Utenos rajono miestai ir miesteliai
5 (100%) 1 vote

Utenos rajono miestai ir miesteliai

Daugailiai

Miestelis 18 km nuo Utenos, prie plento į Zarasus. Daugailiuose rasti akmeninis kirvis su keturkampe pentimi, geležies, žalvario dirbiniai, monetos rodo, kad jau akmens amžiuje čia būta gyventojų. Vos už 150 m. nuo bažnyčios yra Daugailių piliakalnis, datuojamas pirmuoju tūkstantmečiu. Yra manančių, kad aplink buvę pelkėti miškai, kuriuose augę daug gailių, todėl ir pavadinimas – Daugailiai. 1254 m. Daugailiai jau paminėti kronikose, XVIII a. prad. čia jau buvo bažnyčia, tačiau manoma, jog net kelios bažnyčios buvo sudegintos trenkus perkūnui. Ant piliakalnio bažnyčią XVIII a. pastatė Radvila. Ji stovėjo iki 1766 m. Atsirado ir dvaras, kuris vadinasi Staškūniškiu, Daškūniškiu. Vienu metu jį valdė Daugėla, tačiau jo vardu nebuvo vadinama, nes vietovė Daugailių pavadinimu minima jau XIII a. Piliakalnį archeologai vadina Daugailių vardu. 1735 m. Daugailiai buvo vadinami miesteliu. 1812 m. iš Vilkmergės pro Daugailius žygiavo Udeno vadovaujamas prancūzų korpusas. 1836 m. pro Daugailius nutiestas Peterburgo-Varšuvos traktas, įsikūrė Daugailių pašto stotis. Ji statyta 1830–1835 m. Ją sudarė stoties mūriniai rūmai su arklidėmis bei užvažiuojamuoju kiemu. Ji buvo už 31 km nuo Zarasų ir 19 km nuoUtenos. Stotį sudarė du korpusai. Išlikęs tik vakarų pusės 18,6×8,6 m dydžio stoties fragmentas. Pamatuose įmūrytas tų laikų aukščio ženklas su skaičiais 3118. Buvo du įėjimai. Čia gyveno pašto tarnautojai, kareiviai, buvo laukiamieji kambariai. Dabar stoties likučiai apleisti, griūva. 1863 m. miestelį ir dvarą užėmė sukilėliai, kuriems vadovavo dvaro ūkvedys K. Lukošiūnas. 1900 m. atidaryta valdiška pradinė mokykla. Spaudą atnešdavo knygnešiai. Veikė daraktorinės mokyklos. Iki 1918 m. Daugailiai priklausė Novoaleksandrovsko apsk. (dabar Zarasų raj.) Antalieptės valsčiui. 1918–1919m. Lietuvos savanoriai Daugailius išvadavo. Žuvo keliolika karių, kurie buvo palaidoti kapinėse 1919–1950 m. Daugailiai tampa valsčiumi, o vėliau apylinke, nuo 1995m. – seniūnija. 1897 m. buvo 268, 1903 m. – 419, 1923 m. – 369, 1959 m. – 319, 1970 m. – 273, 1979 m. – 352, 2000 m. – 172 kiemai (392 gyv.), 2001 m. – 395 gyv. 1995 m. įkurta Daugailių seniūnija.

