UŽIMTUMO IR NEDARBO SAMPRATA
Dalis šalies gyventojų nedirba, ir jie nelaikomi bedarbiais. Tai vaikai iki 16 metų, pensininkai ir žmonės įkalinimo įstaigose, ligoninėse. Likusieji gyventojai sudaro visuminę darbo jėgą, kurią galima skirstyti į realią ir potencialią. Reali darbo jėga – visi dirbantieji ir aktyviai ieškantys darbo. Potenciali darbo jėga – tebesimokantis jaunimas, tarnaujantys armijoje, dirbantys namų ūkyje (šeimininkės, vaikus auginančios motinos) ir kol kas nenorintys dirbti. Pastarieji nepriskiriami bedarbių kategorijai.
Kiekviena šalis, be bendrų užimtumo ir nedarbo skirstymo principo, turi savo gyventojų skirstymo struktūrą. Lietuvos statistikos departamentas pateikia tokią gyventojų skirstymo struktūrą.
Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami laikotarpio pradžioje.
Darbo jėga – visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir bedarbiai.
Užimti gyventojai-tai dirbantis visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose (išskyrus sklypininkus), bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami taip pat ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo, prastovų, vaikų priežiūrai skirtų nemokamų atostogų iki jiems sukako 3 metai, bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darbovietę. Dar išskiriami užimti valstybiniame ir privačiame sektoriuose. Valstybiniame sektoriuje – asmenys, užimti valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat įmonėse, kuriose valstybė kontroliuoja daugiau nei 51% įstatinio kapitalo. Privačiame sektoriuje – asmenys, užimti visose privačiose verslo organizavimo formose ir tose įmonėse, kuriose valstybė nekontroliuoja arba jai priklauso mažiau nei 51% įstatinio kapitalo, bei turintys patentus vienai ar kitai veiklai plėtoti.
Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.
Nedarbo mastas panašus į vandens būseną: jis kyla, kai pritekėjimas (nauji bedarbiai) viršija nuotekį (žmonės, gaunantys darbą). Tai vaizdžiai matyti 1 brėžinyje.
Nedarbo mastas
DARBO JĖGA
Bedarbiai Užimti gyventojai
Pritekėjimas:
Darbo atsisakė.
Laikinai nedirbantys.
Priverstinai palikę darbą.
Nauja darbo jėga.
NEDARBO MASTAS
Sugrįžo į darbą.
Naujai pasamdyti.
Susirado darbą.
Išėjo iš darbo savo noru.
Išėjo į pensiją.
Brėžinyje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš įvairių šaltinių: ieškantys kito darbo, atsisakę arba atleisti iš darbo. Nedarbo mastą padidina žmonės, baigę mokyklas ir ieškantys darbo pirmą kartą.
Nedarbo nuotekio srautas susidaro, kai vieni grįžta į darbą atitarnavę armijoje, kiti naujai įsidarbina, treti pasiekia pensinio amžiaus arba nusivilia darbo paieška ir daugiau jo neieško.
NEDARBO RŪŠYS(TIPAI)
Nedarbas skirstomas į tris rūšis pagal konkrečias jį sukėlusias priežastis: frikcinis (tekamasis), struktūrinis ir ciklinis.
Frikcinis (tekamasis) nedarbas – trumpalaikis nedarbas, kuris kyla ne dėl visuminės paklausos nepakankamumo, o dėl to, kad darbuotojai ieško geresnio darbo, keičia gyvenamąją vietą, veda arba išteka ir laikinai nedirba, augina vaikus ir pan. Frikcinis nedarbas yra tam tikru mastu pageidautinas, nes žmonės pereina iš mažai apmokamų ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą ir produktyvesnį darbą, dėl to padidėja jų pajamos, o tai reiškia racionalesnį darbo išteklių paskirstymą, kuris didina nacionalinį produktą.