Turinys
1. Vieta periodinėje cheminių elementų lentelėje
2. Istorija
3. Fizikinės savybės
4. Cheminės savybės
5. Panaudojimas
6. Informacijos šaltiniai
Uranas
Vieta periodinėje cheminių elementų lentelėje
Uranas yra B grupės, 7 periodo, aktinidų šeimos metalas. Uranas turi 7 elektronų sluoksnius, paskutiniame jų skrieja 2 elektronai. Urano oksidacijos laipsniai yra +3, +4,+5,+6. Urano atominis skaičius 92, o labiausiai žemėje paplitusio urano izotopo atominė masė 238.
Istorija
Uraną 1789 metais, tirdamas į dervą panašų mineralą, atrado vokietis Martinas Klaprothas. Jis manė, kad tai yra pusmetalis. Uranas pavadintas to paties pavadinimo planetos garbei, kuri buvo atrasta 8 metais anksčiau ir, iš tuo metu žinomų planetų, buvo toliausiai nutolusi nuo saulės. O 1841 metais prancūzas E.Peligas iš to pusmetalio gavo metalinį uraną ir tuo pačiu įrodė, kad Klaprotho rastasis elementas yra urano oksidas. 1896 prancūzų fizikas Henris Bekverelis pirmasis atrado radioktyvumo procesą su urano mineralais.
Manoma, kad uranas susiformavo prieš 6.6 mlrd. metų sprogus super novai.
Fizikinės savybės
Grynas uranas yra sidabriškai baltas, silpnai radioaktyvus metalas, truputį minkštesnis už plieną, tačiau labai tankus (tankis 19.5 g/cm3), net 65% tankesnis už šviną. Urano lydimosi temperatūra yra 1132o C, o virimo temperatūra 3817o C. Uranas turi 11 izotopų (nuo U230 iki U240), tačiau labiausiai paplitę yra U238 (99.275 %) ir U235 (0.72 %). U238 skilimo pusperiodis yra labai ilgas, net 4.4 mlrd. metų.
Cheminės savybės
Uranas ore lėtai oksiduojasi, sudarydamas oksidus UO2, UO3, U3O8 . Kaitinamas ore, užsidega ir dega smarkiai kibirkščiuodamas. Tirpsta druskos ir azoto rūgštyje. Pakaitintas reaguoja su vandeniliu, azotu, siera, anglimi. Taip pat reaguoja su vandeniu. Gaunamas iš urano rūdų (pagrindinė jų yra uranitas), taip pat redukuojant UF4 kalciu arba magniu, šildant arba UF4 ištirpinant išlydytame CaCl2 ir NaCl.
Daugiausia jo yra kai kuriuose grybuose ir dumbliuose. Augaluose kaupiasi ūgliuose, jaunuose lapuose, besimezgančiuose vaisiuose. Žmogus taip pat kasdien gauna labai nedidelį kiekį urano (0.07 – 1.1 mikrogramų) iš oro, vandens ir maisto. Uranas gali patekti į kūną jį įkvepiant ar prarijus. Tačiau urano išleistos alfa dalelės negali prasiskverbti pro odą, taigi išorėje uranas yra žymiai mažiau pavojingas, nei įkvėptas ar nurytas. Žmogaus kūne uranas kaupiasi blužnyje, inkstuose, kepenyse, plaučiuose. Manoma, kad reikalingas normaliai organizmo veiklai. Apsinuodijus labiausiai pažeidžiami inkstai, kepenys, virškinamasis traktas. Lėtinė intoksikacija sutrikdo kraujotakos organus, nervų sistemą.