Užimtumas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Užimtumas Lietuvoje

ĮVADAS

Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. Užimtumo problema yra sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių.

Užimtumo problemos esmę, galima suformuluoti taip: užimtumas objektyviai yra ne tik žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir žmogiškojo gyvenimo prasmė. Todėl netekti darbo reiškia prarasti ir viena, ir kita.

Dažnai atliekami užimtumo problemos tyrinėjimai. Ekonominėje praktikoje ši problema suprantama pernelyg siaurai – kartais kaip didesnio užimtumo siekimas visomis įmanomomis priemonėmis arba kaip darbo pasiūlos ir paklausos atitikimas. Iš tiesų, užimtumo problema nėra vien ekonominė, tai ir socialinė, ir psichologinė, ir net politinė problema. Ji susijusi ir su šalies, ir su paties žmogaus kaip asmenybės poreikiais.

Padėtį darbo rinkoje įtakoja valstybės gyventojų užimtumo politika. Svarbiausias jos uždavinys – išlaikyti kuo didesnį racionalų gyventojų užimtumą, kiekvienam sudaryti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirenkamu darbu. Sudėtinė užimtumo politikos dalis yra darbo rinkos politika. Užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijas, profilaktikos priemones. Lietuvoje užimtumo valstybinis reguliavimas daugiausia apsiriboja nedarbo reguliavimu: darbuotojų masinių atleidimų ribojimu ir besikreipiančių į darbo biržas nedirbančiųjų aptarnavimu. Į tai orientuoja ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas bedarbių įdarbinimui, jų užimtumo rėmimo programoms ir labai menkas dėmesys – nedarbo prevencijai, profilaktikai.

LIETUVOS UŽIMTUMO POLITIKA

Užimtumo samprata

Užimtumas-teisėta (įstatymų nedraudžiama) darbinė įmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodant jiems uždarbį (darbo pajamas). Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. Žmogus laikomas užimtas ir tuomet, kai jis laikinai nedirba: atostogauja, poilsiauja, gydosi ir pan. Svarbu, kad jis tam tikru būdu yra susijęs su konkrečia darbo vieta įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, savo versle ir pan.

Demokratinėse visuomenėse, administracinė darbo prievarta (išskyrus numatytus atvejus) yra neleistina. Laisvanoriškas piliečių užimtumas negali būti ribojamas.

Užimtumo problema yra sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių.

Užimtumo problemos esmę, galima suformuluoti taip: užimtumas objektyviai yra ne tik žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir žmogiškojo gyvenimo prasmė. Todėl netekti darbo reiškia prarasti ir viena, ir kita.

Dažnai atliekami užimtumo problemos tyrinėjimai. Ekonominėje praktikoje ši problema suprantama pernelyg siaurai – kartais kaip didesnio užimtumo siekimas visomis įmanomomis priemonėmis arba kaip darbo pasiūlos ir paklausos atitikimas. Iš tiesų, užimtumo problema nėra vien ekonominė, tai ir socialinė, ir psichologinė, ir net politinė problema. Ji susijusi ir su šalies, ir su paties žmogaus kaip asmenybės poreikiais. Manoma, kad reikėtų išskirti užimtumo problemos kiekybines ir kokybines puses.

Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu. Tai vadinamas natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis. Paprastai nedarbo lygis laikomas natūraliu, kai jis neviršija – proc.darbo jėgos. Taigi kyla klausimas, ar ši riba priimtina Lietuvai dabartiniu laikotarpiu? Jei taip – tai būtina stengtis palaikyti nedarbo lygį šiose ribose. Kita vertus, žemas nedarbo lygis ar jo nebuvimas (natūralus nedarbo lygis) dar nereiškia, kad nėra užimtumo problemų.

Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Tai reiškia, kad užimtumą reikėtų nagrinėti makroekonominiu lygiu, t.y. kaip šalies ekonominės bei socialinės gerovės pagrindą ir atskiro žmogaus požiūriu (mikro lygis), tai kaip jo pragyvenimo šaltinį ir asmenybės tobulėjimo sąlygą, galų gale kaip žmogaus gyvenimo prasmę.

Užimtumas yra pilietinės, demokratinės visuomenės egzistavimo ekonominis pagrindas. Tik dirbdami žmonės tampa visuomenės piliečiais pilna to žodžio prasme. Todėl būtina valstybės mastu reguliuoti užimtumą, kitaip tariant, reikalinga tam tikra gyventojų užimtumo politika. Kuo labiau išsivystęs ir tobulesnis rinkos savireguliacijos mechanizmas, tuo valstybės vaidmuo šioje srityje yra mažesnis.