Kuktiškės

Miestelis, esantis 12 km nuo Utenos. Iki XX a. pradžios miestelis vadintas Kukutiškiais. Yra vietovė Kuksa, kuri ir davė pradžią miestelio pavadinimui. Yra ir legendinis pasakojimas, kuriame kalbama, kad ant Kukurentos upelio kranto stovėjusi kunigaikščio Utenio Kukuraičio pilis. Žmonės valdovą vadinę Kukučiu, todėl ir vietovė – Kuktiškės. Miestelyje rastas akmeninis įtveriamasis kirvis gali paliudyti, kad žmonių čia būta ir akmens amžiuje. Po Aukštaitijos krikšto, 1387 02 17 Tauragnų pilis su valsčiumi, Labanoro, Molėtų dvarais, Kuktiškių, Verkių ir Bokšto valsčiai buvo dovanoti Vilniaus vyskupijai. Vyskupas buvo vadinamas kunigaikščiu, o prievolė ir duoklės ne mažesnes kaip ir LDK dvaruose. Tapęs žemių savininku, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis atidavė dvi tarnybas ir du nenaudojamus žemės plotus bajorui Motiejui Lukšai. 1644 m. statomai bažnyčiai paremti buvo dovanotas Pučkoriškių palivarkas su 40 valstiečių. Gyventojų gretas praretina 1708–1711 m. maras. Po Valakų reformos (1557 m.) valstiečiai buvo keliami į kaimus, jiems matuojami valakai, pamažu formuojasi miestelis. 1568 m. Žygimantas Augustas įsako grąžinti valstiečius, pabėgusius į Molėtų, Labanoro dvarus. 1731 m. Kuktiškių dvaro inventorius: su vs. yra 36 sodybiniai sklypai, o šeimos galvų (vyrų) esama 26. Suskaičiavus jų šeimos narius, amatininkus, kurie turi tik margus, išeina, kad tuomet miestelyje ir vs. gyveno 69 gyv. Na, o valantų buvo 27,5. Žemdirbiai: J. Valiulionis, Jonas Bratkus, Augustinas Meškauskas ir kt. Samuelis Vienažindis – basiuvys. Jurgis Grubelis – puodžius, Steponas Mozūra – balnininkas. Be paminėtų buvo dūdorių, žvejų, račių, žemietininkų eigulys. Kuktiškėse bravoras gamino alų ir degtinę. Miestelėnai laikė 30 arklių ir 35 jaučius. 1789 m. miestelyje buvo 26 dūmos, gyveno 89 vyrai ir 73 moterys. 1812 m. pro Kuktiškes žygiavo maršalo Nėjaus vedami prancūzų kareiviai. 1863 m. miestelyje ir apylinkėse veikė sukilėliai. XVIII a. pabaigoje pro Kuktiškes pravažiavo Rusijos carienė Ekaterina II. Jos parėdymu 1796 m. Kuktiškių dvarą ir miestelis su žmonėmis ir baudžiauninkais dovanojamas Vilniaus universiteto profesoriui Ferdinandui Frankui, kuris buvo žiaurus, didino prievoles. Kai Kuktiškės priklausė Vilniaus vyskupijai, vyrų į rekrutus (kariuomenen) neėmė. Dabar ši malonė buvo atšaukta, įvesti pagalvės mokesčiai. Nuo XVI a. iki 1843 m. Kuktiškės priklausė Vilniaus vaivadijos Vilkmergės pavietui, nuo 1843 m. – Kauno gubernijos Švenčionių apskričiai. 1861 m. miestelyje ir Patsodės viensėdyje buvo 21 dūma, gyveno 128 vyrai, iš jų 102 valstiečiai, 26 bernai. 1867 m. 16 miestelio gyv. papildomai gavo žemės, tarp jų felčeris, mokytojai, 3 dešimtininkai. Dvidešimt vienos dūmos (kiemo) miestelėnai kasmet mokėjo 1035 rb ir 30 kp. 1875 m. miestelio ir Palsodės valstiečiai iš dvaro išpirko per 730 dešimtinių žemės. Kuktiškės pagyvėjo 1899 m. pravedus siaurąjį geležinkelį. 1861 m. įsikūrė Kuktiškių vls. savivaldybė. 1919, 1921–1950 m. Kuktiškės tapo
valsčiumi. Pirmas valsčiaus viršaitis – Morkūnas, vėliau Čipkus, Juozas Valiulis ir kt. Nepriklausomybės metais Kuktiškėse veikė mokykla, vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas. 1995 m. atsiranda Kuktiškių seniūnija. Po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1949 m. veikė kultūros namai, biblioteka, felčerių ir akušerių medpunktas. 1866 m. buvo 315, 1883 m. – 285, 1923 miestelyje 429, dvare 25, geležinkelio stotyje – 27, 1940 – 500, 1959 – 343, 1978 – 315, 1979 – 445 gyv., 1997 – 196 kiemai (536 gyv.). 2000 – 204 kiemai (520 gyv.), 2001 m. – 526 gyv.. Kuktiškėse 1928–1930 m. vargonavo kompozitorius Juozas Gruodis, 1948 m. vikaru dirbo kardinolas V. Sladkevičius. 1995 m. įkurta Kuktiškių seniūnija.

