Užgavėnės
5 (100%) 1 vote

Užgavėnės

1121

Užgavėnės

Užgavenės – žiemos pabaigos šventė.Tai didelė džiaugmo, juoko, linksmumo, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena.Tai savotiškas liaudies teatras, kuriame buvo išjuokiama daugelis gyvenamojo meto negerovių. Etnografai spėja, kad, prieš įvedant krikščionybę,jos būdavo švenčiamos kovo mienesio viduryje – pavasario metu. Kai bažnyčia įvedė septynių dienų pasniką – gavėnią, draudžiančią pasilinksminimus, Užgavėnes imta švęsti prieš ją. Užgavėnės švenčiamos visada antradienį, gavėnios išvakarėse, 46 d. Prieš Velykas.

Seniau ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę prieš gavėnią. Dar 20 am. Pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės buvo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį.

Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai: vaišės; važinėjimas; čiuožinėjimas; supimasis; įvairūs būrimai; Morės arba Kotrės vežiojimas ir jos sunaikinimas; persirengėlių eisenos ir vaidinimai; vestuvių, laidotuvių inscenizacijos; žiemos ir pavasario būtybių (lašininio ir kanapinio) kova. Pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į apeigas, kurios turinčios išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią.

Šventėms buvo ruošiamos vaišės. Jų pagrindiniai patiekalai – šiupinys (kruopų košė su lašinukais, Žemaitijoje – žirnių košė su įkišta kaulės uodega), blynai, įvairi mėsa. Moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo blynų. Būdavo susirūpinusios, kad nepritrūktų valgių ne tik šeimynai privalgyti, svečiams pavaišinti, bet kad jų ir neliktų, nes mėsa – suges.Tų dienų maisto likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip ,,vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų. Kita diena – jau gavėnia: mėsos valgyti juk negalima. Per Užgavėnes reikėjo daug riebiai valgyti. Dažniausiai 7,9,12 kartų. Buvo manoma – jei Užgavėnėse sotus, tai sotus būsi ištisus metus.

Šilalės apylinkėse šeimininkės verda šiupinį ir kiunkį. Šiupinys Laukuvos valsčiuje yra kruopų košė, verdama su gaidžio mėsa. Kiunkis (Viekšniuose vadinama Šutinė) verdamas iš bulvių, kurios nuskutamos ir šutinamos, vėliau pridėdama mėsos ir prieskonių. Tauragėje per Užgavėnes valgo 9 sykius. Tą dieną valgo gana riebiai. Užgavėnių valgiai – blynai, šiupinys; prie šiupinio būtinai turėdavo būti virta kiaulės galva. Žagarėje Užgavėnių dienai ruošia visus mėsiškus valgius: pusryčiams kumpį su kopūstais, pietum lašiniuočius arba laistytinius, vakarieniai kepa pampuškas.Svarbiausias valgis Šilalės apylinkėje – šiupinys,verdamas iš kruopų, žirnių, miltų lašinių ir įvairių prieskonių Šiupiny yra kiaulės uodega, kurią radusis prmiau ves.

Su Užgavėnių valgiais daug buriama, nes tikima, kad juose glūdi tam tikra magiška galia.

Pasivažinėjimas

Visoje Lietuvoje buvo tradicija per Užgavėnes daug važinėti. Važinėjo rogutėmis,rogėse pakinkytais arkliais, geldomis ir kitkuo; važinėjo seni ir jauni. Tai magiška priemonė užtikrinti gerą linų, javų derlių. Ūkininkai būtinai turėdavę kur nors toli važiuoti: į kelionę, į svečius. Sakoma, kad juo daugiau kelio nukeliausi, tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni bei bitės daugiau medaus vasarą neš. Kartais važiuodavo stati, kad linai didesti augtų.Važinėdavo rėkaudami, triukšmaudami, dainuodami. O jeigu iš rogių išvirstama, tai vis dėl geresnių linų. Buvo paprotys apvažiuoti laukus net kelis kartus, pasivolioti sniege – tai derlius bus geresnis, ir linai stiresni. Manyta, kad žiemos pabaigoje žemė esanti nusilpusi ir jai reikalinga pagalba. Taigi tuo metu žmonės voliojosi, norėdami žemei perduoti savo gyvybines jėgas, kad ji atbustų, sužaliuotų, apipiltų žiedais ir duotų žmogui reikalingų vaisių.

Didelės reikšmės Užgavėnių metu turėjo laistymasis vandeniu. Buvo tikima, kad kuo daugiau važinėjančius aplies vandeniu, tuo linai bus geresni.Taip pat buvo paprotys lieti vandenį ant bičių. Buvo manoma, kad nuo to jos vasarą gerai spiesis ir neš daug medaus.

Tikėdamiesi paskatinti linų ir javų augimą, Užgavėnėse supdavosi ir vaikai, ir vyresni.Kas Užgavėnėse nesisupa, to derlius nedera.Kas aukščiau įsisups – to linai bus geresni.

Ko per užganėnes nealima dirbti?

Buvo paplitęs tikėjimas, kad Užgavėnių dieną negalima verpti, austi, pančių vyti, siūti, malti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa, lašiniai; pirštai tvinks; vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys ir kitų.Per Pelenų dieną taip pat tradiciniai papročiai drausdavo daugybę darbų. Žmonės nekuldavo javų, nevelėdavo skalbinių – antraip jaučiai arent seilėsis. Nekepdavo duonos, – vasarą pelysianti.

