Užimtumas ir nedarbas
5 (100%) 1 vote

Užimtumas ir nedarbas

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………….

1. Užimtumas……………………………………………………………………………

1. Gyventojų užimtumo kriterijai……………………………………………………

2. Nelegalus užimtumas…………………………………………………………….

2. Nedarbas……………………………………………………………………………..

1. Nedarbo tipai……………………………………………………………………..

2. Natūralusis nedarbo lygis…………………………………………………………

3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės………………………………………

3. Infliacija ir nedarbas…………………………………………………………………

1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė………………………………………………

2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė………………………………………………….

3. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos

problema………………….

4. Skurdo ir užimtumo problema Lietuvoje……………………………………………

5. Užimtumo politika Lietuvoje…………………………………………………………

1. Darbo rinkos profesinis mokymas…………………………………………………

2. Viešieji darbai……………………………………………………………………..

3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas……………………………………………

6. Darbo biržos…………………………………………………………………………..

7. 1998 metų Lietuvos darbo biržų programos………………………………………..

8. 2001 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

programos………………….

9. Užimtumo programų finansavimas………………………………………………….

Išvados………………………………………………………………………………………

Literatūra……………………………………………………………………………………

ĮVADAS

Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų

užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių

klausymų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystimo lygiu ir

gamybos augimu.

Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje.

O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės, tai yra

perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies

ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tai

negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorentavimo

dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės

pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių.,

sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir daugelis kitų priežasčių

vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius

klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija

ir kt. Praėjus dešimčiai metų, matyti, kad yra nedidelių, bet

teigiamųposlinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą,

didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis

įeis I šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasekmių šalinimo

metai. Tad šio darbo tikslas apžvelgti Lietuvos gyventojų uzimtumo politiką

1. Užimtumas

1. Gyventojų užimtumo kriterijai

Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,

įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus bei atliekantys

karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie

ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, trumų, ligonių slaugymo,

kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūros

skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę

oficialių ryšių su darboviete.

Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki

pensinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo

amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų bei jau pensinio amžiaus

sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų

amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiuose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant

darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie

užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju

laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1
val.

savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų

kategorijai priskiriami:

– asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba

naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių

(personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir

daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės;

– gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai

nedirbo (eilines atostogas, liga, nėštumas, atostogos vaikų

priežiūrai ir kt.);

– darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną;

– apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje;

– apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai;

– gyventojai tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų

prižiūrėtojai).

Pagal tarptautinį užimtųjų statuso klasifikaciją gyventojai skirstomi

į sekančias grupes:

– Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai

ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus

bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės

vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie

įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir

užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose,

kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių

susitarimuose.

– Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba

žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone,

akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga.

Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje

patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti

samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė

(organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus

socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu

priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai

kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenys savininko

vardu vadovaujantys įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės

institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai,

departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras

pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.).

– Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie

dirba nuosavoje įmonėje (registruotojo ar ne) su dviem arba

keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų

veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji

savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas,

būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su

savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems

savarankiškai priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai

(priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai,

amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai

grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai.

– Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui

priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai

skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą)

ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų

darbuotojų kategorijai, o ne apmokami padedantiems šeimos nariams.

2. Nelegalus užimtumas

Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali

arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių –

nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias

priežastis:

1. Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar

organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo

verslą arba įsidarbino į jau veikiančiose šešėlinėse ekonomikos

įmonėse teisiškai neįforminę darbo santykių.

2. Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys

verslo logikai ir gamybos interesams.

3. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi

(siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaitą dažnai įgauna atvirą

reketo formą).

Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis

reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus

šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką

“ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių

žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo

jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir
šaltinį ekonomiškai

aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai

naudingas ir reikalingas.

Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie:

• Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas

šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios

vertės mokesčių.

• Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir

teisės į pilną senatvės pensiją.

• Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir

neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų,

degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba

kontrabanda.

• Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis

darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą,

materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu

būdu parazituoti visuomenės sąskaita.

Šešėlinės ekonomikos mastai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad

tokiose šalyse kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali

ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto

Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie

asmenys:

1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę

darbo sutarties.

2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra

mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos

mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio.

3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu

metu.

4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia

veikla ir nemoka mokesčių.

5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip

bedarbiai.

6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje

darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys.

8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik

socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės

ūkinėje veikloje.

9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę

svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo

pažymėjimą.

2. Nedarbas

Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis

žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patyria gyvenimo lygio

smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir

ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos

būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną

ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami

nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti

vyriausybės užimtumo politiką.

1. Nedarbo tipai

Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis,

arba nepakankamos paklausos.

1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis

normaliame darbo paieškos procese.

Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti

ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar

dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti

nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie

žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą ar grįžta

į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos,

pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas

atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus

ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl

to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia

vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.

Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir

pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau

kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos,

racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis

nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija

laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia

veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką.

Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina plius prarasti

atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pas pirmą pasiūlytą

darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį

mėnesių ar metų ateityje.

2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo

paklausos struktūra neatitinka darbo
pasiūlos struktūros

(profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).

Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos

technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl

tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta,

tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas

atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo

jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.

Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai:

minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai

stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją;

skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės

pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (

jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka

darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per

didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo

vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto

darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos

darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta.

Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar

abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu

nedarbu.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta.

Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai,

turį darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai”

bedarbiai begali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia keisti profesiją,

arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to,

laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės

trukmės.

3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant

ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų

nepakankamumas.

Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja,

kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo

Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo

lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir

daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV

bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento.

Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali

skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra

laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš

nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją,

gali išnykti.

Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo

galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose

statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis

metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas

statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis

metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių

vidurkis.paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo.

Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime

apskaičiuoti taip:

U = U[pic]+ U[pic]+ U[pic];

2. Natūralusis nedarbo lygis

Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos.

Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl

šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.

Visiškas užimtumas (E[pic]) – tai darbo išteklių (darbo jėgos)

panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis

nedarbas.

Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj

visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama

“natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2324 žodžiai iš 7718 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.