Leliūnai

Miestelis 13 km nuo plento. Dabartinio miestelio teritorijoje rasta 4 akmeniniai kirviai. Pavadinimas kilęs nuo žodžio ,,liūnas“, o ,,le“ pridėjęs atsitikimas, kai tam liūne nuskendusi prancūziškai kalbėjusi dvaro ponia. Leliūnų pradžia sietina su dvaru, kuris minimas XVII a. 1671 m. buvo 39 gyv. dirbę 1½ val. žemės. Kaimui priklausė 17 valakų. Iš 1775 m. Leliūnų dv. prievolių matyti, kad valstiečiai, turėję pusę valako privalėjo 3 dienas eiti į lažą, tiek vyrai tiek antrininkai budėti, verpti, kulti, skalbti, sūdyti kopūstus, sodinti ir laistyti, kirpti avis, pristatyti po 2 kapas grybų, po gorčių uogų ir riešutų, 20 kiaušinių, vieną žąsį, du gaidžius. Matyt arti būta ir miškų, kurių dabar neliko. Miestelis išaugo 1698 m. pastačius pirmąją ir 1788 m. antrąją Šv. Juozapo bažnyčią. 1905 m. buvo pastatyta ir dabar esanti gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia. Vaikus mokė daraktoriai: F. Poška, K. Pajada, Pr. Miliūnas ir kt. Miestiečiai 1905 m. rengė mitingus prieš caro valdžią. 1908 m. įsteigiama valsčiaus mokykla. 1919–1950 m. Leliūnai – valsčius, vėliau apylinkė. Nepriklausomybės metais (1919–1940) veikė šaulių, jaunalietuvių ir kt. visuomeninės organizacijos. Vyko vaidinimai. Leliūnų vargonininkas mokė kompozitorių Juozą Karosą. Iš šio krašto kilo dievadirbys A. Deveikis, mokykloje mokėsi poetas A. Baltakis ir kt. Nuo 1954 m. buvo akušerių ir felčerių punktai, nuo 1958 m. – kultūros namai, nuo 1954 m. – biblioteka. 1897 m. buvo 305, 1910 – 312, 1923 – 353, 1959 – 242, 1970 – 252, 1979 – 378, 2000 – 220 kiemų (555 gyv.), 2001 m. 551 gyv. 1995 m. įkurta Leliūnų seniūnija.

Saldutiškis

Miestelis 21 km nuo Utenos. Kūrimosi pradžia siejama su senu dvaru, kuris valdė Antalamiestės, Krivasalio, Plaušiškės, Trinkūnų ir kitus kaimelius. Jo centras buvo tarp Aiseto ir Lamėsto ežerų. Ši vietovė turėjo ir Sundutiškio, Silgutiškio vardus. 1899 m. dvaro savininkas Mečislovas Jaloveckis vadovavo bendrovei, tiesusiai siaurąjį geležinkelį Švenčionėliai-Panevėžys. 1917 m. jis Saldutiškyje įveisė, miške pasodino maumedžius. Jo sūnus Mečislovas keliavo po Lietuvą, akvarele nupiešė 1500 dvarų statinių, išvyko į Lenkiją, o mirė Londone. 1916–1918 m. Saldutiškis tapo apskrities centru. 1920 m. lenkams okupavus Linkmenis, valsčius persikėlė į Saldutiškį. Čia Antalamiestin atsikėlė mokykla. Veikė B. Brazdžio lentpjūvė, buvo įsteigta žemės ūkio mokykla, kūrėsi visuomeninės organizacijos. 1920–39 m. buvo Linkmenų, o 1939–1950 m. Saldutiškio valsčiaus centras. 1938 m. gatvės buvo išgrįstos akmenimis, mediniai šaligatviai pakeičiami cementiniais. Miestelyje buvo superkamos uogos ir grybai. 1944 m. miestelis, dvaras ir bažnyčia sudegė. Buvo žydų sinagoga. XIX a. viduryje buvo 25, 1904 – 15, 1923 – 71, 1959 – 309, 1970 – 388, 1979 – 434, 2000 – 172 kiemai (412 gyv.). 2001 m. 420 gyv. Sadutiškis 1950–1959 m. priklausė Švenčionėlių, vėliau – Utenos rajonui. 1995 m. įkurta Saldutiškio seniūnija.

