Užimtumas Lietuvoje 1995-2003m ir jį įtakojantys veiksniai
5 (100%) 1 vote

Užimtumas Lietuvoje 1995-2003m ir jį įtakojantys veiksniai

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………………3

1. Nedarbo lygio kitimas 1995-2003 metais………………………………………………………………………………..4

2.1. Nedarbo esmė, lygis ir kiti rodikliai…………………………………………………………………………………4

2.2. Nedarbo priežastys…………………………………………………………………………………………………………7

2.3. Nedarbas Lietuvoje………………………………………………………………………………………………………..7

2.4. Nedarbas ir bedarbiai……………………………………………………………………………………………………..9

2.5. Nedarbo mažinimo priemonės……………………………………………………………………………………….12

2. Užimtumas………………………………………………………………………………………………………………………..15

3.1. Užimtumo pokyčiai 1995-2003 metais……………………………………………………………………………15

3.2. Užimtumo pokyčius lemiantys veiksniai…………………………………………………………………………19

3. Išsilavinimo įtaka užimtumui……………………………………………………………………………………………….24

4.1. Išsilavinimo-užimtumo disbalanso koeficiento apskaičiavimas………………………………………….24

4.2. Pirmos (žemiausios) išsilavinimo grupės išsilavinimo įtaka užimtumui………………………………25

4.3. Antros išsilavinimo grupės (turinčių profesinį parengimą) išsilavinimo įtaka užimtumui………26

4.4. Trečios ir ketvirtos grupių (turinčių aukštąjį) išsilavinimo įtaka užimtumui………………………..28

4. Šių dienų užimtumo problemos……………………………………………………………………………………………29

4.1. Neįgaliųjų užimtumo problema……………………………………………………………………………………..29

4.2. Užimtumo didinimas Lietuvoje integruojantis į ES…………………………………………………………..31

4.2.1. Lietuvos užimtumo politikos strateginės kryptys…………………………………………………….31

4.2.2. Užimtumo politikos įgyvendinimas Lietuvoje………………………………………………………….32

4.3. Užimtumo problema žemės ūkyje……………………………………………………………………………………33

4.4. Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001–2004 metų programos darbo politikos tikslai………….34

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………………..35

Literatūra………………………………………………………………………………………………………………………………..37

Priedai……………………………………………………………………………………………………………………………………38

Įvadas

Lietuvos užimtumo padėtis per paskutinį dešimtmetį smarkiai kito. Kylantis nedarbo lygis, didėjantis bedarbių skaičius bei kvalifikuotos darbo jėgos stoka tapo skaudžia mūsų krašto problema.

Nagrinėjant situaciją darbo rinkoje ir su ja susijusius pokyčius yra išskiriami du pagrindiniai rodikliai – gyventojų užimtumas ir nedarbas, kurių tyrimas ir analizė leidžia daryti konkrečias išvadas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo. Tačiau užimtųjų skaičius mažėjo dar sparčiau. Tam didžiausią įtaką turėjo ūkio restruktūrizacija. Prasidėjus privatizavimo procesui, nauji šeimininkai ieškojo būdų naujai ekonominei veiklai kurti. Tačiau jų bandymai ne visada buvo sėkmingi, todėl žmonės, dirbę šiose įmonėse, buvo atleidžiami iš darbo arba dirbo sutrumpintą darbo dieną arba savaitę. Tokiu būdu silpnėjant ekonominei situacijai, didėjo bedarbių skaičius. Vieni pradėjo ieškoti darbo užsienyje, kiti – užsiimti nelegaliu verslu.

Šiandieną, Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras, formuojasi naujas požiūris į darbo jėgą, į jaunų kvalifikuotų specialistų ruošimą, o taip pat jaučiamas bendras situacijos pagerėjimas. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus pateiktą informaciją darbo rinkos funkcionavimo sąlygos paskutiniais metais yra žymiai pagerėjusios. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija. Toks dabartinės situacijos apibūdinimas teikia daug vilčių, tačiau problemos Lietuvos darbo rinkoje dar tebeegzistuoja.

Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti užimtumo ir nedarbo pokyčius Lietuvoje 1995 – 2003 metais ir juos lemiančius veiksnius.

Rašant darbą daugiausiai naudojomės Statistikos
departamento pateikiamais duomenimis bei kitais literatūros sąraše pateikiamais šaltiniais.

Darbą sudaro 43 lapai, kuriuose pateikiamos 2 lentelės, 11 paveikslų ir 6 priedai.

1. Nedarbo lygio kitimas 1995 – 2003 m.

Pagrindinis užimtumo lygio kitimą įtakojantis veiksnys yra nedarbo lygio kitimas. Šiuos rodiklius sieja atvirkštinė priklausomybė, t.y. mažėjant nedarbo lygiui — gyventojų užimtumas didėja ir atvirkščiai.

