TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………….
1. Užimtumas……………………………………………………………………………
1. Gyventojų užimtumo kriterijai……………………………………………………
2. Nelegalus užimtumas…………………………………………………………….
2. Nedarbas……………………………………………………………………………..
1. Nedarbo tipai……………………………………………………………………..
2. Natūralusis nedarbo lygis…………………………………………………………
3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės………………………………………
3. Infliacija ir nedarbas…………………………………………………………………
1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė………………………………………………
2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė………………………………………………….
3. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos
problema………………….
4. Skurdo ir užimtumo problema Lietuvoje……………………………………………
5. Užimtumo politika Lietuvoje…………………………………………………………
1. Darbo rinkos profesinis mokymas…………………………………………………
2. Viešieji darbai……………………………………………………………………..
3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas……………………………………………
6. Darbo biržos…………………………………………………………………………..
7. 1998 metų Lietuvos darbo biržų programos………………………………………..
8. 2001 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
programos………………….
9. Užimtumo programų finansavimas………………………………………………….
Išvados………………………………………………………………………………………
Literatūra……………………………………………………………………………………
ĮVADAS
Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų
užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių
klausymų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystimo lygiu ir
gamybos augimu.
Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje.
O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės, tai yra
perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies
ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tai
negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorentavimo
dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės
pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių.,
sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir daugelis kitų priežasčių
vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius
klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija
ir kt. Praėjus dešimčiai metų, matyti, kad yra nedidelių, bet
teigiamųposlinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą,
didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis
įeis I šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasekmių šalinimo
metai. Tad šio darbo tikslas apžvelgti Lietuvos gyventojų uzimtumo politiką
1. Užimtumas
1. Gyventojų užimtumo kriterijai
Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,
įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus bei atliekantys
karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie
ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, trumų, ligonių slaugymo,
kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūros
skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę
oficialių ryšių su darboviete.
Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki
pensinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo
amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų bei jau pensinio amžiaus
sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų
amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiuose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant
darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie
užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju
laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1
val.
savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų
kategorijai priskiriami:
– asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba
naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių
(personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir
daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės;
– gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai
nedirbo (eilines atostogas, liga, nėštumas, atostogos vaikų
priežiūrai ir kt.);
– darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną;
– apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje;
– apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai;
– gyventojai tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų
prižiūrėtojai).
Pagal tarptautinį užimtųjų statuso klasifikaciją gyventojai skirstomi
į sekančias grupes:
– Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai
ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus
bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės
vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie
įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir
užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose,
kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių
susitarimuose.
– Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba
žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone,
akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga.
Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje
patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti
samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė
(organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus
socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu
priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai
kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenys savininko
vardu vadovaujantys įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės
institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai,
departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras
pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.).
– Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie
dirba nuosavoje įmonėje (registruotojo ar ne) su dviem arba
keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų
veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji
savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas,
būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su
savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems
savarankiškai priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai
(priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai,
amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai
grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai.
– Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui
priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai
skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą)
ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų
darbuotojų kategorijai, o ne apmokami padedantiems šeimos nariams.
2. Nelegalus užimtumas
Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali
arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių –
nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias
priežastis:
1. Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar
organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo
verslą arba įsidarbino į jau veikiančiose šešėlinėse ekonomikos
įmonėse teisiškai neįforminę darbo santykių.
2. Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys
verslo logikai ir gamybos interesams.
3. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi
(siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaitą dažnai įgauna atvirą
reketo formą).
Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis
reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus
šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką
“ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių
žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo
jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir
šaltinį ekonomiškai
aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai
naudingas ir reikalingas.
Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie:
• Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas
šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios
vertės mokesčių.
• Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir
teisės į pilną senatvės pensiją.
• Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir
neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų,
degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba
kontrabanda.
• Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis
darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą,
materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu
būdu parazituoti visuomenės sąskaita.
Šešėlinės ekonomikos mastai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad
tokiose šalyse kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali
ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto
Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie
asmenys:
1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę
darbo sutarties.
2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra
mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos
mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio.
3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu
metu.
4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia
veikla ir nemoka mokesčių.
5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip
bedarbiai.
6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje
darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.
7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys.
8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik
socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės
ūkinėje veikloje.
9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę
svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo
pažymėjimą.
2. Nedarbas
Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis
žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patyria gyvenimo lygio
smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir
ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos
būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną
ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami
nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti
vyriausybės užimtumo politiką.
1. Nedarbo tipai
Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis,
arba nepakankamos paklausos.
1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis
normaliame darbo paieškos procese.
Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti
ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar
dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti
nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie
žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą ar grįžta
į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos,
pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas
atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus
ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl
to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia
vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.
Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir
pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau
kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos,
racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis
nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija
laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia
veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką.
Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina plius prarasti
atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pas pirmą pasiūlytą
darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį
mėnesių ar metų ateityje.
2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo
paklausos struktūra neatitinka darbo
pasiūlos struktūros
(profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).
Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos
technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl
tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta,
tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas
atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo
jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.
Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai:
minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai
stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją;
skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės
pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (
jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka
darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per
didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo
vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto
darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos
darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta.
Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar
abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu
nedarbu.
Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta.
Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai,
turį darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai”
bedarbiai begali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia keisti profesiją,
arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to,
laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės
trukmės.
3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant
ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų
nepakankamumas.
Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja,
kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo
Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo
lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir
daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV
bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento.
Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali
skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra
laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš
nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją,
gali išnykti.
Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo
galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose
statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis
metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas
statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis
metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių
vidurkis.paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo.
Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime
apskaičiuoti taip:
U = U[pic]+ U[pic]+ U[pic];
2. Natūralusis nedarbo lygis
Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos.
Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl
šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.
Visiškas užimtumas (E[pic]) – tai darbo išteklių (darbo jėgos)
panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis
nedarbas.
Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj
visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama
“natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka