Užimtumo tendencijos Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Užimtumo tendencijos Lietuvoje

Turinys

ĮVADAS 3

1. UŽIMTUMAS IR NEDARBAS 4

1.1 Darbo rinkos samprata ir evoliucija 4

1.2 Darbo pasiūla ir paklausa 5

1.3 Užimtumo ir užimtumo politikos teorinis apibrėžimas 6

1.4 Nedarbo rūšys ir atsiradimo priežastys 8

1.5 Valstybė ir darbo rinka 10

2. BENDROS UŽIMTUMO TENDENCIJOS LIETUVOJE EUROPOS SĄJUNGOS KONTEKSTE 12

2.1 Bendra užimtumo dinamika 12

2.2 Struktūriniai užimtumo pokyčiai 14

2.3 Smulkaus ir vidutinio verslo užimtumo problema 17

2.4 Nedarbas 18

2.5 Neoficiali darbo rinka 20

3. UŽIMTUMO POLITIKA IR JOS REALIZAVIMAS LIETUVOJE 21

3.1 Darbo rinkos politikos formavimas 21

3.2 Pasyvi darbo rinkos politika 24

3.3 Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa 24

3.4 Darbo rinkos politikos finansavimas 25

3.5 Regioniniai užimtumo politikos aspektai 25

3.6 Lietuvoje vykdomos užimtumo politikos analizė 26

IŠVADOS 28

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 30

PRIEDAI 31

Įvadas

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybės užimtumo politika formavosi labai sudėtingomis sąlygomis. Nuo 1990 metų Lietuvos ekonomikai buvo būdingi tokie reiškiniai kaip infliacijos augimas, gamybos ir gyvenimo lygio nuosmukis, ypač išryškėję 1992 metais. Šios priežastys sukėlė ir užimtųjų gyventojų skaičiaus sumažėjimą, ypač valstybiniame sektoriuje. 1994 metais buvo pastebimos teigiamos ūkio rodiklių kitimo tendencijos. Jau 1996-1997 metais padėtis darbo rinkoje stabilizavosi ir užimtų gyventojų skaičius pradėjo tolygiai augti. Lietuvoje bendras gyventojų užimtumo sumažėjimas buvo mažesnis nei kitose panašius istorinius įvykius išgyvenusiose šalyse.

Šiuo metu Lietuvoje yra žymiai pagerėjusios darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios gyventojų užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių skaičius, nedarbas bei jo teritorinė diferenciacija. Užimtumo didinimas tapo prioritetiniu Lietuvos Respublikos Vyriausybės socialiniu ekonominiu tikslu.

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių nuostolių, svarbu atskleisti nedarbo mažinimo būdus, išanalizuoti, kurias užimtumo didinimo programas turi vykdyti vyriausybė.

Šio darbo pirmajame skyriuje nagrinėjamos užimtumo ir nedarbo teoriniai aspektai. Trumpai apžvelgiamos darbo rinkos evoliucijos etapai, jos samprata. Nagrinėjama darbo pasiūla ir paklausa, jų pusiausvyros problema darbo rinkoje bei nedarbo atsiradimo priežastys ir rūšys. Be to, aptariamas valstybės santykis su darbo rinka.

Antroji šio darbo dalis yra skirta bendroms užimtumo tendencijoms Lietuvoje išanalizuoti. Lietuvos užimtumo rodikliai yra palyginami su Europos Sąjungos vidutiniais duomenimis ir su Europos Sąjungos valstybių-narių rodikliais. Šioje dalyje pateikiama bendra užimtumo kitimo dinamika; pastaruoju metu Lietuvoje įvykę struktūriniai užimtumo pokyčiai analizuojami pagal ūkio sektorius, užimtųjų profesijas, regionus, priklausomybę valstybiniam ar privačiam sektoriui. Aptariama nedarbo Lietuvoje problema bei neoficialios darbo rinkos atsiradimo priežastys bei pasekmės.

Trečioji darbo dalis skirta Lietuvos užimtumo politikos bei jos vykdymo Lietuvoje analizei. Nagrinėjamas darbo rinkos formavimasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo; aptariamos aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės; darbo rinkos politikos finansavimas bei regioniniai užimtumo politikos aspektai. Pateikiama Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programa bei Lietuvoje vykdomos užimtumo politikos analizė.

1. Užimtumas ir nedarbas

1.1 Darbo rinkos samprata ir evoliucija

Terminas “darbo rinka” savo pirmine prasme reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Darbo jėgos esmę sudaro unikalūs žmogaus sugebėjimai dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą bei kitos savybės.

Darbo rinka – darbo jėgos pardavimo ir pirkimo ekonominių santykių sistema, kurioje formuojasi darbo pasiūla ir paklausa bei jo kaina – darbo užmokestis. Taip darbo rinka apibūdinama kaip rinkos ekonomikos sudedamoji dalis.

Darbo jėga, kaip centrinis darbo rinkos santykių objektas, yra neatskiriama nuo gyvo žmogaus. Bet tik įsitvirtinus kapitalistiniams gamybiniams santykiams, darbo jėga įgavo privačios nuosavybės statusą, t.y. tapo pačio žmogaus nuosavybe, o ne vergvaldžio ar feodalo. Be to, skirtinguose ūkio raidos etapuose santykis tarp fizinių ir protinių darbo jėgos savybių buvo nevienodas. Iki XX a. pab. žmogus gamyboje reiškėsi kaip fizinės energijos šaltinis, kadangi pagrindinį vaidmenį gamyboje vaidino biologinė darbuotojo energija. Vėliau atsiradusios kitos energijos rūšys pakeitė fizines žmogaus galias ir darbo jėgos turinyje svarbiausias funkcijas atliko protinės ir dvasinės žmogaus savybės.

Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos savininkai) bei tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos). Santykiai tarp darbo rinkos
subjektų reguliuojami valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.

Darbo rinkos santykiai neapsiriboja darbo jėgos pirkimu-pardavimu. Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu programų įgyvendinimas, naujų darbo vietų kūrimas, bedarbių registravimas ir materialinis rėmimas, ieškančių darbo apmokymas ir perkvalifikavimas.

XX a. antroje pusėje ekonominiu ir socialiniu požiūriu išvystytose šalyse susiformavo vadinamoji pirminė darbo jėgos rinka, kuriai būdingi šie bruožai: 1) užimtumo stabilumas ir teisinis saugumas; 2) aukštas realusis darbo užmokestis; 3) pažangi darbo sauga ir geros darbo sąlygos; 4) stiprios šakinės ir tarpšakinės profsąjungos; 5) veiksminga darbo įstatymų priežiūra ir jų vykdymo kontrolė; 6) konfliktai tarp darbo ir kapitalo sprendžiami dvišalėmis arba trišalėmis sutartimis.

Buvusiose socializmo šalyse ir silpnai išvystytose valstybėse veikia antrinė darbo rinka, kuriai būdingi šie bruožai: 1) užimtumo lygis nestabilus; 2) aukštas nedarbas; 3) žemas darbo saugos lygis ir blogos darbo sąlygos; 4) formali darbo įstatymų ir jų vykdymo kontrolė; 5) silpnos profsąjungos; 6) dažnai pažeidinėjami dirbančiųjų ir bedarbių interesai; 7) žemas realusis darbo užmokestis.

Jau nuo XIX amžiaus pradėjo kurtis darbininkų sąjungos ir politinės partijos, suaktyvėjo profesinių sąjungų veikla. Tuo laikotarpiu buvo priimti pirmieji įstatymai, reguliuojantys darbo rinką, reglamentuojantys darbo santykius (darbo dienos trukmę, darbo apmokėjimą, darbo sąlygas).

Civilizuotas dirbančiųjų žmonių teisių gynimas prasidėjo nuo 1919 m., kai Ženevoje buvo įsteigta Tarptautinė darbo organizacija, kuri išleido dvi konvencijas, skirtas nedarbo ir užimtumo klausimams. Konvencijose buvo nurodyta, kad šalys-narės turi steigti valstybines institucijas, kuriose būtų vykdoma nacionalinė užimtumo politika, teikiamos nemokamos paslaugos bedarbiams. Buvo pirmą kartą suformuluotos pagrindinės darbo biržų ir įdarbinimo įstaigų funkcijos: bedarbių registravimas, laisvų darbo vietų paieška, profesinis bedarbių orientavimas ir kitos.