1.1. Nedarbo esmė, lygis ir kiti rodikliai

Nedarbas – tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Jį sukelia įvairios priežastys, todėl jį apibrėžti gana sunku. Buvo tariama, kad kuriant produktą ir plečiantis gamybai, ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina dar kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje.

Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga laikomi visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys piliečiai, sulaukę 16 metų. Tai reiškia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys bedarbiais nelaikomi. Darbo jėga taip pat nelaikomi kareiviai, ligoniai, studentai, namų šeimininkės ir pan. [4, 387].

Nedarbo padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių tinkamo darbo, skaičiaus procentinis santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi:

Ur = U/LF*100%

čia:

Ur – faktinis nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.

Darbo statistikos biuras naudoja ir kitą būdą nedarbo lygiui nustatyti – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus.

Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant ir kareivius).

Skiriasi nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį, amžių ir išsilavinimą. 1 lentelėje pateikiami Statistikos departamento duomenys apie nedarbą pagal amžiaus grupes ir lytį 1997 – 2001 metais. Kaip matome iš 1 lentelės, beveik visose amžiaus grupėse nuo 1997 metų iki 1998 metų nedarbas turėjo tendenciją mažėti. Tačiau iki 2001 metų nedarbo lygis vėl padidėjo. Taip pat matome, kad tiek vyrų, tiek moterų tarpe nedarbo lygis gerokai padidėjo tarp vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių. Beje, suminiai rodikliai (iš viso) parodo, jog moterų nedarbas 1997 – 2001 metai padidėjo nežymiai, nors 1998 m. buvo ženkliai sumažėjęs, o vyrų – padidėjo net beveik 30 tūkst. Ir ne tik – vyrų nedarbas didėjo kiekvienais metais.

1 lentelė

Dar vienas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė, kuri priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo pokyčiai 1997 – 2001 m. pagal amžiaus grupes ir nedarbo trukmę pateikti 1 pav.

1 pav. Nedarbas pagal amžiaus grupes ir nedarbo trukmę

Iš pateikto paveikslo matyti, jog ilgalaikis nedarbas (t.y. ilgesnis nei 12 mėn.) būdingesnis bedarbiams, priklausantiems 25 – 49 bei 50 – 64 metų amžiaus grupėms. 15 – 24 metų amžiaus grupėje ilgalaikis nedarbas yra mažiausias, nes jauni žmonės, ypač neturintys patirties, priima ir mažiau naudingus darbo pasiūlymus. 25 – 49 metų amžiaus grupėje ilgalaikis nedarbas vyrauja todėl, kad šie darbo neturintys žmonės jau turi patirties ir nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį, todėl laukia geresnių darbo pasiūlymų. 50 – 64 metų amžiaus grupėje ilgalaikis nedarbas labiausiai įtakojamas darbdavių nenoro samdyti pagyvenusius žmones dėl sveikatos problemų bei dažnesnių biuletenių, nepaisant didelės jų patirties.

1.2. Nedarbo priežastys

Išskiriamos šios pagrindinės nedarbo priežastys [8, p.49]:

 mokslinė techninė revoliucija – gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas. Dėl to pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra – šiuolaikiniam ūkiui reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją;

 sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Gamybai plėtojantis lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka
darbo;

 ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Pastaruoju metu nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas;

 struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslo techninės revoliucijos sąlygomis. Nauji kapitalai, palyginti su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

1.3. Nedarbas Lietuvoje

Lietuvoje yra susiformavusi specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės (užimtumas – nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra du segmentai: paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai nekontroliuojama darbo rinkos dalis. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15-20 proc. ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų.

Vadinasi, nedarbo lygio įvertinimas, nors atranka atliekama kruopščiai ir patikimais apklausos metodais, yra sunki problema. Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes ji neparodo tikrojo nedarbo lygio [6, p.59]. Pabandysime paanalizuoti kaip 1995 – 2003 m. Lietuvoje kito nedarbo lygis (2 pav.).

Nedarbo lygis – tai bedarbių skaičiaus ir darbo jėgos santykis. Lietuvoje duomenys apie egzistuojantį nedarbo lygį kasmet pateikiami remiantis Darbo biržos duomenimis ir Lietuvos Statistikos departamento informacija. Tačiau šių institucijų pateikiami duomenys skiriasi dėl nevienodų nedarbo tyrimo metodų.

