Užgavėnės
5 (100%) 1 vote

Užgavėnės

UŽGAVĖNĖS

Įvadas

Užgavėnės labai dinamiška šventė. Ją tikrai pajusti galima tik tada, kai įsijungiama į persirengėlių būrį. Įvairiose epochose, kiekviename krašte, kiekviename kaime- sava nuotaika, nors beveik visur vyksta, rodos, tie patys dalykai. Šią nuotaiką bent iš dalies galima pajusti iš Užgavėnių dalyvių atsiminimų. Per Užgavėnes esti žaidynės į miestų kaukių balius, kur persirengia daugiausia žydais, vokiečiais, čigonais ir kareiviais. Ten kiekvienas stengiasi kiek įmanydamas būti sąmojingas pagal savo vaidmenį. Visa govėda vaikšto nuo namų iki namų, neretai į savo pono vartus užsuka.

Vakarop, šunims didžiai loti pradėjus, važiuodavo jaunikaičių būrys su More vežime. Ją degindavo ant laužo…

Pradėjusios domėtis Užgavėnėmis, tikėjomės, kad senolių papročiai bus išsaugoti, tačiau pabendravusios su įvairiais žmonėmis, supratome, kad šiuo laikotarpiu Užgavėnių šventimas yra visiškai kitoks, nei buvo anksčiau. Norėjome pajusti, kokia yra Užgavėnių dvasia. Ieškojome senų žmonių, kurie vaikystėje šventė Užgavėnes ir galėtų mums papasakoti apie jas. Lankėmės Alantos senelių namuose, pas pavienius žmones. Iš jų gavome informaciją.

TIKSLAI

 Sužinoti, kaip žmonės švęsdavo Užgavėnes prieš keliasdešimt metų.

 Ištirti ar Užgavėnių šventimas turi būti išsaugotas.

 Palyginti kaip buvo švenčiamos Užgavėnės anksčiau ir kaip jos švenčiamos dabar.

 Atlikti Užgavėnių šventimo ir išsaugojimo analizę.

 Susisteminti surinktą medžiagą apie Užgavėnes, kuria galėtų pasinaudoti žmonės, kurie organizuos Užgavėnių šventę.

UŽGAVĖNĖS- ŽIEMOS IŠLYDĖJIMAS

Užgavėnės- išskirtinė metų diena. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės, todėl. kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku, tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos. Liaudiškuose Užgavėnių dienos papročiuose susipina tiek krikščioniškos, tiek ikikrikščioniškos lietuvių kultūros elementai.

Netgi ankstyvos Užgavėnės laikomos pavasario pradžia, ir įvairiais veiksmais stengiamasi paspartinti pavasario pradžią, arimą ir vasarojaus sėją. Kaip pasakojo Emilija Šerelienė, Užgavėnių dieną būtinai reikia išvažiuoti kuo toliau iš namų.

Dauguma mūsų kalbintų pašnekovų teigė, kad ypatingas dėmesys per Užgavėnes skiriamas sočiam pavalgymui. Tai lemia gerus metus.

Reikšmingiausia Užgavėnių dalis- persirengėlių vaikštynės po sodybas. Improvizacijos, dainos, šokiai, muzika, juokas, vaišinimas blynais. Karnavalininkai pašėloję, pasivaišinę sudegina Morę. Morės deginimas- tai žiemos negandų sunaikinimas. Pasak J. Kanapecko Morės deginimo paprotys yra atkeliavęs iš žemaitijos.

KAUKĖS

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia , kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Veidą paslėpdavo po kauke. Pasak A.Židonytės Užgavėnių dieną merginos persirengdavo vyrais, o vyrai persirengdavo moterimis. Labai dažnai persirengdavo čigonėmis ir čigonais. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydovo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Mėsiedui baigiantis, vyrai sukrusdavo taisyti pernykščius apdarus ir ruošti naujus, drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kauke dar darydavosi iš seno kailio, o vėlesniais laikais – ir iš popieriaus. Tačiau mūsų kalbinti pašnekovai teigė, jog specialių kaukių nesidarydavo, bet veidą išsitepdavo suodžiais arba anglimis.

Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams , barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos- visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute. Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.

Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų ,,rasalu”.

Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, audavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.

,,Žydai”. Žydas buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas mainais į įvairias atliekas. Kitoks žydo gyvenimo būdas (ir šventės dienos nesutampa, ir meldžiasi kitaip, ir savaip šneka, ir žemės nedirba), nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo
,,kromelyje” atsiranda dar ir silkių. ,,Žydo”, vadinamo dar ,,kupčium”, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai- kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje ,,žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą- grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja- kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. Visuomet tarp ,,žydų” būna ir viena ,,žydė”. Jos kaukė- kaip ir ,,žydo”, tik be barzdos ir ūsų.

,,Čigonai” vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai- su bizūnais, moterys- su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. Šie Užgavėnių veikėjai ypač buvo populiarūs Aukštaitijoje, Žemaitijoje rečiau sutinkami (Šilalė, Žagarė).

,,Arklį”, arba ,,raitelį”, darydavo įvairiai. Kupiškėnai riestą arklio kaklą ir galvą pasisiuva iš medžiagos atlaikų, prikiša juos šiaudų, šieno, kad kaklas ir galva būtų standūs. Arklio kaklą pritaiso prie pagalio, kurį raitelis apžergia panašiai kaip tikrą arklį. Prie kito pagalio galo, už raitelio, padaro arklio pasturgalį ir su diržais jį stipriai pririša prie raitelio liemens. Karčius ir uodegą daro iš gražiai iššukuotų linų. Kumelio uodegą įtraukia į tam tyčia pasturgalyje įtaisytą vamzdelį, kad stipriai laikytųsi ir dailiai gulėtų. Tada arklį gražiai iki pat žemės apdengia gelsvomis gūniomis, kad raitelio kojų nesimatytų. Raitelio rankoje- stirnakočio bizūnas. Pats raitelis dailiai apsivilkęs: po kaklu parištas kaklaraištis, ant galvos kepurė. ,,Arklys” buvo daromas kitaip. Du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras- šluotą, tai yra arklio uodegą.

,,Ožys” irgi daromas įvairiai. Griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Padubysio apyl. rėmui panaudodavo važlankį, jo galus sujungę virve. Į rėmo vidų, susilenkęs devyniasdešimt laipsnių kampu, įlenda žmogus, taip, kad virvė būtų ant peties, o važlankis- galais į viršų.

,,Malpa” (beždžionė). Ją dažniausiai vaidindavo moteriškai apsirengęs vyras. Ant galvos dedamas rėtis, ant jo užneriami marškiniai, rankovės įtraukiamos į vidų, apykaklė susegama, kaklas aprišamas skarele taip, kad pro apykaklės tarpą būtų galima matyti. Marškinių apačia sukišama į naminį sijoną. Kiti ir ant rėčio nerdavo ne marškinius, o sijoną, paskui viršuje jį surišdavo. ,,Malpos” liemenį apsiausdavo ilga sermėga. Per jos rankoves kartais pernerdavo pagaikštį- tai rankos.

,,Kupranugarį” vaidindavo du vyrai: vienas atstodavo priekines, antras- užpakalines kojas. Liemenį padarydavo iš šiaudų ir kailinių (Šiaulių raj. Stačiūnų apyl. Narušaičių k.).

,,Gervė”, kaip Užgavėnių personažas, buvo žinoma jau M.Valančiaus laikais. Ja rengdavosi ilgakojis paauglys arba vyras. Kaukę darydavo įvairiai. Pavyzdžiui , kupiškėnas apsivilkdavo išvirkščius kailinius, kairę ranką palikdavo po kailiniais, dešine pro kailinių rankovę įsitraukdavo į vidų verpstę ir, jos galą prispaudęs prie tais pačiais kailiniais apdengtos savo galvos, vaizdavo gervę.

,,Raganos” vilki senus drabužius, išsidažo suodžiais arba anglimis veidus. Staugia už langų, užeina į vidų.

,,Giltinė”- aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Kupiškėnai ant dantų dar uždėdavo iš bulvės išpjaustytus retus dirbtinius dantis- jos burna tapdavo panaši į kaukolę. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį- pustą.

