Upytė-čičinskas mitas ir tikroji istorija
5 (100%) 1 vote

Upytė-čičinskas mitas ir tikroji istorija

Panevėžio Senvagės pagrindinės mokyklos

10a klasės mokinės Ievos Karsabutaitės

Referatas

Upytė — Čičinskas. Mitas ir tikroji istorija

2004-11-25

Lietuvos Vidurio lygumoje, prie Vešetos upelio, 13 km į pietvakarius nuo Panevėžio gyvas savo istorija Upytės miestas. Šio miestelio vardas buvo įrašytas dar Mindaugo laikais (XIII a.). Upytės vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose buvo 1254 metais, kai Rygos arkivyskupas ir Livonijos ordino magistras pasidalino Žiemgalos kraštą. Manoma, kad čia buvęs tos žemės centras. Kalavijuočių kronikos aprašo ne vieną XV amžiuje surengtą žygį į Upytę. Vėliau, netekusi gynybinės reikšmės, pilis buvo apleista. Kurį laiką čia buvęs bajorų kalėjimas.

Upytės vardas minimas 1973 m. Žečpospolitos seimo nutarimuose. Upytės miestas, kaip administracinis, išsilaikė iki 21842 metų. Tais metais buvo sudaryta nauja Kauno gubernija ir Upytės vardas galutinai prarado strateginę reikšmę. Taigi nuo 1842 metų Upytės miestas nyko ir nusmuko iki paprasto kaimo.

Senieji Upytės gyventojai vertėsi žemdirbyste. Tai liudija 1934 metų archeologiniai kasinėjimai. Tada buvo ištirtas 51 kapas. Mirusieji buvo laidojami nesudeginti su III a. — Va. įkapėmis, t.y. buvo rasti geležiniai pjautuvai, pentiniai kirviai, žalvarinės antkaklės, sagės, ylos ir kt. 1964 m. archeologas A. Tautavičius Upytės kapinyną rado jau sunaikintą. Čia buvo laidojami mirusieji.

Upytės piliavietę surado 6 — 7 metrų aukščio ir 1,5 ha ploto pelkėtos lygumos apsupta kalva. Yra išlikę pylimai, buvusio grįsto kelio žymės, kiti statinių pėdsakai.

1589-aisiais Upytės dvaras su jam priklausančiais kaimais bei palivarkais atiteko Jonui Sicinskiui. Jam valdant pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, veikusi iki 1621 metų. Šalia jos įsikūrė kaimas.

Dvaras aprašytas ir 1604-ųjų balandžio 8-osios inventoriuje. Tuo metu jame buvo trys gyvenamieji namai, virtuvė, pirtis, bravoras, keturios klėtys, arklidės bei kiti pastatai.1638 metų vasario 3 dienos inventorius surašytas perdavimo proga. Tuo metu dvare augo apleistas sodas, stovėjo namas su dviem mūriniais dūmtraukiais, trys nedidelės ir beveik griūvančios klėtelės, sena troba, svirnas, pašiūrė, karietinė, salyklinė, jo valdoje buvo sena sunykusi bažnytėlė.

—1—

Tik neaišku tai, nuo kada tą dvarą valdė Mikalojus Vekavičius. 1587-aisias pastarasis buvo nužudytas. Į nužudymo byla, atrodo, įpainiotas buvo Vladislovas

Sicinskis, atvažiavęs į Lietuvą iš Lenkijos. Išteisintas V. Sicinskas vedė nužudytojo našlę ir paveldėjo Upytės dvarą bei Lygumus ir Pakruojį. Po jos mirties šis žmogus vedė Smolensko vaivados dukterį Kristiną Volminskaitę. 1664 metais jis užrašė Upytės dvarą su jam priklausiusiu Savitiškio palivarku ir kaimais žmonai (galbūt antrajai –P.J.) Eleonorai Solugubaitei — Sicinskienei.

Netoli Upytės, Memenčių kaime yra architektūros paminklas — koplytėlė su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Įrašas postamente byloja, kad koplytėlė buvo pastatyta 1861 metais.

Dabar Upytės seniūnijoje gyvena 1586 žmonės (1998 m.). krašto istoriją saugo Antano Belazaro pagrindinė (10-metė) mokykla, Linų muziejaus darbuotojai, Upytės linininkystės bandymų stoties darbuotojai.

Dabar Upytė garsėja tik legendomis apie blogą poną Čičinską. Tai pats populiariausia lietuvių padavimų personažas.

Čičinskas — tai Upytės pavieto mokesčių rinkėjas V. Sicinskis, kuris 1652 m. pasinaudojęs veto teise, išardė Lietuvos — Lenkijos seimą. Kadangi V. Sicinskis buvo kalvinas, o liaudies pasakojimai apie piktą poną Čičinską atsirado vėliau, kai Upytėje jau buvo katalikų tikėjimas, suprantama, kad tai davė pagrindą pasakojimams apie jo nuodėmes.