Socialinis užimtumo problemos aspektas yra jos orientacija į žmogų, į jo interesus ir poreikius darbo sferoje. Galima išskirti mažiausiai keturis užimtumo aspektus:

1. Neatskiriamas užimtumo ryšys su pagrindine konstitucine piliečio teise – teise į darbą;

2. Lemiamas užimtumo veiksnys užtikrinant tinkamą žmonių gyvenimo lygį;

3. Naujos darbinės orientacijos ugdymas, kuri yra atskiro žmogaus ir visuomenės gerovės augimo pagrindas;

4. Darbinėje veikloje tobulėja žmogus kaip asmenybė, atsiskleidžia ir vystosi jo profesiniai sugebėjimai.

Užimtumo politika
suprantama kaip tiesioginio ir netiesioginio poveikio visuomenės socialinei-ekonominei raidai priemonių visuma, siekiant tam tikrų užsibrėžtų tikslų.

Valstybės uždavinys siekti kuo didesnio gyventojų užimtumo. Tačiau, realizuodama šį uždavinį, užimtumo politika turi siekti ne bet kokio užimtumo. Svarbiausias valstybės užimtumo tikslas – siekti ir pagal galimybes užtikrinti racionalų, efektyvų ir visišką gyventojų užimtumą. Tai ir būtų užimtumo politikos tikslas.

Racionalus gyventojų užimtumas reiškia darbo išteklių paskirstymą tarp ekonominės veiklos rūšių, atsižvelgiant į šalies išteklius, geopolitinę padėtį, išoriškai susiklosčiusias ūkinės veiklos tradicijas ir kitas panašias aplinkybes. Elementari racionalaus užimtumo ekonominė prielaida yra visuomeniškai naudingas darbo pobūdis, kai jis kuria materialines ir dvasines vertybes, kurias galima realizuoti. Racionalus užimtumas yra svarbiausia efektyvaus gyventojų užimtumo sąlyga. Užimtumo efektyvumas, arba efektyvus užimtumas, nacionaliniu mastu išreiškiamas pasiektais ekonominiais ir socialiniais rezultatais (darbo našumo lygiu, nacionaliniu produktu, vidutiniškai tenkančiu vienam gyventojui, vidutine gyvenimo trukme ir kitais panašiais rodikliais).

Efektyvus užimtumas galimas tik normaliai funkcionuojant rinkos (ir darbo rinkos) mechanizmui. Būtent rinka per konkurenciją ir kainų svyravimą nurodo gamintojui ko ir kiek gaminti, be to, mažiausiomis sąnaudomis. Siekti efektyvaus užimtumo pirmiausia yra ūkio subjektų uždavinys; valstybės uždavinys – sudaryti jiems palankias veiklos sąlygas. Susieti šias grandis į vieningą sistemą padeda darbo rinka ir valstybės darbo rinkos politika, kaip užimtumo politikos sudedamoji dalis.

Visiškas gyventojų užimtumas nereiškia, kad turi būti užimti visi darbingi šalies gyventojai. Tokia užimtumo samprata netolimoje praeityje buvo deklaruojama kaip vienas iš didžiausių socializmo pasiekimų. Demokratinėje visuomenėje tokio užimtumo negali būti, kadangi darbas yra laisvas ir žmogus, turintis legalų pragyvenimo šaltinį turi pasirinkti: dirbti ar nedirbti.

Visiškas, laisvai pasirinktas užimtumas gali būti esant bet kokiam užimtumo lygiui, jeigu jis patenkina gyventojų poreikį darbo vietoms ir užtikrina pačių darbo vietų ekonominį tikslingumą, t.y. aukštą darbuotojų darbo našumą ir atitinkamą jo apmokėjimą. Būtų galima pasakyti, jog visiškas gyventojų užimtumas pasiekiamas tada, kai registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių. Tačiau toks apibūdinimas būtų ne visiškai netikslus, kadangi ne visi ieškantys darbo registruojasi įdarbinimo tarnybose ir darbdaviai joms praneša ne visas laisvas darbo vietas.

Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geopolitinę aplinką, politinę padėtį ir kt.

Pagal Europos sąjungos statistikos tarnybos, (toliau EUROSTAT’o) reikalavimus užimtais gyventojais yra laikomi vyresni nei 14 m.abiejų lyčių asmenys, kurie tiriamąją savaitę dirbo bet kokį darbą ne mažiau kaip vieną valandą, už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais) ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą: darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimos įmonėje dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną (pajamas), asmenys dirbantys sau.