,,Velnias” persirengėlių grupėje dažniausiai būna vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke, kartais ir kuprotas, riesta stipriai uodega (ji daroma iš vielos). Kaukė paprastai daroma panašiai kaip ir ,,žydo” tik pritaisomi ragai. Būdavo velnių ir be kaukių- tuomet veidą išsipaišydavo anglimi arba suodžiais, užsidėdavo raguotas kartonines kepures (Luokė).

Retesni persirengėliai. Užgavėnių dieną važiuodavo piršliai, būdavo ir tikrų vestuvių. Bet atsirasdavo ir juos vaidinančių. Štai Šilalės rajone ,,juokdariai, irgi prisirišę skambutį, važiuodavo per kaimą dainuodami, apgaudinėdami mergeles, kurios laukdavo piršlių.

MORĖ

Užgavėnių persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre Morė. Be Morės, žinomi dar kiti pavadinimai: Kotrė, Magdė.

Aukštaitijoje ji nežinoma- aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Mūsų pašnekovų teigimu Morės nedegindavo, o skandindavo. Dažniausiai aukštaitijoje Užgavėnės buvo švenčiamos be Morės. Iš pasakojimų nusprendėme, kad ir be Morės
buvo linksmos.

Ant senos, be apkausto rogių pavažos vieno stipino arba specialiai šiam reikalui jos viduryje įtvirtindavo kuolo užmaunamas jau darbui netinkamas vežimo ratas. Vietoj pavažos kartais naudodavo ir apystorę kartį- drūtgalyje įtverdavo stipiną, o prie plongalio pritaisydavo kartį arkliui įkinkyti. Prie glusčio rato stebulės įkypai tvirtindavo dvi statmenas karteles ir jas viršuje surišdavo. Skersai jų pririšdavo dar trečią kartelę- tai Morės rankos. Karteles apvyniodavo šiaudais, ant jų užnerdavo sijoną, apvilkdavo sena liemenėle ar švarku, parišdavo prijuostę, ant galvos- skaelę mazgu už nugaros. Morei iškimšdavo dideles krūtis-,,tai pažymėjimas moters pasileidimo, kaip žmonės sako”.

Morės palyda- ,,žydai”. Jie patys kartais Morę ir traukdavo, tačiau dažniausiai tai būdavo 15-17 metų paauglių užsiėmimas. Jeigu ,,žydai” važiuodavo susėdę į roges, prie jų galo prosokabindavo ir Morės vežimą. Paprastai užgavėnininkų susidarydavo keletas rogių.

Važiuodavo kaimo keliukais ar gatve dažniausiai prieš pietus, neužsukdami pas žmones. Užkeltas ant pavažos vežimo ratas nuolat tai viename tai kitame šone grybšteldavo sniegą ir sukosi, o kartu tartum gyva sukosi ir Morė su botagu bei spragilu švaistydama čia vieną, čia kitą pusę. Kuo greičiau rogės lekia, tuo labiau Morė įsismagina. Taip Morę veža per kaimą. Svarbu išsaugoti ir parasinešti namo bent šiokį tokį panašumą į visomis išgalėmis pagamintą nepamirštamo įspūdžio keistuolę Morę. Daugiausia, žinoma, Morės savybes mėgina vaikai, kolei neparagauja atmintino josm botago čaižo ar spragilo bumbtelėjimo. Vaikams rūpi, ar Morė gyva, ar negyva, kaip ji padaryta, kad tokia stora atrodo. Ar ji Kanapinskio, ar Lašinskio giminės? Kur ji važiuoja, ar tik ji neišveš mėsėdžio?

Praeiviai ir vaikai Morę išjuokdavo, mušdavo pagaliais, sniegais. Nors Morė buvo gaminama savo šalininkų, tačiau antros pusės šalininkai Morę nuteisdavo, pakardavo ant aukštos karties pritaisyto rato ir sudegindavo. Ratas palikdavo nesudegintas, jis saulėtomis dienomis pagal šešėlį parodydavo laiką.

Alantos apyl.(Molėtų raj.), drauge sudegindavo ir kitą iškamšą- tinginio simbolį.

