos 22

7.1 Sedimentacijų ypatumai estuarijose 23

8. Literatūra 26

1.BALTIJOS JŪRA

1.1 Geografinė padėtis ir dubens ypatybės

Baltija viduržemyninė jūra, plytinti Europos žemyno viduje. Nuo Atlanto vandenyno Šiaurės vakaruose ją skiria Skandinavijos, o pietvakariuose – Jutlandijos pusiasaliai. Baltijoje susikerta 60 š.pl. lygiagretė ir 20 r. ilg. dienovidinis. Išilginė jūros ašis driekiasi dienovidinio kryptimi, todėl nuo šiauriausio Botnijos įlankos taško (6556) iki piečiausio taško, esančio Oderio įlankoje, pagal dienovidinį susidaro apie 1300 km. Iš vakarų į rytus jūra tęsiasi nuo 957 r.ilg., prie Skageno kyšulio iki 3000 r. ilg. taško, esančio prie Sankt peterburgo, taigi pagal lygiagretę išvesta tiesi linija sudarytų apie 1070 km. Nors Baltija laikoma vidutinių platumų jūra, tačiau pagal geografinę platumą ją labiau tiktų skirti prie šiaurinių. Tik apie 80km. Baltiją skiria nuo šiaurės poliarinio rato, o jau minėta 60š.pl. lygiagretė eina pietiniais Grenlandijos pakraščiais, kerta Hudzono įlanką, Labradoro ir Beringo jūras. Pagal hidroklimatines ypatybes visos minėtos jūros, yra poliariniai baseinai. Tačiau Baltija nepriskiriama atšiauriems pokliariniams baseinams, nes jos klimato ypatybes labiausiai lemia jos padėtis šiaurės rytinėje Atlanto vandenyno dalyje, kur Baltijos jūra tiesiogiai veikiama šiltos Šiaurės Atlanto srovės. Jos dėka vidutinė vasario mėn. oro temperatūra virš centrinės Baltijos tik -3C, kai toje pat platumoje ties pietiniais Grenlandijos krantais – net – 10C.

Baltija – labai jauna šelfinė Atlanto jūra

Jos istorija iš esmės prasideda maždaug prieš 13000 metų, kai ledynui traukiantis, susidarė Baltijos ledyninis ežeras. Po to Baltija perėjo dar keletą vystymosi stadijų. Jos lygis kilo ir žemėjo, o ji pati tai tapdavo ežeru tai vėl įgydavo ryšį su Atlanto vandenynu. Apskritai dabartinį dydį bei dubens bruožus Baltija įgijo Litorinos jūros stadijoje, prasidėjus prieš 7500 – 7000 m.

( V.K. Gudelis 1973m. ).Šiuo laikotarpiu susiformavo ir esminiai Lietuvos krašto brožai, susidarė Kuršių nerija, bei marios.

Remiantis Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus J.S.Frolovo duomenimis, Baltijos jūros plotas be salų sudaro 422700 km2. Kadangi jūra labai sekli (vidutinis gylis tik 48 m.), ji talpina tik 20300 km3 vandens. Pažymėtina, kad daugelio autorių duomenys apie jūros plotą, tūrį ir kt. skiriasi.

Skirtingų autorių pateikti svarbiausi Baltijos jūros morfometriniai rodikliai

Morfometrinis rodiklis

J.Frolovas

1971 Autoriai

Z.Milkulskis

1985

P.Hupferis

1979

P.Aloenas

1966

Plotas be salų, tūkst. km2 4227 41527 415 3847

Vidutinis gylis, m 48 52 52 65

Didžiausias gylis, m 470 459 459 459

Vandens tūris, tūkst.km3 20,3 21,72 22 –

Tai suprantama, nes skaičiuojant plotą dažnai iškyla jūros ribų sampratos klausimas, būna abejonių dėl upių estuarijų, tikslinamas įvairių akvatorijų gylis.