Sudeikiai

Sudeikiai – 10 km nuo Utenos, prie Alaušo ežero. Miestelio pavadinimas galėjo atsirasti nuo asmenvardžio Sudeikis ar žodžių ,,sūdyti“ ir ,,seliavas“. Miestelio pradžia sietina su Bikuškio ir Deksnio dvarais. XVIII a. Deksnio savininkai buvo Pklevskiai, Kazielos. Kol nebuvo Sudeikių bažnyčios, Kazielos meldėsi Taukelių palivarko koplyčioje. jie palaidoti Taukelių kapinėse. Pasakojama, kad, kai Kazielos dabartinėje miestelio vietoje pastatė karčemą, ėmė plėstis Sudeikių kaimas. XVIII a. atsirado ir daugiau karčemų. Deksnio ir Bikuškio dvarininkams sutarus ir žmonėms pritariant, kad bažnyčia bus statoma dviejų dvarų ribose sumanymas buvo pradėtas vykdyti ir baigtas 1791 m. Tačiau bažnyčia visiškai sutvarkyta tik 1806 m. Dokumentai rodo, kad Bikuškio dvarininkui jau 1779 m. leista kurti miestelį, kuris augo prie ketvirto pagal plotą Lietuvoje (1073 ha) Alaušo ežero. Kartu suteikta ir prekybos privilegija. Kadangi čia žemės buvo nederlingos, sudeikėnai vertėsi žuvininkyste, ypač seliavų gaudymu ir sūdymu. Nuo XIX a. antros pusės iki Pirmojo pasaulinio karo Sudeikiai – valsčius. 1862 m. Sudeikių valsčiaus valstiečiai atsisakė Bikuškio dvare atlikti prievoles. Neramumų pradininkai: Mikulėnas, Ramelis ir Urvelis. 1882 m. Degsnio dvaro valstiečiai ginčijosi su savininkais dėl žemių ribų. Sudeikiai priklausė Novoaleksandrovsko apskričiai. Buvo mokykla, pora parduotuvių, valsčiaus savivaldybė, smuklė. 1905 m. priskirti Ukmergės apskr. Nepriklausomybės metais miestelyje
veikė visuomeninės organizacijos, buvo paštas, mokykla, parduotuvių. Švietėjiška veikla rūpinosi kunigas ir poetas Juozas Šnapšys-Margelis, kunigas Kazimieras Čiplys-Vijūnas ir kt. Sudeikiai priklausė Daugailių valsčiui. Po Antrojo pasaulinio karo nuo 1950 m. veikė felčerių ir akušerių punktas, nuo 1951 m. – biblioteka , nuo 1958 m. kultūros namai. Sudeikiai – apylinkės centras. 1995 m. Sudeikiai tapo seniūnija. Po Antrojo pasaulinio karo miestelis išaugo, vienuolikoje gatvių pastatyta gražių namų. 1995 m. veikė vaikų pramoginės muzikos grupė ,,Šaltinėlis“. Miestelis dažnai lankomas turistų, miestelyje buvo 1890 – 127, 1910 – 123, 1979 – 313, 1998 – 207, 1959 – 179, 1970 – 187, 1979 – 313, 1998 – 506, 2001 – 479 gyv., 2000 – 175 kiemai (484 gyv.). Su Utena, esančia už 10 km jungia asfaltuotas kelias. Sudeikiai tampa ne vien uteniškių poilsio vieta. 1995 m. įkurta Sudeikių seniūnija.

Tauragnai

Miestelis yra 16 km nuo Utenos prie Tauragno ir Labės ežerų. Pavadinimas siejamas su taurais, kurie nurodę kunigaikščiui Regimantui, kur statyti pilį ir gintis nuo įsibrovėlių. Nuo žodžių ,,tauras“ ir ,,ginti“ kilęs pirminis pavadinimas – Tauragnai. Vietovė, kur buvo pilis – Taurapiliu. 1997–99 m. tyrinėjant 1944 m. sudegusios bažnyčios liekanas (vadovas R. Laužikas), rasta akmeninių bažnyčių pamatų liekanų, statybinių detalių, XV–XVIII a. griautinių kapų su įkapėmis, žalvariniais apygalviais, žiedais ir segėmis, medalionėliais, kryželiais, geležiniais peiliais, varinėmia ir sidabrinėmis monetomis ir kapų be įkapių. Pirmiausia įsikūrė Tauragnų pilis, esanti už 3,5 km nuo miestelio. Tačiau apylinkėse rasta akmeninių kirvių, vytinė antkaklė, IV–XII a. degintiniai kapai liudija, kad čia gyventa ir anksčiau XIII a. atsiradusią pilį. Išlikęs 1255 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Mindaugo raštas, kuriuo Livonijos magistrui ir brolėnams dovanojami Tauragnai minimi kaip Sėlijos žemė.