2 pav. Nedarbo lygis 1995 – 2003 m.Iš 2 pav. matome, jog darbo rinkos situacija 1995 – 2003 metais darbo biržos duomenimis tik blogėjo. Nedarbo lygis išaugo nuo 6,1 proc. 1995 metais iki 12,5 proc. 2001 metais. Tačiau nuo 2001 nedarbas ėmė mažėti ir 2003 m. nukrito iki 8,6 procentinio punkto. Tai žemiausias nedarbo lygis per pastaruosius ketverius metus. Nes nuo šių metų pradžios Lietuvos darbo birža nedarbo lygį skaičiuoja naudodama naują metodiką, kurioje darbo jėgos rodiklis yra mažesnis.

Pasak Lietuvos darbo biržos, nedarbo smukimą lėmė beveik 18 proc. išaugusi darbo jėgos pasiūla (palyginti su praėjusių metų rugsėju, ji sumažėjo 1 proc.) – darbo birža per mėnesį įdarbino 12800 žmonių [11, 10].

2000 m. Darbo biržos darytos prognozės, jog padėtis darbo rinkoje 2001 metais liks įtempta, pasitvirtino. Šiuo laikotarpiu nedarbo lygis pasiekė aukščiausią tašką – 12,5 proc. Tuo tarpu Statistikos departamentas, atlikęs tyrimą pagal ES standartus, nustatė, kad Lietuvoje tikrasis nedarbo lygis 2001 metais buvo netgi apie 17 %. 2002 metais jau buvo pastebima nedarbingumo mažėjimo tendencija. Nuo 12,5 proc. 2001 metų gegužės 1 d. nedarbo lygis sumažėjo iki 10,7 proc. 2002 metų liepos 1 d [3]. Prognozės 2003 ir 2004 metams taip pat žada teigiamą pokytį darbo rinkoje – nedarbo lygis pastebimai mažės. Turimais Lietuvos darbo biržos duomenimis nedarbo lygis 2003 m kovo 1 d. sudarė 12,1 procentų darbo jėgos, tačiau lyginant su praeitų metų kovo 1 d., kai registruotas nedarbo lygis šalyje siekė 12,9 proc. – mažesnis 0,8 punkto.

Lietuvoje egzistuoja nemaži teritoriniai nedarbo skirtumai. Didžiausias nedarbas Druskininkuose, Pasvalyje, Lazdijuose, Akmenėje, Jonavoje. Didesnis kaip 20 proc. nedarbas yra penktadalyje Lietuvos teritorijos. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis šiais metais jau pastebimas žymus nedarbo lygio kitimas atskirose teritorijose. Daugiausia (4,8 punkto) nedarbo lygis sumažėjo Vilkaviškyje (iki 13,1 proc.), 4,5 punkto – Joniškyje (17 proc.), 4,5 punkto Marijampolėje (13 proc.), 4,3 punkto – Ukmergėje (13,8 proc.), 3 punkto – Jurbarke (17,7 proc.). Tačiau nedarbo lygis 2,4 punkto išaugo Mažeikiuose (23,1 proc.) ir 2 punktais Rokiškyje (16,1 proc.) [3]. Pagal Lietuvos darbo biržos 2003 m kovo 1 d. paskelbtą informaciją, iš 60 savivaldybių per mėnesį nedarbo lygis sumažėjo 36, išaugo – 18, liko nepakitęs – 6 savivaldybėse. Didžiausias, 1,3 punkto nedarbo augimas registruotas Alytaus rajono savivaldybėje. Kovo 1 d. mažiausias nedarbo lygis, registruotas Vilniaus miesto savivaldybėje ir siekęs 6,2 proc., buvo keturis kartus mažesnis negu didžiausio nedarbo teritorijose. Nedidelis, iki 7,5 proc. nedarbo lygis taip pat buvo Prienų, Trakų ir Elektrėnų savivaldybėse. Didžiausias nedarbo lygis išliko Druskininkų (27,0 proc.) bei Pasvalio (24,9 proc.) ir Mažeikių (23,5 proc.) rajonų savivaldybėse. Tarp didžiųjų šalies miestų aukščiausias nedarbo lygis registruotas Panevėžio mieste – 15,0 proc.

1.4. Nedarbas ir bedarbiai

Tiriant darbo jėgos pasiūlos ir nedarbo lygio kitimo tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams.

Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Šiuo metu bedarbio statusas suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir
netekimo priežasčių. Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija [4, 5str.]. Bedarbiai yra skirstomi pagal lytį, amžių, išsilavinimą, pasirengimą darbo rinkai ir kitus požymius.