Nedidelį plotą užimanti Baltija turi ilgą ir gana sudėtingą kranto liniją. Krantuose yra gausybė užutekių ir įlankų, iš kurių pačios didžiausios – Botnijos, Suomijos ir Rygos.Svarbiausių Baltijos jūros dalių morfometriniai duomenys

Jūros rajonas Plotas km2 Didžiausias gylis, m. Vandens tūris, km3

Botnijos įlanka 115879 294 6378

Suomijos įlanka 25971 123 1103

Ryos įlanka 18096 51 408

Gotlando įduba 44390 249 3574

Bornholmo įduba 38990 106 1781

Landsorto įduba 7145 459 784

Arkonos įduba 18673 55 432

Kaip matome iš lentelės, Botnijos įlanka ne tik didžiausia bet ir giliausia.Vid. gylis- 55,1 m. t.y. labai artimas visos Baltijos vidutiniam gyliui. Kitos įlankos kiek seklesnės: Suomijos įl. vidutinis gylis – 37,2 m., o Rygos – 22,7 m.

Baltijos jūros dugnas labai įvairus tiek savo uolienų sudėtimi, tiek reljefu. Čia yra ir kristalinių, ir nuosėdinių uolienų. Kadangi visas Baltijos dubuo patyrė ledynų poveikį, jame labiausiai paplitę pilki bei rusvi varviniai moliai. Gilavandenėje jūros dalyje juos dengia žalsvi, rudi arba juodi dumbliai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyrai. Smėliai dažniausiai dengia seklumas.

Dar ankstyvaisiais viduramžiais Baltijoje prasideda gana intensyvi laivyba, o kartu ir praktinis
domėjimasis šios jūros gyliais bei dugno reljefu. XV a. pradėti reguliarūs gylio matavimai kai kuriuose sąsiauriuose, uostų prieigose. Nepaisant to, tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvogalutinai nustatytos svarbiausios dugno reljefo formos: pakilumai ir duburiai. Giliausia Baltijos vieta yra Landsorto įduboje – 459 m. Gausios dugno pakilumos daugelyje vietų iškyla iš vandens, sudarydamos salas ir salynus.

1.2 Baltijos jūros krantai

Nepaprastai įvairūs Baltijos jūros krantai. tose atkarpose, kurios sudarytos iš kristalinių arba kitų bangų poveikiui atsparių uolienų, susidaro fiordiniai arba fiardiniai krantai.

Abu šie krantų tipai panašūs savo išvaizda ir geneze, tačiau fiardai daug mažesni už fiordus užutekiai. Nors ir stačiakrančiai, bet jų gylis būna tik nuo kelių iki keliasdešimt metrų. Viršvandeniniai fiardų krantų šlaitai ne tokie aukšti, o ilgis dažniausiai apsiriboja keliais arba keliolika kilometrų. Šio tipo krantai supa Botnijos įlanką, jų yra Pietvakarių Švedijoje , rytinėje Jutlandijos pakrantėje.

Suomijos įlankos šiaurėje, vakarinėje Baltijos dalyje ir kai kuriose kitose vietose netoli kranto plyti daugybė didesnių arba mažesnių salelių ir uolų. Dažniausiai tai apsemtų „avinų kaktų“, kartais drumzlinų, ozų ir kitų ledyninių formų landšaftas. Tai šcheriniai mažai jūros pakeisti krantai.

Suomijos įlankos smaigalį, Rygos įlanką, Pietų Baltiją Vokietijoje supa išlyginti krantai, susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Dažniausiai tai žema smėlinga pakrantė ir lėkšta, vietomis padumblėjusi priekrantė. Daugelyje vietų tokio kranto atkarpos garsėja puikiais plačiais smėlio paplūdimiais. Vokietijoje šiam krantų tipui priskirtini ir pagal atvirą jūrą besidriekiantys bodenai. Nors šie krantai susiformavo ne dėl bangų poveikio, bet šiandieniniai bangavimai jiems turi gana didelę įtaką: performuoja priekrantės reljefą, transportuoja nešmenis išilgai kranto, nulygindami kyšulius ir užpildydami įlankėles.

fiordiniai ir fiardiniai krantai

šheriniai, ne dėl bangų pov.

