Uralas
5 (100%) 1 vote

Uralas

URALAS



Ši šalis tęsiasi nuo Arkties vandenyno iki Pakaspijo ir Paaralės pusdykumių. Kalnai išsitęsę daugiau nei 2000 km nuo 30 – 40 iki 300 – 400 pločio. Uralas skirstomas į: Paichojų; Poliarinį Uralą – kerta poliarinį ratą ir tai yra siauroji Uralo kalnų dalis; Priešpoliarinį Uralą – pats aukščiausias Uralo kalnų mazgas, aukščiausia viršūnė Národa (Narota – iz)1894 m; Šiaurinį Uralą; Vidurinį Uralą – žemi, mišku apaugę kalnai; Pietinį Uralą.

Uralas yra politektoninės kilmės kalnai. Didžioji dalis – paleozojaus hercininės kalnodaros. Jos metu buvo labai stiprus raukšlėjimas, vulkanizmas, intruzinis magmatizmas – dėl to yra daug naudingųjų iškasenų. Mezozojuje šie kalnai buvo stipriai ardomi ir buvo nuardyti iki kalvoto, lėkštai stambiai banguoto paviršiaus. Klimatas buvo karštas, drėgnas, susidarė lateritinė dūlėjimo pluta. Paleogene klimatas taip pat buvo karštas, sausas. Alpinės kalnodaros metu Uralas buvo suskaldytas, kalnai atnaujinti, vėl iškelti: šiaurinė dalis – 1 km, Pietinis Uralas paraukšlėtas. Labiau buvo iškeltos pietinė ir šiaurinė dalys, nes centrinė dalis jau buvo labiau susicementavusi su Rytų Europos lyguma. Uralas buvo iškeltas blokais, įgavo luistinę – raukšlinę morfostruktūrą. Tą įrodo upės, kurių tėkmė alkūniška, t.y. vertikaliai kerta kalnagūbrius. Taip gali būti tik tada, kai upės yra senesnės už kalnagūbrius. Upė tekėjo, o kylant kalnagūbriui – juos perpjovė.

Neogeno gale klimatas pradėjo šalti ir prasidėjo apledėjimas. Uralo šiaurinė dalis buvo apledėjimo centras, tačiau pietinėje jo dalyje buvo tik kaariniai ledynai. Todėl ledyninis reljefas šiuo metu plačiai paplitęs.

Uralui būdingas orografinis banguotumas iš vakarų į rytus. Vakariniame šlaite tęsiasi Prieuralės kraštinis įlinkis, kuris yra sudarytas iš nuosėdinių ir metamorfizuotų uolienų. Čia susikaupę anglies, druskos, naftos telkiniai. Yra daug gipso, klinčių klodų, todėl būdingi karstiniai dariniai. Ašinė kalnų juosta tęsiasi Uraltausko antiklinorijus, sudarytas iš iškeltų raukšlių ir besitęsiantis per visą Uralą. Antiklinorijus sudarytas iš proterozojaus metamorfinių uolienų, vietomis gausu intruzijų. Antiklinorijus pereina į pažemėjimą, kuris sudarytas iš sinklininių raukšlių. Tai Magnitogorsko – Tagilsko sinklinorijus. Jis sudarytas iš nuosėdinių ir vulkaninių uolienų. Šioje juostoje gausu vario rūdos išteklių. Uralo – Tobalsko antiklinorijus ryškiausias Pietiniame ir Viduriniame Urale. Jame gausu granitinių intruzijų. Čia susikaupę brangakmeniai – smaragdai, topazai, akvamarinas, malachitas, randama aukso. Rytų – Uralo sinklinorijus sudaro penktąją tektoninę zoną. Ši struktūra ryškiausia Pietiniame Urale. Sinklinorijus sudarytas iš stipriai suraukšlėtų paleozojaus uolienų, turinčių magminių uolienų intruzijų. Dėl tokios struktūros Uralas vadinamas megaantiklinorijumi.

Kadaise Uralas buvo iškilęs 2 km aukščiau nei dabar. Kalnų uolienos išguro dėl temperatūrų svyravimų, jas plovė vandenys, tirpdė požeminiai vandenys, jos virto nuolaužomis, žvirgždu; daugybė mikroorganizmų, gyvenančių dirvožemyje ir gruntuose, juos pavertė smulkožemiu.

Urale vyrauja kontinentinis ir pereinantis į kontinentinį klimatas. Jį pirmiausia lemia tai, kad Uralas ištįsęs iš šiaurės į pietus nuo tundrų iki sausų stepių ir tai, kad kalnai neaukšti.

Uralas statmenas vakarų pernašai. Vakariniuose šlaituose iškrenta 200 mm kritulių daugiau, nei rytiniame šlaite. Ypač daug kritulių iškrinta Priešpoliariniame Urale (800 – 1000mm). Į pietus ir į šiaurę kritulių mažėja. Pietuose iškrinta – 500 mm kritulių. Didžiausia dalis kritulių iškrinta šiltuoju metų laiku. Tačiau ir žiemą kritulių iškrenta nemažai, susidaro stora sniego danga.

Temperatūras nulemia kalnų ištęstumas iš pietų į šiaurę. Žiemą šiaurėje vidutinė temperatūra –24°C, pietuose –17°C. Tam įtakos turi anticiklonai, kuriuos nulemia Azijos max. Jų didžiausia įtaka rytiniuose šlaituose, o vakariniuose žymiai mažesnė. Vasarą taip pat vyrauja anticiklonai – sausi ir šilti orai (ypač Pietiniame Urale), todėl vasarą vidutinė temperatūra šiaurinėje dalyje siekia +6°+7°C, o pietinėje net +22°+24°C.

Tarpukalninėse įdubose žiemą ir vasaros pradžioje būdinga temperatūrų inversija. Ypač tai pastebima Poliariniame ir Pietiniame Urale.

Kritulių kiekio skirtumai tarp vakarinių ir rytinių šlaitų turi įtakos upių tinklo tankumui. Vakariniu šlaitu nuteka 74% viso Uralo vandens nuotėkio, o iš rytinio – tik 26%. Įtakos turi ir tai, kad vakariniame šlaite sniego danga storesnė – nuo 100 iki 200 cm, todėl turi didesnę reikšmę upių mitybai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 703 žodžiai iš 1360 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.