APIE UŽGAVĖNES
Iki krikščionybės Užgavėnės ir Velykos sudarė vientisą pavasarinio virsmo švenčių ciklą. Užgavėnės buvo švenčiamos, kaip sako pats pavadinimas, už gavėnios – senasis gavėnios laikotarpis truko nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Tai jos gavėjimo, apmirimo metas: „Gavėnia – tai gamtos nėštumo laikotarpis, kuriam pasibaigus, Užgavėnėse švenčiama gamtos atbudimo ir gyvybės – visokeriopa prasme – atsiradimo , gimimo šventė.“Su krikščionybe gavėnia persiklėlė po Užgavėnių ir trunka 7 savaites iki Velykų. Kodėl? Atsakymą galima rasti pačiame žodyje „gavėnia“ .
Užgavėnės, gavėnia siejami su veiksmažodžiais gautis, gavėti. Gautis reiškia atsigavimą, stiprėjimą (gautis iš po sunkios ligos; gamta gaunasi iš po žiemos miego). Visai priešinga žodžio gavėti reikšmė – liesėti, silpnėti, pasninkauti. Senesniuose raštuose gavėti naudojamas ir atsigavimo prasme. Panaši ir senovinė slavų žodžio gavetj prasmė – ne tik pasninkauti, bet ir gyventi. Taigi, gautis ir gavėti išreiškia to paties reiškinio dvi skirtingas puses: pasninkavimą (liesėjimą) ir atsigavimą (stiprėjimą). Gavint kūnui, gaunasi dvasia.
Senovėje Užgavėnės buvo švenčiamos beveik savaitę. Šventė apipinta gausybe papročių ir apeigų: kaukės, persirengėliai, važinėjimas, čiuožinėjimas, supimasis, įvairūs būrimai, Morės vežiojimas ir jos sunaikinimas, Lašininio ir Kanapinio dvikova, laistymasis vandeniu, apeiginiai valgiai… Visos apeigos turi gilią simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, Užgavėnių persirengėliai ir kaukės vaizduoja kaukus – namų dvasias arba požeminio pasaulio dievybes. Kaukais dar vadinami nekrikštyti kūdikiai ir nekrikštytų mirusių kūdikių vėlės. Pagal senąjį tikėjimą, nekrikštytas kūdikis dar nelaikomas pilnai gimusiu. Taigi kaukas yra gimties virsme. Užgavėnių persirengėliai daug laistosi vandeniu, o tai yra krikšto simbolis. Su krikštu išeinama iš gimties virsmo, kurio ir trokšta kiekvienas kaukas. Užgavėnių kaukės dar vadinamos lervomis, lyčynomis. Lerva ir lyčyna reiškia vabzdį ankstyvoje vystymosi stadijoje. Taigi kaukė simbolizuoja žmogaus gemalinę, dar neišbaigtą gyvybės formą – „lervos“ tarpsnį. „Kaip iš bjauraus vikšro – lervos atsiranda grakšti peteliškė, taip ir iš neišvaizdaus gemalo gimsta tobula žmogiška būtybė“. Krikščionybė šias prasmes vėlgi perkelia iš gamtos, „kūniško“ lygmens į dvasinį.
Mėsiedžio laikotarpis
Pokalėdinis mėsiedžio laikotarpis trunka iki Užgavėnių, slenksčio į vis ryškėjantį pavasarį. Mėsiedas liaudies kalendoriuje – tai piršlybų, o jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų baigiasi. O po Velykų jau pavasaris, jau atskuba naujų darbų metas. Mėsiedo metu pats svarbiausias moterų darbas – audimas. Merginos tada skuba drobes austi, kraičius krauti. Štai viena Upytės apylinkių valstietė prisimena: “per visą mėsiedį buvau prie staklių primazgyta: kaip atsisėdau prie muštuvų, tai atsikeliu tik išrietus dvi drobeles, dimelį ir čerkasėlį (drobelės – tai du drobinio audeklo rietimai po keliolika metrų, “dimelis” – toks pat rietimas diminių rankšluosčių, “čerkasėlis” – (vilnonis audeklas drabužiams).
Užgavėnių oras: jei sausas – būsiąs sausas pavasaris. Jeigu per Užgavėnes oras drėgnas, manyta, kad bet kur pasėti javai gerai užderės. Labai svarbi žemės ūkio kultūra,esant senajam natūraliniam ūkiui, o vėliau didelei linų pluošto ir sėmenų paklausai Europos rinkoje, buvo linai. XIX amžiuje ypač garsėjo Rokiškio, Kupiškio ir kitų Lietuvos šiaurinių rajonų linai Rygoje. Linai valstietį rengė ir maitino. Suprantama, kad tiek daug dėmesio liaudies papročiuose skirta atspėti geriausius sėmenų sėjos terminus.Buvo sakoma, jei saulėtas Užgavėnių rytas, reikia sėti ankstyvuosius linus, jei saulė nušvinta tik apypiečiu – vėlyvuosius, o jeigu diena apniukusi, tais metais linai visai neužderės.Manyta, kad vasarą bus per daug drėgmės ir linai beaugdami dirvoje supūsią.
Daugelis Užgavėnių dienos papročių siejasi su įsitikinimu, kad vienu ar kitu savo veiksmu galima nulemti linų pluošto kokybę, ypač ilgumą.Tuo tikslu reikia per Užgavėnes būtinai kuo toliau pasivažinėti ar pasivaikščioti ir taip “linus pratęsti”. Važinėdavosi po kaimą, lankydavo tolimus gimines.Moterys bent pas kaimynę nueidavo paviešėti. Dzūkės merginos leisdavosi nuo kalnelio atsisėdusios ant verpstės lentelės. Būtinai tądien kinkydavo arklius į roges ar dideles šlajas ir vėžindavo vaikus. Suvalkiečiai dažniausiai per Užgavėnes taip ir jaunus kumelius prikinkę prie rambesnio arklio pirmąkart pravažinėdavo. Tikėta, kad šitaip darant ne tik linai didesni užaugsią, bet ir arkliai tais metais būsią sveiki. Aukštaitijoje būdavo “dėl linų” vežiojamos po kaimą “bitės” – kubilan susodinti vaikai ar merginos. “Bitės”, uždengtos drobule, kubile erzėjo,dūzgė, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: ”Vandens, vandens”. Kiekvienos sodybos tarpuvartėje pravežamų “bičių” laukdavo su pilnu kibiru vandens: būtina jas aplieti, tada ir bitės vasarą gausiai medaus prineš, ) pasėliams Dievas duos gausiai lietaus. Aukštaitės per Užgavėnes
šeriniu šepečiu šukuodamos išblizgindavo pluoštą linų , tikėdamos tais metais linų pasėlius būsiant švarius, vadinasi, ir linarūtis būsiąs lengvesnis. Juk žinoma, kaip sunku rauti žolėtus linus. Kad linuose būtų mažiau žolių, buvo įprasta Užgavėnėse bent nedidelį žlugtą išskalbti. Jeigu baltiniai baltai išsiskalbs, tai ir linų pluoštas būsiąs baltas.