susif.krantai

išlyginti jūrinių aliuvinių lygumų kr.

išlyginti akumuliaciniai krantai

išlyginti abraziniai krantai

išlyginti abraziniai- akumuliaciniai kr.

abraziniai, suskaldyti įlankų kr.

abraziniai – akumuliaciniai, suskaldyti

įlankų krantai

Baltijos jūros krantų svarbiausių morfogenetinių tipų pasiskirstymo shema

( V.Gudelis, P. Hupferis, A .Dobrovolskis)

Visą Pietų ir Rytų Baltiją juosia vyraujančios bangų veiklos suformuoti krantai, kurie mums geriausiai pažystami. Kuršių ir Aistmarių nerijos yra tipiški išlyginti akumuliaciniai krantai, o tarp jų įsiterpę skardingi Sambijos pusiasalio krantai priklauso jau išlygintų abrazinių tipui. Į šiaurę nuo Klaipėdos driekiasi išlyginti abraziniai akumuliaciniai krantai, kur kaitaliojasi ardymą ir smėlio nešmenų sąnašavimą patiriančios atkarpos.

Abraziniai ir abraziniai – akumuliaciniai įlankomis suskaldyti krantai yra gana paplitę Estijoje.

a-išlygintas akumuliacinis krantas ties Nida

b-išlygintas abrazinis-akumuliacinis krantas šiauriau Klaipėdos

c-abrazinis įlankomis suskaldytas Estijos šv.krantas

kietos karbonatinės uolienos

gargždas ir žvirgždas

moreninis priemolis

rieduliai

smėlis ir aleuritas

Ten kranto linija sudaro nedideles lanko formos įlankėles, kurias vieną nuo kitos skiria kyšuliai. Tokiems krantams dažnai būdingi aukštesni ar žemesni aktyvūs klifai. Krantą neretai sudaro palyginti tvirtos, bet bangų abrazijai vis tiek pasiduodančios uolienos: skalūnai, klintys ir kt. Abraziniuose – akumuliaciniuose šio tipo krantuose paprastai ardomi kranto ruožai kaitaliojai su smėlio nešmenimis padengtomis atkarpomis, kurios patiria daug mažesnį atviros jūros bangų poveikį.

1.3 Krantiniai procesai

Jūros kranto zona formuojasi sąveikaujant daugybei gamtos komponentų ir procesų. Pagal pasireiškimo pobūdį šios sąveikos dalyvius galima susiskirstyti į aktyvių, pasyvių ir biotinių veiksnių grupes. Aktyviesiems priklauso aplinkos dinamiką nulemiantys hidrometereologiniai veiksniai. Tai vėjas, bangos, srovės, vandens lygio svyravimai. Pasyvūs veiksniai taip pat labai svarbūs. Tai kranto geologinė sąranga, jį sudarančių uolienų litologinė sudėtis, savybės, kranto zonos reljefas ir kt., kuriuos apibendrintai galima vadinti geologiniu pagrindu.

Dėl dinaminės veiklos ir geologinio pagrindo sąveikos vyksta įvairaus lygio litodinaminiai procesai: sedimentacija, pastovus arba epizodiškas nešmenų transportavimas, krantų abrazija bei gravitaciniai procesai: nubyrėjimai, nuošliaužos, suspensiniai srautai ir kt.

Kranto zonos biologinius procesus lemia vandens savybės, šviesa ir šiluma, nors nemažą reikšmę turi ir vandens dinamika ir geologinis pagrindas. Savo ruožtu biologiniai procesai daro didelę įtaką ir aktyviems, ir pasyviems veiksniams. Makrofitų sąžalynai silpnina bangų bei srovių poveikį dugnui, didelis moliuskų kiekis lemia kriauklių ir kriauklinio detrio atsargų susidarymą ir t.t. Atskirais atvejais biotiniai veiksniai gali vaidinti tiek aktyvų tiek pasyvų vaidmenį.

Baltijoje prie Lietuvos
vyrauja išlyginti abraziniai arba akumuliaciniai smėlio krantai, kuriems formuotis didelę įtaką turi hidrodinaminiai procesai.

