Miestai ir urbanizacija
Urbanizacija – socialinis ir kultūrinis procesas – miestų augimas, jų gausėjimas; gyventojų kėlimasis į miestus, virtimas miestiečiais.
Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas – jie atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės, miestas yra neatskiriama civilizacijos dalis. Karų, architektūros, meno istorija, beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos, pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis. Pats terminas civilizacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio civis, reiškiančio mieste gyvenantį žmogų.
Anksčiau miestai buvo tarsi salelės, išsibarsčiusios didžiuliuose kaimo vietovių plotuose. 1800 m., taigi prieš du amžius, net 97 % pasaulio populiacijos sudarė kaimo gyventojai; XX a. pradžioje jie sudarė 86 % žmonijos. Nors tuo metu miestai augo labai sparčiai, dauguma žmonių vis dar gyveno kaimo vietovėse. Anglija buvo pirmoji valstybė, kurioje prasidėjo urbanistiniai pokyčiai. Prieš šimtmetį tai buvo vienintelė pasaulio šalis, kurioje vyravo miestai.
Dabar situacija visiškai kitokia. Miestuose gyvena 50 % pasaulio populiacijos – o tai maždaug 3,3 milijardo žmonių. Planetos teritorija, kurioje įsikūrę miestai, sudaro tik 5 % tinkamo gyventi Žemės ploto. Perėjimas nuo kaimo prie miesto vyravimo parodo valstybės urbanizacijos lygį. 1850 metais nė viena šalis nebuvo pasiekusi tokio urbanizacijos lygio, koks šiandien yra visame pasaulyje. Nuo 1920 iki 1980 metų pasaulio miestų gyventojų skaičius išaugo net keturis kartus. Dabar gyvename pasaulyje, kurio megapolyje Tokijus-Jokohoma gyvena maždaug 27 milijonai žmonių, o Niujorke – maždaug 7,3 milijono gyventojų. Itin sparčiai auga mažiau išsivysčiusių šalių miestai. Šiuo metu tokiose šalyse yra beveik 300 daugiau nei 1 milijoną gyventojų turinčių miestų. Nuo 1950 metų šių miestų gyventojų skaičius išaugo dešimteriopai. Didžiausiuose pasaulio miestuose gyvena tikrai įspūdingai daug žmonių: pavyzdžiui, Bombėjuje (Indija) – maždaug 9,9, San Paule (Brazilija) –10, Meksike (Meksika) – 8,2, Kaire (Egiptas) – 6,8, Seule (Šiaurės Korėja) – 10,2, Maskvoje (Rusija) – 8,4 milijono gyventojų.
Tiesa, masinė urbanizacija yra gana naujas reiškinys. Dažnokai sunkumų suvokiant ir sprendžiant su miestų plėtra susijusias problemas kyla būtent dėl šio reiškinio naujumo. Miestų augimas, kurio „sprogimas“ įvyko XVIII a. pabaigoje, nuolat spartėjo XIX ir XX a. 1800 m. Londono populiacija siekė beveik 1 milijoną, Paryžiuje gyveno daugiau nei 500 tūkstančių, Vienoje ir Sankt Peterburge – po 200 tūkstančių gyventojų. Šio amžiaus pradžioje daugiau nei po 1 milijoną žmonių gyveno tik 10 pasaulio miestų – Londone, Paryžiuje, Vienoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Kalkutoje, Tokijuje, Niujorke, Čikagoje bei Filadelfijoje.
Kodėl įvyko miestų augimo sprogimas? Čia galima paminėti keletą priežasčių. Sprogimą lėmė mirtingumo lygio mažėjimas, racionalesnis žemės ūkio valdymas, gerėjanti transporto bei komunikacijų sistema, stabilėjanti politinė valdžia ir, be abejo, industrinė revoliucija. Žinoma, konkreti kiekvienos šalies situacija kiek skiriasi, tačiau bendras Vakarų šalių modelis panašus. Agrokultūros tobulėjimas leido pagaminti didesnį produkto perteklių; šis ekstra produktas buvo pirmiausia pirklių, vėliau – vyriausybių pervedamas į gamybos sektorių.
Tai lėmė miestų plėtrą bei augimą, nes nuolat augo gamybos, komercijos bei paslaugų sektorių poreikis koncentruotai darbo jėgai.
Šiandien miestą apibrėžia daug įvairių veiksnių – tai miesto kultūra, administracinė funkcija, ne žemės ūkio sektoriui priklausančių žmonių procentas bei populiacijos dydis. Miesto kultūra reiškia formaliais vaidmenimis apibrėžtų santykių dominavimą; miestas yra didelis, kultūriškai heterogeniškas bei socialiai įvairus. Kalbant apie administracinę funkciją, ją nustato nacionalinė valdžia, tad čia miesto samprata priklauso nuo šalies įstatymų. Gyventojų skaičius yra patogus kriterijus, kai miesto samprata apibrėžiama šalyje; tačiau naudojant jį tarptautiniu mastu, kyla problemų, nes skirtingose šalyse didmiesčių gyventojų skaičius gali net labai smarkiai skirtis: pavyzdžiui, Danijoje vietovė vadinama miestu, jei ten gyvena nors 250 žmonių, bet Graikijoje vietovė vadinama miestu tik tada, kai joje gyvena bent 10 000 gyventojų.