1.2 Darbo pasiūla ir paklausa

Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojai. Darbo pasiūlą apibūdina individų sugebėjimas ir noras dirbti, esant alternatyvioms darbo užmokesčio, darbo sąlygų, darbo laiko ir vietos pasirinkimo galimybėms. Siūlomo darbo kiekį rinkoje išreiškia aktyviai ieškantys darbo, įregistruoti ir neįregistruoti darbo biržoje, bedarbiai. Norint palyginti darbo pasiūlos intensyvumą gali būti naudojamas darbo pasiūlos intensyvumo rodiklis. Šis rodiklis yra besikreipiančių į teritorinę darbo biržą per tam tikrą laikotarpį žmonių skaičiaus procentinis santykis su darbingų gyventojų skaičiumi arba ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiumi.

Darbo jėgos pasiūlą įtakoja keli pagrindiniai veiksniai: darbo užmokestis (darbo kaina); valstybės darbo apmokėjimo politika; laisvalaikio vertybės. Siūlomo darbo kiekis yra tiesiogiai proporcingas darbo užmokesčio kitimui. Darbo pasiūlos kitimą gali veikti ir tokie veiksniai, kaip valstybės darbo apmokėjimo politika arba laisvalaikio vertybių poveikis.

Darbo jėgos paklausa yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai – valstybė, įmonės ar privatūs asmenys. Darbdavių galimybes samdyti darbo jėgą lemia eilė veiksnių: darbo užmokestis (darbo kaina), ribinis pajamų produktas, prekių kainos rinkoje, verslo ciklo fazės, profesinių sąjungų veikla bei kiti veiksniai.

Darbo paklausa atvirkščiai proporcinga darbo užmokesčio kitimui. Augant darbo užmokesčio lygiui darbo paklausa mažėja, ir atvirkščiai, mažėjant darbo užmokesčiui, darbo paklausa auga. Bendras darbo užmokesčio augimas šalyje priklauso nuo minimalaus valandinio tarifinio atlyginimo, kuris yra nustatomas valstybės įstatymų. Jeigu valstybė kelia minimalų valandinį tarifinį atlyginimą, tai darbdaviai mažina darbuotojų skaičių savo įmonėse, nes padidėja darbdavių bendri ir vidutiniai kaštai, mažėja pelno norma.W

D S

Wo

Qo Q



1.3 Užimtumo ir užimtumo politikos teorinis apibrėžimas

Nagrinėjant užimtumo ir užimtumo politikos problemas labai svarbu yra apibrėžti teorines sąvokas, kad išvengti klaidingų statistinės informacijos vertinimų. Atliekant darbo rinkos tyrimus prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų.

Užimtų gyventojų sąvoka apibrėžiama sekančiu būdu: užimti gyventojai – tai visi dirbantys ir laikiniai nedirbantys arba turintys formalų ryšį su darboviete asmenys, įskaitant ir tarnaujančius ginkluotosiose pajėgose. Pagal TDO (Tarptautinė darbo organizacija) standartus užimtais gyventojais laikomi sulaukę nustatyto darbingo amžiaus (Lietuvoje – 16 metų) asmenys, kurie apskaitos laikotarpiu priklausė šioms kategorijomis [5; p. 102-103]: 1. Užimti pagal darbo sutartį: a) dirbantys, kurie apskaitos laikotarpiu atliko tam tikrą darbą už
atlyginimą pinigais arba natūra; b) turintys darbą ir nenutraukę darbo sutarties, bet laikinai nedirbantys (dėl ligos, atostogų, streiko, gamybos sutrikimų ir pan.). Minėtai užimtų gyventojų grupei priskiriamos moterys, atostogaujančios dėl nėštumo ar prižiūrinčios vaikus. Jų darbo sutartis nenutrūksta, todėl jos priskiriamos prie dirbančiųjų. 2. Užimti savo įmonėje: a) dirbantys asmenys, kurie apskaitos laikotarpiu atliko tam tikrą darbą ir gavo pelną arba pajamas pinigais ar natūra. Šiai kategorijai priskiriami verslininkai, darbdaviai, padedantys šeimos nariai (neatlygtinai dirbantys savoje įmonėje); b) turintys įmonę, tačiau apskaitos laikotarpiu dėl kokių nors priežasčių nedirbantys. 3. Mokiniai gamyboje, gaunantys atlyginimą. 4. Studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, kurie apskaitos laikotarpiu dirbo samdomą darbą bent vieną valandą. 5. Kariškiai (kadriniai ir būtinosios tarnybos). Tiek užimti, tiek ekonomiškai aktyvūs gyventojai pagal TDO rekomendacijas skaičiuojami remiantis atrankiniais namų ūkių tyrimais. Kadangi dirba ir tam tikra dalis nedarbingo amžiaus gyventojų (pensininkai, paaugliai), jie taip pat priskirtini užimtų gyventojų kategorijai.