1.4 Baltijos jūros dugno rejefas

Baltijos jūros dugno reljefo regioniniai skirtumai pradėjo formuotis dar neogene. Tai susiję su Fenoskandijos masyvo pakilimu ir Lenkijos-Lietuvos sineklizės įlinkimu, kai būsimos Baltijos jūros teritorijoje susidarė pakopinė lyguma. Neotektoniniai judesiai suraukšlėjo peneplenizuotą šiaurinės jūros dalies paviršių ir įlenkė jį būsimų duburių vietose. Reljefo skaidai didelį poveikį turėjo pleistoceniniai apledėjimai, kurių metu visą jūros plotą padengė ledo skydas. Atsitraukdamas jis paliko įvairių ledyninio akumuliacinio reljefo formų- kalvų, gūbrių taip pat egzaracinių ir abrazinių paviršių, kurie dabar aptinkami pietinės ir centrinės jūros dalių seklumose. Ledyninio reljefo formos išliko duburių ir slenksčių šlaituose, giliau nei 50-60m. Fliuvioglacialainiai srautai duburiuose suformavo lygumas ir pridengė moreninio reljefo nelygumus. Akumuliacinių lygumų susidarymas jūros duburiuose tęsiasi ir dabar.

Svarbiausios Baltijos jūros reljefo formos išsidėsčiusios dėsningai: pietinėje dalyje vyrauja subplatuminė jų orientacija, centinėje- nuo Gdansko įlankos iki Alandų salų- submeridianinė, o šiaurės rytuose bei Suomijos įlankoje ji vėl tampa subplatumine. Daug kur išilgai krantų aptinkamos seklios priekrantės lygumos, kurios nuosekliai pereina į subhorizontalias povandenines plynaukštes( pietuose ir rytuose) arba nuožulnias lygumas, sudarančias duburių šlaitus. Duburius skiria plynaukštės, slenksčiai, moreninių kalvynų ir gūbrių pakilumos, bankos ( kaip matome paveikslėlyje)

Baltijos ir Šiaurės jūras skirianti pereinamoji sąsiaurių zona apima Kategato, Zundo, Didžiojo ir Mažojo Beltų sąsiaurius. Didžiausias ir giliausias Kategato sąsiauris, rytinėje pusėje yra lovio pavidalo(iki 124m. gylio), bet jis turi ir negilių slenksčių(iki 7m.). Gana gilus ( 20m.) ir platus (iki 78 km.) Didysis Belto sąsiauris, kuris yra svarbiausias Baltijos ir Šiaurės jūrų vandens apykaitoje.

Labiausiai į vakarus nutolęs Arkonos duburys (55 m.) yra apvalios formos, silpnai kalvotu dugno paviršiumi. Duburio šlaitai nuožulnūs, mažai kalvoti, vietomis su nedideliais iškilimais ir gūbriais, kur dugno paviršiuje aptinkama pamatinių uolienų. SKONE-ODERIO slenkstis atskiria į rytus nuo Arkonos esantį panašų, bet gilesnį ( gylis 108 m.) BORNHOLMO duburį. Šį duburį nuo centrinės Baltijos jūros dalies skiria nemaža dugno paaukštėjimų. Centinės jūros dalies reljefe išsiskiria trys aiškios sritys: pietinė su vyraujančiu išlygintu reljefu, vidurinė, kurioje dugnas yra pakopinės formos ir šiaurinė su kalvotu gūbrėtu dugno paviršiumi.

Centinėje jūros dalyje dienovidžio kryptimi tęsiasi Gotlando slenkstis- didžiausia teigiama reljefo forma. Šiaurinė slenksčio dalis pylimo pavidalo, turi seklumų (mažiau negu 20m. gylio). Pietų kryptimi slenkstis paltėja, sudarydamas 30-40 m. gylio lygumą su netvarkingai išsidėsčiusiais nedideliais gūbriais ir kalvomis ( hoburgo ir kitos bangos). Į pietus nuo Gotlando salos slenkstis pasiekia Slupsko lovį ir padalija centrinę jūros dalį pusiau. Rytinėje pusėje yra Forio ( gylis 249 m.), Gotlando ( gylis 205 m.) ir Gdansko ( gylis 118 m.), į pietus nuo jo – Norkepingo ( gylis 205 m. ) ir Karlsė ( gylis 112 m.) duburiai.

