Užuovėja – novelių romanas
5 (100%) 1 vote

Užuovėja – novelių romanas

UŽUOVĖJA – novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus.

Užuovėjos probleminis centras – lietuvis ir žemė.Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė M.Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės. Atpažinime- gyvenimo prasmės supratimas. Tikslas- nukloti žemę savo šešėliu- visur ir visada. Pagrindinė mintis- Žmogus daug praranda prarasda mas ryšį su žeme, su namais . Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Veikėjai priima žmones ir pasaulį tokius, kaip jie yra.

M.Katiliškio kaimas gyvena bendrais rūpesčiais, kolektyvine išmintimi, gamtos, net kosmoso ritmu. Senieji kaimo žmonės natūraliai priima pastovią amžinybės rato tvarką. Tačiau jaunoji karta jau ardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir veržiasi į naują laiko sąmpratą. Su žiema pasibaigęs metų ciklas palieka viltį sulaukti pavasario, tačiau ar pajėgs žmogus įsilieti į gamtos darną taip, kad galėtų pasakyti, kaip pasako rašytojas apie savo vaikystės kaimą:,,Viskas savo vietoje”.

Ryšys su žeme. Tik ryšyje su žeme žmogus įsiamžina. Pavasario novelės – šviesios, vasaros – brandžios, ruduo – niūresnė nuotaika. Rašymo stilius primena eilėraštį. Žmonės pavaizduoti idiliški.

Svarbiausia jausmas. Jausmus išreiškia per darbus ir gamtos apraiškas. Jausmas pirmiausia išgyvenamas gamtoje, o paskui žmoguje. Tai, ką jaučia, ne visiškai turi savo pavadinimą. Išgyvenimai išsakomi per gamtą, jausmas ateina ne iš žmogaus, o iš gamtos. Viskas, ką rašo, yra tik prisiminimai. Debesys – priemonė, padedanti nusikelti į prarastą laiką. Atpažinimo momentas yra tik jausmas, laikų susidūrimas. Iš debesų išplaukia praeities kaimas, žmonės. Debesyse yra atsiminimai. Iš to atpažinimo išplaukia gyvenimo prasmė. Viskas, kas vyksta, nepraeina be pėdsakų. Gyvenimo prasmė: dirbti žemę, su ja susigyventi ir ką nors palikti, kad ir šešėlį. Praranda ryšį su savo žeme, namais. Mirtis – dalis gyvenimo prasmės. Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą.

****************************************************************************************************

Jei kam nors ateitu į galvą mintis sudaryti lietuviu dailiosios prozos žemėlapį, tai pastebėtu, kad Lietuva atskiru jos daliu gyventoju li-teraturinio pavaizdavimo požiūriu tėra labai retai apgyvendintas kraštas. Gausiausios literatūriniu gyventoju sritys būtu Dzūkija su Vinco Krėvės realistiniais ir legendiniais personažais; maža dalis Rytu Aukštaičiu su Vaižganto kovotoju dėl kultūros Grande Armėe ir Pulgio Andriušio tauragniškiais lyrikais; Žemaitija su Valančiaus siuvėju Palangos Juze/ ubagu Paulavyčia ir Žemaitės Gumbais/ Gum-bienėmis bei Petru Kurmeliu buitinio kankinio poza. Tai ir beveik viskas. Didžiuliai mūsu krašto plotai tebedirvonuoja. Ištisi kaimai/ slepiantys savyje nesuskaičiuojamus tradicijos lobius/ tebelaukia autentisku savo vaizduotoju, kokie yra buvę Donelaitis, Valančius/ Zemaitė, Vaižgantas praeity ir Vincas Krėvė arba Pulgis Andriušis šiandien/ ištikimai vaizdavę arba tebevaizduoją savo Stamm nnd Landschctft.