Ne mažiau svarbi yra užimtumo sąvoka. Užimtumas tai teisėta (įstatymų nedraudžiama) darbinė žmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodanti jiems uždarbį (darbo pajamas) [5; p. 104]. Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. Žmogus laikomas užimtu ir tuomet, kai jis laikinai nedirba: atostogauja, poilsiauja, gydosi ir pan. Svarbu, kad jis tam tikru būdu yra susijęs su konkrečia darbo vieta įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, savo versle ir pan.

Valstybės, suprasdamos negatyvias nedarbo pasekmes, vykdo užimtumo skatinimo politiką. Užimtumo politika – valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, kuria siekiama užtikrinti visišką, racionalų ir efektyvų užimtumą.

Lietuvoje užimtų gyventojų skaičius įvertinamas remiantis įmonių, įstaigų ir organizacijų ataskaitų duomenimis, kurios iš įmonių renkamos kiekvieną ketvirtį, arba remiantis gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis. Įmonių ataskaitų duomenys skelbiami ketvirčiais ir vidutiniais metiniais duomenimis apie užimtųjų skaičių įvairiose ekonominės veiklos srityse. Užimtumo tyrimų metu pagal parengtą klausimyną apklausiami tiriamojo amžiaus gyventojai apie jų užimtumą. Šie tyrimai atliekami nuo 1994 m. Nuo 1998 m. jie atliekami du kartus per metus (gegužės ir lapkričio mėn.).

Užimtumo statuso klasifikatorius – tarptautinis klasifikatorius, nustatantis esamą dirbančiųjų statusą. Išskiriamos tokios užimtumo statuso grupės [10; p.84]:

1. Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį akcijų paketą.

2. Samdomi darbuotojai – pagal raštišką ar žodinį susitarimą dirbantys asmenys, kuriems už atliktą darbą bus sumokėtas sutartas darbo užmokestis pinigais ar natūra.

3. Asmenys, dirbantys sau – savarankiškai dirbantys asmenys nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su vienu ar keliais partneriais ir neturintys nuolatinių samdomų darbuotojų. Jų veikla remiasi individualiu ar šeimos narių darbu. Jie nuolat gamina prekes, augina žemės ūkio produkciją, teikia įvairias paslaugas, norėdami gauti pajamas ar aprūpinti save ar savo šeimą maisto produktais. Jie dirba be darbo sutarčių. Partneriais gali būti šeimos nariai ar kiti asmenys, pasitelkti darbui trumpam laikotarpiui. Prie asmenų, dirbančių sau, priskiriami individualių įmonių savininkai, dirbantys su šeimos nariais, smulkūs žemdirbiai, ūkininkai, nesinaudojantys samdomų darbuotojų darbu, patentininkai.

4. Padedantys šeimos nariai – asmenys, dirbantys kitam šeimos nariui ar giminaičiui priklausančioje į rinką orientuotoje įmonėje (ūkyje) ir gyvenantys tame pat namų ūkyje, kaip ir jos savininkas.

5. Darbuotojai, neklasifikuojami pagal užimtumo statusą – asmenys, kurių neįmanoma priskirti kuriai nors vienai iš nurodytų grupių.

Kadangi faktiškai sunku įvertinti, ar asmuo, dirbantis sau, naudojasi samdomų darbuotojų darbu, praktiškai šios kategorijos dirbantieji jungiami su darbdaviais.

Pagal užimtumo statuso klasifikatorių dirbantieji grupuojami gyventojų užimtumo tyrimuose.

1.4 Nedarbo rūšys ir atsiradimo priežastys

Nedarbas yra viena iš svarbiausių makroekonomikos problemų. XX amžiaus pabaigoje nedarbo lygis smarkiai išaugo ir tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse. Todėl aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų pasaulio valstybių vyriausybės, bet ir Europos sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kitos.

Kalbant apie nedarbą svarbu apibrėžti bedarbio sąvoką. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui. Nedarbo lygis yra bedarbių gyventojų skaičiaus santykis su civiline darbo jėga ir
procentais.