Spėjimas iš Užgavėnių oro

Iš Užgavėnių oro žmonės spėjo, koks bus pavasaris, vasara, kokio gali susilaukti derliaus. Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Jei per Užgavėnes drėgna, tą metą gerai augs javai ir bet kur pasėti. Jei Užgavėnių saulė anksti pasirodo, tai derės anksti pasėti linai, jei vėliau – tai
vėlyvi derės, o jei saulės nebus, tai linų nors nesėk, – vis tiek nederės.Gerų linų galėjai tikėtis, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege. Jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniego, tai Velyos bus su sniegu.

Būrimai

Kai kurie būrimai buvo daromi ir Kūčių vakare ir Užgavėnėse. Reikia tris kartus apeiti aplink pirkią ir klausytis, iš kur šunys loja: jei iš rytų – po Velykų atvažiuos bernas, jei iš kitur našlys.Per Užgavėnes prisisinama vyšnių šakelių ir paženklinus, kuri kieno yra, pamerkiama į vandenį. Kuri šakelė ligi Velykų pražysta, tas greitai ves ir ištekės, kurio tik lapai neišsiskleidžia, tai šiais metais dar nesusituoks, o tas, kurio sukraunažiedus ir Velykų rytą nubyra, netrukus mirs.

Buvo buriama, kad pelės šiaudų nekapotų, kad paukščiai grūdų nelestų, kad vištos gerai kiaušinius dėtų.

Persirengėliai

Per Užgavėnes žmonės ruošdavo įvairius vaidinimus, daug triukšmaudavo, krėsdavo išdaigas. Vaikai dūkdavo, lipdydavo diedus, svaidydavosi sniego gniūžtėmis. Iš kaimo į kaimą vaikščiodavo persirengėliai su kaukėmis.Didesnėje Lietuvos dalyje kaukės buvo vadinamos lėčynomis ar lyčynomis, o kai kur ir lervomis (žodžiai atėję iš slavų kalbos). Tai žmogaus persikūnijimo į kitą būtybę esmeninė detalė.

Kaukės būdavo ilgalaikės ir trumpalaikės. Ilgalaikes darydavo iš medžio ir medžio žievės, o trumpalaikes – avikailio, buroko, popieriaus. Kaukėmis, kurios padarytos iš avikailio, buroko ir popieriaus pasinaudodavo tik vieną kartą. Kaukės buvo daromos kuo baisesnės, komiškesnės. Populeriausios ir meniškiausios buvo Žemaitijoje. Kuo toliau nuo Žemaitijos į Rytus, tuo mažėja žmogiškų būtybių pavidalo kaukių ir lieka tik gyvulinės.

Vyrai persirengdavo moterimis; moterys – vyrais (jaunieji) užsidėdavo komiškas, baisias kaukes su ilgomi, kreivomis nosimis, su barzdomis, išsišiepusias, iškreiptas pykčio.

Persirengėliai vaikščiojo po kaimus, sukeldavo daug triukšmo ir juoko. O vaikams kartais net baimės įvarydavo.

Dėmesio centre buvo Morės vežiojimas.Morė – pati nelabosios žiemos dvasia. Dar 20 amžiaus pradžioje šiaurės vakarų Žemaitijoje per Užgavėnes būdavo vežiojama ant besisukančio, prie rogių pravažos pritaisyto rato, moteriškais drabužiais aprenkta, būrio karnavalininkų lydima baidyklė, vadinama More, apie Raseinius – Koirė. Žemaitijoje ji buvo vadinama Magde, Boba; šiaurės ir vidurio Lietuvoje buvo vadinamos – čiučele, gavėniu, diedeliu.

Morės galva būdavo aprišta pirma balta, o ant jos viršaus juoda skarele. Vienoj rankoj laiko spragilą, kitoj – šluotą. Ją pačią papuošią apdriskusiais moterėlės drabužiais. Morė vežama sukasi: spragilu ir šluota švaistosi. Nekaustytų rogių pravaža reiškia besibaigiančią žiemą, ratas – netolimą pavasarį, pati Morė su juoda skarele – besibaigiančias mėsėdžio linksmybes ir greit prasidedantį tylų gavėnios laiką.

Vežamą Morę bandydavo sugauti Giltinė. Ji švaistydavosi dalgiu, stengdavosi nieko prie Morės neprileisti. Velnias vaizduodavo rašęs į jaučio odą žmonių nuodėmes. Pasibaigus apeigoms, vakare persirengėliai išveža Morę už kaimo ir ją sunaikina – sudegina arba paskandina. Jos mirtimi buvo pranašaujama žiemos pabaiga. Morė simbolizuodavo gyvybines augijos jėgas bei žiemos ir pavasario persilaužimo momentą. Buvo tikima, kad sunaikinamas blogis, negerovės, tikima, kad greičiau atgis augalija.

Persirengėliai, eidami iš trobos į robą, grįždavo atgal krėsdavo pokštus, vagiliaudami ir dainuodami. Persirengėliai vaikščiodavo po kiemus, stengdavosi pavogti daiktų: samčių, puodų ir kt. Juos sunešdavo į vieną trobą ir reikalaudavo išsipirkti. Dažniausiai tai buvo persirengę tų pačių tėvų vaikai. Taip jie priversdavo tėvus išpirkti daiktus ir kartu linksmintis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1495 žodžiai iš 2914 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.