Duburių dugnas gerai išlygintas purių poledynmečio laikotarpiu susikaupusių nuosėdų. Gotlando slenksčių šlaitai didesniame nei 50 m. gylyje turi nuožulnių lygumų pavidalą su daugybe ledyninių akumuliacinių kalvų ir gūburių. Toks dugno reljefas būdingas ir Gotlando – Gdansko slenksčiui. Išoriniai duburių šlaitai viršutinėje dalyje pereina į priekrantės lygumas, o maždaug 20 m. gylyje – į povandeninį kranto šlaitą. Priekrantės seklumas kai kur kerta povandeniniai slėniai, paveldėję senųjų upių vagų formas. Vienas didesnių yra Nemuno proslėnis, prasidedąs 20-25 m. gylyje. Jis tęsiasi nuo Kuršių nerijos iki šiaurinio Gdansko duburio šlaito.

Šiaurinėje jūros dalyje reljefas labai nelygus. Tarp Švedijos vakaruose ir Moonzundo salyno rytuose tęsiasi seklumų, pakilumų bei įdubų, kurias skiria skardžiai, zona. Pati šiaurinė pakopa (skardis) yra ordoviko 60-80 m. sukščio glintas. Į pietus nuo jo ( tarp Saremos ir Gotlando salų ) tįsta keletas 30-50 m. aukščio skardžių su silūro uolienų atodangomis. Toliau pietų kryptimi devono uolienų skardžių virtinė mažiau ryški ( 10-15 m. aukščio ). Svarbiausi šio pakopinio dugno reljefo bruožai susiformavo laikotarpiu iki kvartero, o vėliau juos ledynai paįvairino sudėtingomis ledyninėmis akumuliacinėmis formomis- kalvomis ir gūbriais.

Išilgai ordoviko glinto tęsiasi Šiaurės Baltijos ir Lansorto duburiai, kurių dugnui būdingas kalvotas ir gūbrėtas paviršius. Teigiamos reljefo formos aiškiai orientuotos iš pietų ir pietryčių į šiaurę, tai yra ledynų judėjimo kryptimi. Duburių šlaitai statūs, ypač Lansorto ( iki 15-20 º) o dugnas siauras ir plokščias.

Suomijos įlankoje išilgai pietinių krantų nutįsęs status povandeninis skardis- ordoviko glintas, kuris Estijos paktrantėje iškyla virš vandes lygio. Palei
driekiasi akumulaicinės lygumos ( 70-80 m. gylio ), kurios Suomijos krantų link, nuosekliai mažėjant gyliui, pereina į priekrantę seklumą. Rytinėje įlankos dalyje intensyvus upių sąnašų srautas suformavo nuožulnias akumucines lygumas ( 30-50 m. gylio ) turinčias seklumų ir nedidelių salų.

Botnijos įlankoje priekrantės seklumos ir duburių šlaitai yra panašaus reljefo kaip šiaurinėje jūros dalyje. Šiaurės – pietų kryptimi čia tęsiasi grabeno formos 270-290m. gylio įdubos. Kalvotas gūbrėtas dugno reljefas sudėtingai pereina į nedidelias akumulaicines lygumas.

Rygos įlanka panaši į Gdansko duburį- dugnas dubens formos, gerai išlygintas, o jo centre yra dienovidžio krypties pakiluma su nedidele Ruchnu sala.

1.5 Baltijos jūros dugno struktūros

Skiriamos trys pagrindinės geologinės Baltijo jūros dugno struktūros: Baltijos

Skydas, Baltijos sineklizė ir Kraštinė sinklina.