Priklausomai nuo nedarbo priežasčių ir trukmės yra skiriamos kelios nedarbo rūšys. Nedarbas gali būti skirstomas į tekamąjį, struktūrinį ir ciklinį. Tekamasis nedarbas yra laisvanoriškas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba, nes ieško geresnio darbo arba ieško darbo pirmą kartą, keičia gyvenamąją vietą, augina vaikus ar kt. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, ilgam netekę darbo ir turintys mažą viltį gauti adekvatų darbą. Jie ilgam netenka darbo dėl ekonomikos struktūrinių pokyčių, pvz. tam tikros profesijos atstovai praranda darbą, kai jų profesija tampa nepaklausi rinkoje dėl technologinės pažangos ar kitų priežasčių. Ciklinis nedarbas susijęs su verslo ciklų kaita. Jo priežastys slypi makroekonominiame lygmenyje. Jį sukelia nepakankama darbo paklausa nuosmukio ir recesijos metais.

Bendriausiu požiūriu galima išskirti tris nedarbo priežastis aiškinančias teorijas. Klasikinė nedarbo teorija, dominavusi iki XX a. ketvirto dešimtmečio teigė, kad nedarbą sukelia per aukštas darbo užmokesčio lygis. Kai darbo užmokesčio lygis yra per aukštas, palyginti su pusiausvyros darbo užmokesčiu, kuriam esant visi norintys dirbti suranda darbą, tai neišvengiamai atsiranda pasiūlos perteklius darbo rinkoje. Ši situacija parodyta 2 paveiksle.

W*

2 pav. Nedarbas sukeltas per aukšto darbo užmokesčio.

Čia W – pusiausvyros darbo užmokestis. Jam pakilus iki W* (pvz., dėl profsąjungų veiksmų), susidaro darbo pasiūlos perteklius, t.y. nedarbas. Ši teorija teigia, kad bedarbystę sukelia patys darbuotojai, reikalaudami per didelio darbo užmokesčio. Todėl šiuo atveju nedarbą gali sumažinti stichinis rinkos veikimo mechanizmas, tai reiškia, kad nereikia imtis jokių specialių priemonių ir nevykdyti specialios ekonominės politikos.

Tačiau praktikoje sumažinti darbo užmokestį nėra paprasta, nes darbo užmokestis tai ne tik darbuotojų pajamos, bet ir darbdavių išlaidos. Darbdaviai, savo ruožtu, yra suinteresuoti darbo užmokesčio stabilume, kad galėtų planuoti gamybą, palaikyti ramius santykius su darbuotojais. Šios teorijos pagrįstumą taip pat paneigė ir Didžioji depresija (1929 – 1933). Kilus masinei bedarbystei, vis sunkiau buvo įrodyti, kad bedarbystė yra laikino pobūdžio problema, be to atsirandanti dėl pačių darbuotojų kaltės.

Dėl šių priežasčių vis populiaresnė darėsi keinsistinė teorija, atsiradusi 1930–1940 metais. Šią teoriją iškėlė Džonas Meinardas Keinsas (J. M. Keynes) savo veikale “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija” (1936 m.). Pagal Keinsą, visuminė vartotojų paklausa nulemia gamybos apimtį, vadinasi ir darbo paklausą. Reiškia, nedarbas kyla dėl nepakankamos vartotojų paklausos. Dž. Keinsas neneigė darbo užmokesčio mažinimo įtakos užimtumo didėjimui, bet jis atkreipė dėmesį į tai, kad egzistuoja rizika, jog darbo užmokesčio mažinimas taps neefektyvi priemonė nuo nedarbo, nes jis apima ne tik firmų išlaidas, bet ir vartotojų pajamas. Kai darbo užmokestis mažėja, tai atsiranda galimybė pasamdyti daugiau darbuotojų, bet, kita vertus, krinta perkamoji galia tų, kurie gauna sumažėjusį darbo užmokestį. Kovojant su nedarbu, Keinsas rekomendavo aktyvios fiskalinės politikos taikymą, didinant visuomenės narių pajamas arba mažinant mokesčius. Tai padidintų paklausą, kas sukeltų darbo paklausos didėjimą ir nedarbo mažėjimą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2786 žodžiai iš 8928 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.