Hermano iš Vartbergės „Livonijos kronikoje“ nurodoma, kad Livonijos magistras Vilhelmas iš Vrimusheimo, sričių viršininkai šaltą 1373 m. žiemą atvyko į Tauragnus, Uteną, Balininkus, Noliškį, Šiaudinius ir Uždubingius, grobė ir degino, išsivedė 600 belaisvių. Žygio metu užvirtus medžiui žuvo maršalas Andrius fon Štenbergas, 21 metus tarnavęs ordinui. Keliai ėjo per miškus, ten lietuviai laukdavo įsibrovėlių ir užversdavo praėjimus medžiais. Kartais nuleisdavo medžių ant jojančiųjų ir žygiuojančiųjų.

1387.02.17 Jogaila Tauragnų pilį ir dvarą dovanojo Vilniaus vyskupijai. Čia iškilo pirmoji iš septynių rytinėje Lietuvoje buvusių bažnyčių. Po Žalgirio mūšio, pilims netekus reikšmės, miestelis kūrėsi ir toliau ir 1539 m. turėjo 13 karčemų. XVI a. pab. – 47. 1669 – 40, 1775 – 28 kiemai. 1797 m. miesteliui suteikta turgų ir prekyviečių privilegija, o dvaras atiduotas pasauliečiams. Iš 1792 m. miestelių prievolės dvarui matyti, kad jie turėjo nuo valako mokėti 16, priimtinio – 24 auksinus, nuo sodybinio sklypo 2 auksinus, nuo norago – po 1 auksiną, 8 auksinus padūmės mokesčio nuo valako, 8 grašius nuo sodybinio sklypo, 4 grašius nuo margo. Lažas – dvi dienos savaitėje, 12 d. gvoltų per metus arba 8 auksinai mokesčių. 1861, 1862 m. valstiečiai maištavo. 1862 m. veikė vario dirbinių gamykla, per metus pagaminanti vietoje realizuojamų dirbinių už 500 rb. Tauragnuose 1877 m. ir kitais metais veikia slaptosios mokyklos. 1863 m. sukilimas sukvietė daug vyrų į kovotojų būrius. 1812 m. pro Tauragnus žygiavo Nėjaus vadovaujamas III prancūzų korpusas. Čia pat buvo Minčios giria, kurioje kovėsi ir buvo palaidoti sukilėliai. Po šio sukilimo buvo atvežta rusų kolonistų. 1893 m. miestelis degė. 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime Tauragnų miškams atstovavo Antanas Gineitis, dalyvavęs 1917 m. Vilniaus konferencijos organizaciniame komitete 1908 06 29 suruoštas pirmas vaidinimas.

Tauragnai iki 1836 m. priklausė Braslaujos aps. Nuo 1836 m. iki 1918 m. Novoaleksandrovsko (Zarasų) aps. 1915–1918 m. Saldutiškio, o nuo 1919 m. Utenos aps. 1920 m. Tauragnus užėmė lenkai, tačiau 1920.07.09 jie buvo išvaduoti. Nuo XIX a. antros pusės iki 1919 m. Tauragnai vls. Nuo 1921 iki 1950 vėl vls. Pirmas viršaitis, atkūrus nepriklausomybę, buvo Antanas Gineitis. Rusų kariuomenei priešinosi partizanai. 1944 m. Tauragnų žydus ir kitų tautybių žmones sušaudė vokiečiai. 1944 m. beveik visas miestelis sudegė. Supleškėjo dvaras, bažnyčia, varpinė. Nuo 1950 m. – apylinkės centras. Buvo ambulatorija (1940), vaistinė (1950), biblioteka (1953), T. Tilvyčio memorialinis muziejus. Nuo 1995 m. Tauragnai – seniūnijos centras. 1833 – buvo 262, 1897 – 1070, 1903 – 1114, 1923 – 178 sodybos (1047). 1940 – apie 1200, 1987 – 810, 2000 – 417 kiemų (704 gyv.). 2001 m. 684 gyv. 1995 m. įkurta Tauragnų seniūnija.