Užimtieji kaime yra ir darbingo amžiaus žemdirbiai (įskaitant turinčius iki 3 ha žemės), kurie neturi kito pragyvenimo šaltinio, o tik tą žemę, nesvarbu, ar joje užaugintą produktą panaudoja savo reikmėms ar dalį parduoda. Smulkūs žemdirbiai pensininkai užimtųjų kategorijai priskiriami tik tada, kai jų pajamos iš žemės ūkio didesnės nei gauna pensija. Kiti pensininkai priskiriami neaktyviems gyventojams. Kadangi daugumos kaimo pensininkų pensija didesnė nei grynosios pajamos iš žemės, tai jie priskiriami neaktyviems gyventojams. Jeigu juos įskaityti į užimtuosius, dirbančiųjų žemės ūkyje dalis būtų ne 20, o 30 ar 40 procentų.

Į užimtųjų skaičių, skirtingai nei įmonių statistikoje, įskaitomos moterys, auginančios vaikus iki trijų metų, bet nenutraukusios ryšių su darboviete.

Šiame darbe atsižvelgiama į užimtų gyventojų apibrėžimą pagal EUROSTAT’o reikalavimus, nes Statistikos departamentas atlikdamas darbo jėgos tyrimus tuo naudojasi.

Užimtų gyventojų skaičių Statistikos departamentas nustato dviem būdais:

1. Naudojami balansiniai skaičiavimai ir eksperimentiniai vertinimai. Užimtų gyventojų skaičių galima įvertinti remiantis įmonių ir organizacijų ataskaitų apie darbuotojų skaičių duomenimis. Tačiau įmonėse, ypač privačiose, tam tikra darbuotojų dalis dirba neoficialiai (be darbo sutarčių). Dėl to šių darbuotojų skaičius oficialioje statistikoje neužfiksuojamas. Atskirai nustatomas ūkininkų ir jiems padedančių asmenų skaičius (be
vadinamų “trihektarininkų”)

2. Atliekant darbo jėgos atrankinius tyrimus. Tai pats patikimiausias būdas įvertinti užimtųjų skaičių, apklausiant gyventojus apie jų užimtumą, ir užpildant specialų darbo jėgos tyrimo klausimyną. Šiuos tyrimus Statistikos departamentas atlieka nuo 1994 m. Šio tyrimo privalumas tas, kad apklausiant gyventojus galima patikimai įvertinti užimtųjų, bedarbių ir ekonomiškai neaktyvių gyventojų skaičių. Sudarant klausimyną, taikant užimtumo ir bedarbystės sąvokas, atsižvelgiant į Tarptautines darbo organizacijas (TDO) ir EUROSTAT’o reikalavimus. Tokiu būdu gauti duomenys yra palyginami tarp valstybių. Tyrimo metu gyventojai klausiami apie jų užimtumą trumpą laikotarpį, t.y. vieną savaitę.

Kadangi, masiškai išsiplėtė statistinio stebėjimo, tai yra ūkio subjektų skaičių, o kartu ir į statistikos tyrimus nepatenkančios veiklos. Nemaža dalis jų priklauso vadinamai “šešėliniai” ekonomikai tai labai pasunkino įvertinti gyventojų užimtumą.

Ypač sudėtinga statistiškai įvertinti užimtųjų kaimo gyventojų, prekybos bei statybos darbuotojų skaičių. Žemės ūkyje dirbantys yra gyventojai, užimti žemės ūkio bendrovėse, ūkininkai, dirbantys jų šeimos nariai ir samdomi darbuotojai, dalis sklypininkų, t.y. kaimo gyventojų, turinčių iki 3 ha žemės sklypus.

Panaši padėtis ir prekyboje. Užregistruota daug personalinių įmonių, išduota daug patentų ir licencijų. Nemažai vykstančių įsigyti prekių į Graikiją, Turkiją ir kitas šalis.Vieni prekiauja patys kiti samdo pardavėjus. Gauti tikslią informaciją iš jų praktiškai neįmanoma, nes, registruodami veiklą jie nurodo netikslų darbuotojų skaičių.

Taip pat problematiška yra nustatyti užimtųjų skaičių smulkaus verslo įmonėse, nes daugelis faktiškai užimtųjų dirba nesudarę darbo sutarčių.

Darbo biržos skelbia duomenis tik apie jose užsiregistravusius bedarbius, nors dėl įvairiausių priežasčių daug bedarbių nesikreipia į darbo biržas. Dalis užsiregistravusių bedarbių dirba neoficialiai – užsiima neoficialia prekyba, automobilių, butų ar namų remontu, dirba statybose (ypač gyvenamųjų namų), sezono metu dirba žemės ūkio ir panašius darbus.