UBAGAI IR VENGRAI

Per Užgavėnes eidavo ir atskiros ,,ubagų” grupelės. K. Čerbulėnas juos pavadino Užgavėnių elgetomis- ,,lalaunininkais”. Dažniausiai tai moterimis persirengę vyrai, rečiau moterys- vyrais. Apsitaiso jie įvairiais skarmalais, vietoj skarų apsigobia senomis lovatiesėmis arba gūniomis pašarui nešti. Už nugarų prisikemša šiaudų- tai kupros, juosiasi irgi šiaudų ryšiais. Veidus išsipaišo anglimis, išsisuodina pelenais. Su ,,ubagais” eidavo ir jų ,,vaikai”. Dar kitus ,,vaikus”, pasidarydavo iš skudurų, nešdavosi ant rankų. Vaikštinėdavo grupelėmis po 3-5, juokingas giesmes giedodami, tų namų šeimininkus šlovindami, kiekvieną šeimos narį apdainuodami, įvairiais būdais išmaldos, nors ,,mažiausio duonos kumpelio prašydami”.

Aš užgimiau siratėle

Ir paaugau ubagėle.

Einu per svietą vargdama.

Visus šunis lodydama.

Kojas naginėmis aunu

Kartais ir batus įgaunu.

Kai niekas niekur nemato,

Turiu gerą aš sveikatą.

Kai tiktai ką sutinku,

Tuojau raišti aš įninku.

Taip dainuodavo ubagės.

Įėję į vidų ,,ubagai” prašo išmaldos. Liepus poterius kalbėti, atsišneka. Sakosi esą pavargę ir išalkę, ,,nenorį gerti it valgyti, bet tik į terbelę įsidėti”.

Riebiai ir be saiko valgant, galima ir susirgti. Tad sotiečius kitų persirengėlių pėdomis lanko ir ,,gydytojai”. Jie iki trečiojo mūsų amžiaus dešimtmečio būdavo ne vietiniai, o ,,vengrai”, kaip ir tie, tikrieji, anksčiau po kaimus nešiodavę vaistus žmonėms ir gyvuliams. ,,Vengrai “ vilkėdavo panašiai kaip anie vaistytojai- juodais švarkais, mėlynomis arba juodomis kelnėmis, batuoti, aukštomis skrybėlėmis, dar ir veidus tamsiau pasigrimavę. Vienoje rankoje nešdavosi kirvio galvą, o maišelyje ir ant peties užkabintoje dėžutėje- buteliukus su įvairių spalvų skysčiais- paprastai ,,rasalais”. Turėdavo jie ir universalaus vaisto įvairioms ligoms gydyti- muilo, ir vaistų nuo persivalgymo, ,,lipučkų” , kurias mergaitės galėdavo patinkamą jaunikį pasitrakti. ,,Vengrai’ paprastai kalbėdavo lenkų – vokiečių kalbų kratiniu.

PASIVAŽINĖJIMAS

Per Užgavėnes visoje Lietuvoje ypatinga reikšmė buvo teikiama pasivažinėjimui – ir arklius geresnius pasikinkydavo, ir važiuodavo sparčiau negu kasdien buvo įprasta. Važius ir arklius išpuošdavo: iš karčių supindavo kasas, įrišdavo kaspinų, ant kaklų žvangulius užnerdavo arba varpelius pakabindavo. Pasivažinėti važiuodavo po pietų įvairaus amžiaus žmonės, bet dažniausiai jaunimas. J. Jurevičius pasakojo, kad jaunystėje švęsdami Užgavėnes pasikinkydavo arklius, prisisodindavo į roges merginų, ir visą dieną vėžindavosi po laukus.

Koks pasivažinėjimo tikslas, aiškinta įvairiai. Pats populiariausias, ypač moterų ir merginų,- būsimas linų derlius, lino aukštis. Prie Sartų ežero gyvenantys aukštaičiai sakydavę, jeigu per Užgavėnes kuris užmirštų pasivažinėti, tai būtų jam liūdnos ir Velykos, tektų pėsčiomis atgal- namo grįžti iš bažnyčios.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2545 žodžiai iš 8416 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.