Baltijos skydas giluminių lūžių suskaidytas į blokus, kurių vienas sudaro Baltijos jūros dugną. Į jo sudėtį daugiausia įeina smarkiai metamorfizuotos nuosėdinės ir vulkaninės uolienos, kristaliniai skalūnai, granitai gneisai, kurių amžius didesnis nei 1.5 mlrd.metų. Šios uolienos sudaro šiaurinius jūros krantus, Botnijos ir iš dalies Suomijos įlankų dugną, kur Baltijos skydo paviršius pamažu nusileidžia po Baltijos jūra ( šiaurinė ir vakarinė jūros dalys ).

Baltijos sineklizė, susidariusi Rytų Europos platformos prekambro kristaliniame pamate prieš 300 – 500 mln. metų, vėliau buvo pripildyta paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus nuosėdų, kurios daugiau laiko kaupėsi esant normalioms jūrinėms salygoms ir tik kartais lagūnose ( permas ). Didesnė dabartinės Baltijos jūros dalis priklauso Baltijos sineklizės struktūrai. Įvairios sudėties pamatinių uolienų aptinkama šiaurinėje jūros dalyje, ypač dažnai glintų tipo skardžiuose, vietomis įvairių pakilumų slėnių šlaituose, taip pat krantų klifuose. Jų atodangų beveik nėra duburiuose ir centrinėse jūros dalyse.

Prekambro magminių ir metamorfinių uolienų ( granitų, gneisų, amfibolitų, kristalinių skalūnų ) aptikta šiaurinės jūros dalies atodangose ir Botnijos bei Suomijos įlankose. Tarp šiaurinių Estijos ir rytinių Švedijos pakrančių siauroje dugno juostoje vietomis atsidengia kambro terigeninis kompleksas ( gravelitai, smiltainiai,aleuritai ir argilitai ), kuris susiformavo dūlėjat kristalinio pamato uolienoms. Į pietus nuo šios juostos tęsiasi apie 60km. pločio juosta; joje po kvarterinių nuogulų danga, taip pat stačiuose skardžiuose yra terigeninių karbonatinių ( daugiausia organogeninių nuortupinių klinčių ) ordoviko uolienų kompleksas. Dar toliau pietų kryptimi labai piačioje (100 – 160 km.) juostoje randamakarbonatinių terigeninių silūro uolienų ( mergelių, karbonatingų molinių skalūnų, argilitų, smiltainių ). Devono margaspalvių smiltainių ir aleurolitų, vietomis dolomitų aptinkama Gotlando duburio rytiniame šlaite bei Irbeno sąsiauryje. Piečiau skardžių ( glintų ) juostų atodangumas jūros dugno paviršiuje gerokai sumažėja.

Pagal gręžinių kerną, taip pat uolienų sudėtį kranto atodangose bei senosiose kranto linijų pakopos ( skardžiuose ) nustatyta, kad jūros dugne pietų kryptimi vėlesnių periodų uolienų kompleksai dėsningai keičia vienas kitą. Jie sūgso nuožulniai (3 – 5º) ir turi vyrauti pietų – pietryčių polinkį. Jauniausios neogeno nuosėdos ( terigeniniai smėliai, aleuritaiir moliai ) aptiktos tik pietinėje jūros dalyje.

Kraštinei sinklinai , kuri susijungia su Baltijos sineklizeir Baltijos skydu per giluminių anstumių ir lūžių sistemą, vadinamą Tornkvisto-Teisero linija, priklauso pietvakarinė Baltijos jūros dalis ( į pietus nuo Bornholmo salos ). Ši sritis yra jauniausia struktūra, susidariusi prieš 150 mln. metų mezozojuje ir kainozojuje kaip aktyvių tektoninių judėjimų alpiškoje raukšlėtoje sistemoje rezultatas. Kraštinės sinklinos nuosėdinės uolienos patyrė spaudimą (raukšlėjimą ), bet didelių dislokacijų nebuvo. Viršutinę nuosėdinės dangos dalį sudaro juros ir kreidos uolienos, kurias dengia kvartero ir šiuolaikinių nuosėdų sluoksniai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2825 žodžiai iš 9372 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.