Darbo ir socialinių tyrimų institutui atlikus jaunų bedarbių tyrimą, išaiškėjo ypač liūdna tendencija – vis menkėjantis nedirbančio jaunimo išsimokslinimas. Kas antras jaunas bedarbis neturi jokios profesijos, o 6 proc. jaunų bedarbių turi tik pradinį išsimokslinimą. Tai reiškia, kad jauni bedarbiai pagal savo išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų, o tai jau degraduojančios visuomenės požymis (3 pav.).

3 pav. Nedarbo lygis pagal išsilavinimą ir amžių

Kaip matome iš 3 pav., didžiausias nedarbas 1997 – 2001 m. yra 15 – 24 metų amžiaus grupėse, nesvarbu, koks būtų jaunimo išsilavinimas. Tai labiausiai įtakojama patirties stokos. Dėl tos pačios priežasties mažiausias nedarbas vyrauja vyriausiųjų grupėje. Pagal šį paveikslą galime daryti išvadą, kad patirtis ir išsilavinimas – svarbiausi darbo garantijos veiksniai.

Daug jaunų žmonių įsigyja nepaklausias profesijas. Lietuvoje sunku įsidarbinti žemės ūkio, chemijos, statybinių medžiagų inžinerijos specialistams, maisto prekių žinovams. Jauni bedarbiai ir ieškantys darbo asmenys – blogiausiai materialiai apsirūpinęs ir skurdžiausias gyventojų sluoksnis Lietuvoje. Apie 80 proc. jaunų bedarbių neturi šeimos, jie gyvena su tėvais ir yra jų išlaikomi. Formuojasi bedarbių dinastijos. Vaikai perima iš tėvų gyvenimo būdą ir papildo beviltiškiausių ilgalaikių bedarbių gretas. Gerokai daugiau nei kas trečias jaunas bedarbis gyvena kaime. Nedarbas atima iš jauno žmogaus galimybę kabintis į gyvenimą, pastumia klystkeliais. Kai jaunas žmogus negauna darbo, jis dažnai visam gyvenimui praranda motyvaciją dirbti.

Lietuva nuo ES valstybių skiriasi tuo, kad moterų nedarbas yra mažesnis negu vyrų. Pastaruoju metu bedarbės moterys Lietuvoje sudaro apie 48 proc. bedarbių. Tai rodo, kad moterys geriau prisitaiko prie darbo rinkos, jos linkusios mokytis, keisti profesiją, jos ne tokios išrankios kaip vyrai, kurie dažnai atsisako siūlomo darbo dėl per žemo atlyginimo (4 pav.).

4 pav. Bedarbiai pagal lytį 1997 – 2001 m.

Lietuvos darbo birža praneša, kad nuo šių metų pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi 47,5 tūkst. bedarbių – vienu tūkstančiu daugiau negu 2002 metais per tą patį laikotarpį.

Lietuvos darbo birža, siekdama prognozuoti darbo rinkos pakitimus, nuo 1995 metų atlieka darbo rinkos tyrimus. Prognozių sudarymui šalyje atliekamos darbdavių apklausos, kuriomis remiantis įvertinamos darbo rinkos kitimo, šalies ekonomikos ir atskirų ekonominių veiklų vystymosi tendencijos. Prognozuojama, kad paklausiausi bus informacinių technologijų, valdymo ir administravimo, finansų, apskaitos ir audito, reklamos, prekybos darbuotojai.

Nedarbas ir bedarbiai – tai vienas kitą papildantys veiksniai. Šiandien žodis „nedarbas“ arba „bedarbis“ daugeliui asocijuojasi su individo finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik vienas reiškinio aspektas. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir skatina netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan.

JAV Dž. Hipokrato universiteto atliktos analizės rezultatai rodo, kad nedarbui išaugus 1%, savižudybių skaičius padidėja 920 atvejais, mirties dėl širdies ligų – 21 tūkst., žmogžudysčių – 648, psichinių susirgimų – 4543, kitų nusikaltimų – 3440 atvejų. Šis teigiamas koreliacinis ryšys tarp nedarbo ir socialinių sutrikimų skaičiaus verčia susimąstyti. Vakarų Vokietijos medikų sąjungos duomenimis, vieneri metai praleisti be darbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais.

Nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Praradęs darbą, darbininkas praranda ir darbo patirtį – nekaupia naujų įgūdžių, atrofuojasi ir tie sugebėjimai, kuriuos buvo įgijęs dirbdamas [6, 62].

1.5. Nedarbo mažinimo priemonės

Kadangi visose šalyse vyrauja tam tikras nedarbo lygis, todėl nuolat ieškoma būdų kaip šią problemą spęsti arba mažinti. Todėl yra numatomos tam tikros priemonės. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Aptarsime keletą iš jų. Darbo pasiūla gali būti padidinta:

1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2679 žodžiai iš 8813 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.