Utena

Utena – vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Utenos vardas istorijos šaltiniuose sutinkamas tik nuo 1261 m. – tai Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas, kuriame Tauragnai, Utena ir Užpaliai laikomi esantys Sėlos ribose. Mindaugas sėlių teritoriją tuo metu dovanojo Livonijos ordinui; kaip nurodo Teodoras Narbutas, dokumento originalas XIX a. buvo Karaliaučiaus slaptajame archyve (nors dažnai abejojama dėl akto autentiškumo, tačiau
neabejotina, kad akte minėtos vietovės tuo metu jau egzistavo). Šios vietovės priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmės arealui, kuris laikytinas asimiliuotu sėlių rajonu. Kaip pažymi E. Gudavičius, ten ir ieškotina ir Nalšios vakarinės etninės ribos (Nalšia siejama su vietovėmis vardu Noliškis, kurių netoli Utenos yra net kelios), skyrusios Deltuvos ir Nalšios žemes. Su senąja Utenos istorija pirmiausia siejami Narkūnų piliakalniai; spėjama, kad XIII a. ten stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis, prie kurios kūrėsi didesnė gyvenvietė, davusi užuomazgą miestui. Narkūnų piliakalnių, siejamų su Utenos miesto pradžia, radiniai liudija, kad ten jau buvo gyvenama, ginamasi nuo priešų, verčiamasi prekyba ir amatais nuo II tūkst. pr. Kr. pabaigos. Vis dėlto į stambesnę gyvenvietę – prekybos, amatų ir administracinį centrą – išsivystė II tūkst. po Kr. pradžioje. Kaip pažymi Regina ir Pranas Kulikauskai, tyrinėję Narkūnų piliakalnius, 1975–1976 m., „turbūt nesuklysime, Utenos miesto užuomazgos ieškodami Narkūnų archeologinių paminklų komplekse“. Dar pirmajame tūkst. pr. Kr. čia būta medinių pastatų, gynybinių įrengimų, kurie ne kartą degė ir vėl buvo atstatomi, paskui kurį laiką piliakalniai buvo apleisti, tik antrojo tūkst. po Kr. pradžioje didysis piliakalnis iš naujo pertvarkytas, padidintas ir įtvirtintas gynybiniais pylimais, apsauginiais grioviais, gynybinėmis sienomis. Pilies sienos buvo medinės, tinkuotos moliu. Apie puskilometris į rytus nuo piliakalnių mediniuose karstuose buvo laidojami nesudeginti mirusieji. Tad, kaip pažymi P. Kulikauskas, Utenos užuomazgų reikia ieškoti ne Pakalniuose (ten, ežero krante, didžiausias Utenos raj. piliakalnis), bet arčiau Utenos esančiuose Narkūnuose. Utenos krašto padavimas nukaltas iš Utenos vietovardžio. Vietovardinę Utenio vardo kilmę pažymi ir M. Jučas, kalbėdamas apie legendinius Palemono palikuonis. XVII a. Lietuvos istorijos autorius Albertas Vijūkas-Kojelavčius Utenį vadina Lietuvos bei Žemaitijos kunigaikščiu (apie 1227 m.); jis įkūrė „gyvenvietę Uteną, pavadintą jo vardu, o greta pastatė pilį; miestas ir dabar tuo vardu vadinamas, tačiau netoliese pastatytos pilies teišliko pėdsakai“, – neaišku, kokius pilies pėdsakus jis matė XVII a. Glime tik spėti, kad naujoje vietoje miestas suplanuotas vykdant valakų reformą XVI a. Galimas daiktas, kad pirmoji Utenos bažnyčia ir miestas, kaip kalbama padavimuose, buvo prie piliakalnių.Kalbininkas Aleksandras Vanagas neabejoja, kad miesto vardas yra vandenvardinės kilmės, tikriausiai atsiradęs iš upės vardo Utenaitė arba Utenėlė, galbūt senesnis upės vardo variantas buvęs Utena, juk ir dabar Utenoje ir netoli jos yra ežerų ir upelių tuo vardu (Utenas, Utenykštis, Utenėlė).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2772 žodžiai iš 8346 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.