Valstybės užimtumo politika

Padėtį darbo rinkoje įtakoja valstybės gyventojų užimtumo politika. Svarbiausias jos uždavinys – išlaikyti kuo didesnį racionalų gyventojų užimtumą, kiekvienam sudaryti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirenkamu darbu. Sudėtinė užimtumo politikos dalis yra darbo rinkos politika. Užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijas, profilaktikos priemones. Lietuvoje užimtumo valstybinis reguliavimas daugiausia apsiriboja nedarbo reguliavimu: darbuotojų masinių atleidimų ribojimu ir besikreipiančių į darbo biržas nedirbančiųjų aptarnavimu. Į tai orientuoja ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas bedarbių įdarbinimui, jų užimtumo rėmimo programoms ir labai menkas dėmesys – nedarbo prevencijai, profilaktikai.

Siaurąją prasme darbo rinkos politika sprendžia su pagrindinius uždavinius:

1. Ekonominėmis bei finansinėmis priemonėmis pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę;

2. Socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos kryptys: pasyvi ir aktyvi.

Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:

1) pasyvus aspektas, t.y. finansinės priemonės, kurios šiomis siekiama sušvelninti pajamų praradimą darbo netekusiems asmenims;

2) aktyvus – priemonės, kuriomis siekiama mažinti nedirbančiųjų skaičių.

Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonėmis reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas – aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį.

Aktyvi darbo rinko politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats gali užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkaujant įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan.

Darbo rinko aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus, bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms.

Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinko politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos ar kitos šalie
Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mastas, formos ir kt. Detalės. Be to, kai kurių priemonių realizavimas iš eina už darbo biržos veiklos ir kompetencijos ribų.

Teritorinės darbo biržos veikimo sferoje aktyvi darbo politika reiškiasi sudarant ir realizuojant bedarbių užimtumo rėmimo programas. Esant pakankamai išsivysčiusiai darbo rinkai ir susiformavusiai jos infrastruktūrai, įdarbinimo tarnybos (darbo biržos) aktyvią darbo rinkos politiką įgyvendina tokiomis pagrindinėmis kryptimis arba formomis:

1) laisvų vietų paieška ir bedarbių įdarbinimas;

2) ieškančių darbo piliečių konsultavimas ir profesinis orientavimas;

3) bedarbių mokymo ir perkvalifikavimo rėmimas;

4) esamų darbo vietų išsaugojimo ir naujų kūrimo rėmimas;

5) viešųjų ir kitų laikinųjų darbų rėmimas;

6) bedarbių individualaus verslo rėmimas.

Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, bedarbio pašalpos bei darbo rinkos institucijų – Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo mokymo tarnybos – veiklą finansuoja Užimtumo fondas, kurio tvarkytojas yra Socialinės apsaugos ministerija. Šio fondo lėšas sudaro darbdaviams privalomojo draudimo nuo nedarbo įmokos, kurios surenkamos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, o iš jo Vyriausybės nustatyta tvarka pervedamos į Užimtumo fondą.Užimtumo fondo išlaidos 1997 m. siekė 1,1 mln. Litų. Iš jų 36,8 proc. Buvo skirta aktyvioms darbo rinko politikos finansuoti, daugiausia – profesiniam mokymui: 44,4 proc. Buvo panaudota bedarbio pašalpoms mokėti, 18,8 proc. – darbo rinkos institucijų veiklai plėtoti.

Pasyvia politika (bedarbių pašalpos) siekiama sušvelninti nedarbo padarinius, nemažinant nedarbo lygio. Aktyvi politika leidžia mažinti nedarbo mastą naudojant įvairias ekonomines ir organizacines priemones. Aktyvios politikos priemonės dažniausiai skirstomos į:

a) makroekonomines, t.y. bendras ūkio stabilizavimo priemones, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gerina darbo rinkos padėtį;

b) specialias užimtumo politikos priemones.

Makroekonominėmis priemonėmis valstybė stengiasi padidinti agreguotą gėrybių ir paslaugų paklausą: 1) mažinti mokesčius; 2) didinant biudžetinius užsakymus; 3) mažinant palūkanų normą; 4) didinant pinigų emisiją. Visos šios priemonės dar vadinamos globaline emisija, jų tikslas – didinant agreguotą paklausą didinti darbo jėgos paklausą ir drauge mažinti nedarbą.

Specialios priemonės dažniausiai skirtos mažinti einamąjį ir struktūrinį nedarbą. Pagrindinės iš jų: 1) įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; 2) suaugusiųjų permokymo sistemos plėtojimo ir permokymo programų finansavimas; 3) socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; 4) įdarbinimo įstaigų tinklo plėtimas ir jo informacinio aprūpinimo tobulinimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2735 žodžiai iš 9041 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.