Žinoma, jog V. Sicinskis daugiausiai gyveno Vadaktų dvare, bet po mirties greičiausiai buvo palaidotas Naujamiesčio reformatų kapinėse, visi pasakojimai apie jį „prilipo“ Upytės piliavietei.

Apie 0,5 kilometro nuo Upytės yra vienas įdomiausių Panevėžio rajone archeologinių paminklų — piliavietė, vadinama Čičinsko kalnu. Tai 4-5 metrų aukščio, 3 hektarų pločio kalva, apsupta pelkėtų pievų. Viršuje yra 1,5-2,5 metro aukščio ir maždaug 450 metrų ilgio pylimas. Šiaurės vakaruose, kur arčiau kalvos prieina sausuma, pylimas aukštesnis. Piliavietės aikštelėje matyti didelis apie 6 metrų gylio įdubimas. Piliavietė yra netyrinėta, todėl apie įdubos paskirtį galima ik spėlioto: ar tai

—2—

karstinė įgriuva, ar įrengtas tvenkinys. O gal tai savotiškas inžinierinis įrenginys? Gal gyventojai valtimis atplaukdavo iš aplink pilį esančio ežero ir čia slėpdavosi pavojaus metu? Žinoma, tik archeologiniai tyrinėjimai galėtų daug ką pasakyti apie piliavietę. Kadangi paminklas dar neatskleidė savo paslapčių.

Piliavietė minima ir aprašoma turistiniuose leidiniuose ir enciklopedijose. Platesniu aspektu istorinių įvykių fone apie Čičinsko kalną rašė J. Jurgaitis. Šis objektas kartkartėmis dėmesio susilaukia respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose bei vietos spaudoje. Tiesa, daug daugiau dėmesio nei pats kalnas susilaukė Čičinskas.

Čičinsko kalnas įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą (AR -745) kaip piliavietė.
1968 metais ją žvalgė Istorijos instituto archeologas A. Tautavičius. 1970 ir 1975 metais tuometinės Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarnybos archeologai M. Černiauskas ir J. Markelevičius.

Senais laikais kiekviena save gerbianti apylinkė turėjo savo šmėklas, vaiduoklius bei atgailaujančias dvasias. Taigi, Upytė buvo ne ką blogesnė. Kas gi turėjo gąsdinti, jei ne to krašto bajorų pasiuntinys Vladislovas Sicinskis — Čičinskas, kuris pirmą kartą Žečpospolitos istorijoje 1652 kovo 9 d. nutraukė seimo darbą?

Iš kartos į kartas perduodama vietinė legenda skelbė, kad neva tai iš to nelaimingojo seimo grįždamas, ponas pasiuntinys užtvankoje, vedančioje į pilį, ar josios tarpuvartėje žiemą perkūno buvo nutrenktas su savo meiluže. Palaidojo jį vietinėje bažnyčioje krikščioniškai. Tačiau netrukus jo šmėkla pradėjo gąsdinti apylinkės žmones. sutemus, pašnibždom poteriaudami, žmonės aplenkdavo bažnyčią, nieks už jokius pinigus nebūtų nuėjęs į pilies griuvėsius. „Vieni iš jų ne kartą girdėjo sklindančius garsius juokus, baisius riksmus ir staugimus, kiti supančiose pilies kalną pelkėse pastebėdavo šen bei ten skraidančias švieseles. Buvo sakoma, kad ten tarp raistų sėlina ponas pasiuntinys, o ištisas piktųjų dvasių būrys jį sekioja, vejasi ir kankina“.

Taip kartu su velniais Čičinskas gąsdino net iki paskutiniųjų XVIII a. metų, kol sudegė Upytės bažnyčia. Tvarkant bažnyčios griuvėsius, požemyje buvo rasti

—3—

išdžiuvę vyro ir moters palaikai, o šalia jų — dvi užlituotos alavinės dėžės, kurios netrukus nežinia kokiu būdu dingo. Panašiai atsitiko ir su moters lavonu.

Teliko mumifikuoti vyro palaikai, kuriuose liaudis įžiūrėjo Čičinsko palaikus.

Ir taip prasidėjo naujas pono pasiuntinio atgailos etapas. Šį kartą — žemiškas. Įsilinksminęs jaunimas kartas nuo karto lavoną pasiskolindavo, šen bei ten tampydavo, gąsdindavo juo smuklių nuomininkus. Per Užgavėnes Čičinską pasiimdavo apylinkės šlėkta, pasisodindavo jį į roges, vežiodavo iš kaimyno pas kaimyną, pats girtaudamas ir lėbaudamas, išstatydavo apnuogintą lavoną pajuokai bei pasityčiojimui. Jį niekindavo, keikdavo, mušdavo. Žodžiu — mirusiam atiduodavo tai, kas gyvam priklausė.

Tiktai XIX a. penkiasdešimtiesiems metams besibaigiant, nutraukė šį kerštingą žaidimą tuometinė Upytės dvarininkė. Pastačiusi naują bažnyčią, liepė jos kampe pastatyti medinę spintą ir joje užrakinti Čičinską, apvilkus jį marškiniais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1211 žodžiai iš 3998 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.