Paskutinėmis 1952 metu dienomis išėjusi Mariaus Katiliškio Uzuo-vėja (Marius Katiliškis, Užuovėja, Chicago: Terra/ 1952)/ kurią mes is anksto norėtume pavadinti šiaurės Lietuvos kaimo buities freska (pats autorius jokios žanrinės antraštės neduoda), literatūriniais gyventojais kolonizuoja naujus plotus – Siaurės Lietuvą. Tiesa, pa-vaizduoįį sį stambiu ūkininku ir alaus kraštą su jo temperamentin-gais gyventojais mėgino ir kitas rašytojas – Petras Rimkūnas Kiemė-nu kamie. Rimkūno idėja buvo panaši į Katiliškio. Bet jo knygą su visais personažais pražudė netikslingas metodas. Rimkūno žmonės, kaip ir Katiliškio, imti iš tikrovės, iš Šiaurės Lietuvos kaimo buities; bet knygįskai romantizuoti bei perrengti, neišlaikė nė keletos metu bandymo.

Tose pačiose apylinkėse/ tame pačiame Siaurės Lietuvos peizaže Katiliskis pastatė savąjį Gružiškiu kaimą, kurį/ vaizdingai tariant/ galėtun-ie vadinti centriniu Uzuovėjos personažu. Katiliškio kaimui Jau dabar galima pranašauti ilgą egzistenciją/ atkaklu priešinimąsi

15—894 iaiko smūgiams ir atitinkamą vietą lietuviu literaturos geografiijoje bei istorijoje.

Kaip estetinės tikrovės kūrėjas, Katiliškis įvykdo kone visas sa-lygas jos egzistencijai užtikrinti. Laiko/ vietos/ tradicijos ir apskritai kolorito santykiai – rūpestingai išstudijuoti ir autentiška literatūrine forma išreikšti. Nuo pat pirmo knygos puslapio kiekvienas daiktas pradeda savo gyvenimą ir kalba savo kalba. Ir žmonės, ir medžiai ir gyvuliai – viskas čia turi savo raison d’etre, savo istoriją/ savo aplinką bei priežastis/ kurios juos išugdė ir nulėmė ju likimą. Visi daiktai yra gyvi savaime/ ne autoriaus žodžiuose. Viskas egzistuoja laike/ metu laike^ peizaže, tradicijoje bei socialinėje kondicijoje. Au-torius sau pasilieka tarytum orkestro dirigento uždavinį/ pabrėž-damas kai kuriuos akcentus, liepdamas medžiams rūsČiau
sušlamėti arba vasaros nakčiai suspindėti visais savo pirštu deimantais ir apy-rankiu auksu. Ir visa tai Katiliškis pasiekia, sakytume, gana pa-prastu būdu – ištikimybe ir pagarba savo medžiagai ir siekiamo tikslo kuklumu: atgaivinti išgyventos buities fragmentus.

Kaimo buities pažinimu mažai kas, išskyrus Pulgį Andriusį, ga-lėtu lygintis su Katiliškiu. Jo pažinimas yra visapusiškas, esmingas, nes jis lygiai gerai žino, kaip anksti rytą pakyla vyturys nuo grumsto ir kokia linu merkimo technika. Jis viską pažįsta nuo sėklos iki žel-mens/ nuo želmens ligi varpos, nuo varpos ligi duonos, nuo laŠo iki ežero. Specialiai tektu pabrėžti ūkio darbu, liaudinės meteorologijos ir gamtinio kalendoriaus pažinimą, – kalendoriaus, kuris sudarytas pagal labai komplikuotą atmosferiniu pasikeitimu, žemės ūkio dar-bu ritmo, javu sėjos, žydėjimo ir pjūties koordinavimo principą. Buities pažinimo prasme Katiliškio Užuoveja yra epochos dokumen-tas. Ir nežiūrint visos šios buitinės dokumentacijos, Katiliškis išlieka esmingai antinatūralistinis rašytojas. Dokumentiškai tikslios buities smulkmenos Užnovėjoje rodomos žmogaus perspektyvoje. Daiktu ir žmoniu vizijos formą ir mintį nulemia per visa knygą srauniai fre-kanti tikrovės pagražinimo idėja, kuria taip pat remiasi ir autoriaus/ kaip žmogaus vaizduotojo, humanizmas.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1058 žodžiai iš 3038 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.