Užimtumas- bedarbystė
5 (100%) 1 vote

Užimtumas- bedarbystė

1121

ĮVADAS

Visuomeniniame gyvenime ekonominiai santykiai užima ypatingai įtemptą, besiplėtojančią erdvę bei pasireiškimo formas. Mūsų laikotarpiu ekonominis gyvenimas išties tampa ypatingu jo gyvybingumą lemiančiu veiksniu. Žmogaus materialinę padėtis, jo turtingumas ar vartojimo gausa toli gražu neišsprendžia jo egzistencijos prasmingumo.

Pereinamuoju laikotarpiu visuomenėje atsiranda nauji požiūriai į žmonių darbinę veiklą, jie kitaip pradeda vertinti savo padėtį, savo socialines ir ekonomines pozicijas visuomenėje. Laisvos rinkos sąlygos įneša neišvengiamas pataisas socialiniams sluoksniams. Kyla vis rimtesnių socialinių bei psichologinių žmonių problemų. Viena iš jų – bedarbystė, kurią ir nagrinėsiu.

BEDARBYSTĖ VISUOMENINIAME LYGMENYJE

Oficialiai net išsivysčiusiose šalyse bedarbystė sudaro pakankamai aukštą normą – 6 -8%. Tai yra ir ekonominė našta valstybei, ir rimta socialinė, psichologinė, darbo netekusio ar jo negavusio, žmogaus problema. Taip pat ir jo šeimos problema. Ši krizė gali turėti įtakos ne tik žmogaus sveikatai, bet ir jo atsparumą įvairioms negandoms. Bedarbystė „maitina“ šešėlines, tame tarpe nusikalstamas struktūras, visuomenėje skleidžia susiskaldymą ir pesimizmą, kitaip komplikuoja valstybinių institucijų veiklą ( R. Grigas).

Lietuvoje, santykinai daugėjant pensininkų, invalidų ir pan., ne tik vis didesnis krūvis tenka ir šiaip jau varganus atlyginimus gaunančius darbingiesiams, bet tas krūvis, peržengęs savo kritinę ribą, tampa valstybingumo pamatus griaunančia jėga.

Akivaizdu, kad bedarbystės problema Lietuvoje skaudi dar ir kita, galima sakyti, netradicine prasme. Sovietmečiu daugelis žmonių tiesiog negalėjo įgyti tų charakterio, valingumo bruožų, be kurių gyvenimas laisvės, tame tarpe ir laisvos rinkos sąlygomis paprasčiausiai neįmanomas. Sovietmečiu egzistavusi įtampa įtakojo žmonių neprisitaikymą, adaptavimąsi kintančioje visuomenėje.

Oficialus bedarbystės rodiklis Lietuvoje nėra itin aukštas, tesiekia tik 6 – 7%. Tačiau tai tik statistiniai duomenys. Didesnę problemos dalį sudaro ne oficialiai fiksuojama bedarbystė, o užslėptoji, t.y. tariamasis užimtumas: įstatymais maskuojama pilna ar dalinė bedarbystė (manoma, jog tikroji bedarbystė Lietuvoje gali siekti 15procentų). Bedarbių tarpe aptiktume daug priešpensijinio amžiaus žmonių, kuriems sunku ar tiesiog neįmanoma susirasti darbą bei persikvalifikuoti. Taip pat rastume nemažai ir moterų – jos laisvosios rinkos sąlygomis, pas mus labiau ignoruojamos. Tačiau kaip nekeista, pagrindinę bedarbių daugumą sudaro 15-29 metų amžiaus nesimokantis jaunimas.

Bedarbystė ypač išsiplėtojusi Lietuvos kaimuose. Socialinės modernizacijos prasme miestas visada užbėga į priekį ( R. Grigas). Tai viena iš priežasčių, skatinančių išsivysčiusias šalis iš savo biudžeto piniginėmis pašalpomis remti žemės ūkio gamintojus. Kaimo gyventojų neužimtumas, persipynęs su kitomis blogesnėmis gyvenimo sąlygomis: pablogėjusiu medicininiu, prekybiniu, kultūriniu, transporto ir kt. aptarnavimu. Chroniška kaimo neganda tapo užslėptoji bedarbystė (R. Grigas). Lietuvos kaimai yra atsidūrę žymiai kritiškesnėje būklėje nei miestai. Radikaliausias kaimo gyventojų užimtumo ir jų socialinio stabilumo problemos sprendimas būtų: išdėstymas gyvenvietėse bei miesteliuose pramonės įmonių filialų, smulkių įmonių, dirbtuvių ir pan., t.y. vidutinio ir smulkaus verslo palaikymas ir plėtotė (R. Grigas). Beje, šios problemos sprendimui, anot Grigo, būtų pats metas, kadangi pramonėje vyksta restruktūrizacija, įmonių technologijos pertvarkymas. Siekiant pagerinti padėtį kaime, teks ir toliau finansuoti žemės ūkio gamintojus. Ši padėtis slegia ir taip nedideles pajamas gaunančius eilinius miesto gyventojus

BEDARBYSTĖ ASMENINIAME LYGMENYJE, SOC. RIZIKOS SRITYJE

Darbas yra viena pagrindinių žmogaus vertybių bei svarbiausia gerovės sąlyga. Darbo netektį daugelis žmonių vertina kaip vieną didžiausių grėsmių. Ilgalaikis nedarbas neigiamai veikia žmogaus psichiką, menkina kvalifikaciją, motyvaciją dirbti, sukuria rimtas materialines problemas šeimai, užkrauna papildomą rūpestį valstybei. Bedarbis netenka socialinės aplinkos jaučiasi vienišas ir nemato bet kokis veiklos prasmės.

Akivaizdu, jog bedarbystė sudaro ne tik socialinių, ekonominių problemų, bet ir traumuoja žmogų psichologiškai. Negana to, kad žmogus nesusiranda ar yra netekęs darbo, tai prie viso šito, jis beveik neturi jokių socialinių garantijų. Padėtis tampa dar kritiškesnė. Asmuo neturi pajamų, kad galėtų integruotis į visuomenę, jis neturi teisės į sveikatos priežiūrą, neliečiant išskirtinių atvejų. Jis pradeda „sirgti“ ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, jam nesuteikiama būtina pagalba, taip jį dar labiau įtraukiant jau ir į taip beviltišką padėtį. Todėl žmogus, žinodamas šią padėtį,netekęs darbo dažnai pradeda panikuoti, nesugeba įsilieti į visuomeninį gyvenimą, jam būtina parama. Šios paramos suteikimą galime priskirti darbo biržai, kuri padeda susirasti darbą ar persikvalifikuoti. Deja, ši sistema nėra visiškai sėkminga.

Žmonės, netekę darbo, patenka į socialinės rizikos apsuptį. Dažniausiai į socialinę riziką patenka žmonės su negalia, nekvalifikuoti
darbuotojai, bandantys grįžti į darbo rinką po ilgesnės pertraukos, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, aukšto nedarbo rajonų gyventojai. Trumpai aptarsiu kelis atskirus atvejus. Pvz. jaunimas. Jiems sunku integruotis į darbo rinką, jie neturi patirties (ko dabar reikalaujama beveik visur). Taip jiems nesuteikiama galimybė pradėti darbinę veiklą. Be to, dauguma jaunimo yra studijuojantys įvairiose kolegijose ar universitetuose, jie įgija tam tikrą išsilavinimą, bet vėlgi – jie neturi darbo patirties. Kyla klausimas – kaip tada jiems pradėti darbinę veiklą?

Dabar paliesiu kitą atvejį, vyresnius žmones. Dauguma darboviečių nori įdarbinti jaunesnius asmenis (su patirtimi), tai kas belieka žmonėms, sulaukusiems brandaus amžiaus? Tokios sąlygos tik dar labiau juos įtraukia į socialinės rizikos apsuptį. Dėl senyvo amžiaus žmogus nebegali integruotis į darbo rinką, maža galimybių persikvalifikuoti, todėl jis nebegali užsidirbti pakankamai lėšų. Lietuvoje, tradiciškai, pagyvenusi karta yra silpnesnė visuomenės socialinė politinė grandis. Galima pastebėti, jog norint taisyti bedarbystės padėtį jaunimo naudai, darbo rinkoje siekiant sukurti daugiau laisvų vietų gausiam jaunų nedirbančių žmonių būriui, daugelyje šalių sudaroma padėtis vyresnio amžiaus žmonems padidinti socialinės rizikos asmenų skaičių.

Į socialinės rizikos sritis taip pat patenka žmonės su negalia. Juk norint įdarbinti žmogų, turintį fizinę negalią, turi būti sudarytos tam tikros sąlygos, kad jis galėtų lengvai prisitaikyti darbe, be to dauguma atveju, jam turėtų būti suteikta tam tikrų lengvatų. O ką jau kalbėti apie žmones, turinčius protinę negalią. Integracija į darbo rinką jiems ne tik nesuteikiama, bet turbūt it neįmanoma šiuo metu mūsų visuomenėje. Moterys taip pat gali lengvai papildyti socialinės rizikos skaičių. Jų padėtį panagrinėsime šiek tiek plačiau.

MOTERŲ PADĖTIS DARBO RINKOJE

Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo bedarbystės problema. Tačiau jau 1991m pabaigoje buvo užregistruota 4600 bedarbių, 3000 iš jų buvo moterys. 1994m pab. bedarbių skaičius siekė 33,3tūkst., moterys sudarė apie 60% visų bedarbių. 1996m nedarbo lygis siekė 15,6%, vyrų tarpe – 15,2%, moterų – 15,9%.Moterys su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu sudarė 41,4% (www.vingis.lt žr. literatūros sąr.).

Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moterys yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Remiantis statistiniais dumenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad šiandien moters ir vaidmuo ir įvaizdis yra labiau problematiški nei vyro. Pvz. net 80% dirbančių moterų teigia, kad vyro socialinė, ekonominė ir politinė padėtis yra geresnė nei moterų. Su tokia nuostata sutinka 68% dirbančių vyrų (www.vingis.lt).

Moterims sunkiau konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkumo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę, tačiau jos sunkiai susirandą darbą pagal specialybę. Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta.Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.

LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001- 2004M PROGRAMA(SITUACIJA PRIEŠ IR PO)

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1302 žodžiai iš 2461 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.