V gete faustas
5 (100%) 1 vote

V gete faustas

1.“FAUSTO” ŽANRAS. Skaitant kūrinį į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro 25 scenos, antrąją – 5 veiksmai. Kūrinyje randame lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta. Kaip vadinti tokį kūrinį? Gėtė pavadino tragedija. Bet tai nėra įprastinis tokio žanro kūrinys: nėra kylančios draminės įtampos, nuoseklaus artėjimo į kulminaciją. Ilgi monologai ir monologiniai dialogai stabdo veiksmą ir daugiau tinka skaityti nei vaidinti. Nėra tvirtai suręstos intrigos, ypač II dalyje. Apskritai išorinis veiksmas nėra svarbus, atskiras scenas jungia tikslingas temos, pagrindinių motyvų plėtojimas. Vidinis vientisumas, sąlygotas minties raidos, Gėtei buvo kur kas svarbesnis nei išorinis. Taigi Gėtė dėmesį sutelkia į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus. Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų sankirtos, neblėstantis žmogaus nerimas, didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktas. Todėl paprastai “Faustas “ vadinamas filosofine tragedija. Kartais jis vadinamas poema, vokiečių epu.

2.“Faustas” lietuviškai pirmąkart išverstas 1934 m. Vėliau jį išvertė A. Churginas ir A. A. Jonynas.

3.Pagrindinės kūrinio problemos. “Fauste” svarstomos sudėtingos pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių problemos, apmąstomi būties esmės, pasaulio sandaros dalykai. Fausto monologuose vis sugrįžtama prie neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių ( žemės kirmino skirtis). Dėl to kylantis nepasitenkinimas ir nusivylimas skatina Faustą eiti tolyn, ieškoti naujos patirties, o palaimos pasitenkinimo būsena reikštų dvasinę mirtį. Taigi Fausto gyvenimas- nuolatinis bangavimas, atradimų, džiaugsmo akimirkų ir praradimų, nusivylimų kaita. Iš to kyla svarbiausioji problema- kaip surasti gyvenimo prasmę?

4.Pagrindinė kūrinio tema- faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl to nebaisus ir sandėris su velniu, nes niekada negalės ateiti toks žavus akimirksnis.

5.Pagrindinė I dalies idėja- Margaritos tragedija. Faustas negali gyventi su Margarita, nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti ieškoti gyvenimo prasmę.

6.Laikas – viduramžiai (nors pagal keliamas idėjas galime manyti Faustą esant renesanso ar net Švietimo epochos ž

mogumi).

7.“Fausto” įžangos. Kūrinys turi 3 įžangas: “Paskyrimą”, “Prologą teatre”, “Prologą danguje”. “Prologas teatre” sukurtas kaip 3 veikėjų ginčas, vykstantis teatre ir apie teatrą. Du menininkai- poetas bei aktorius- ir teatro direktorius kalbasi apie tai, koks turėtų būti spektaklis, svarsto meno apskritai, meno kūrinio ir jo suvokėjo ( žiūrovo) santykių problemas. Trys kalbantys personažai nėra individualizuoti, jie – figūros, įprasminančios skirtingus požiūrius į meno kūrybą. Šis prologas suformuluoja mintį, kad visa, ką skaitysime, yra vaidinimas, išmonė.

“Prologas Danguje” išoriškai primena viduramžiais paplitusias misterijas, kur veikia dieviškos ir velniškos jėgos, personifikuoti gėris ir blogis, dorybės ir ydos. Paprastai prologe nusakoma tai, kas įvyko dar prieš kūrinyje pasakojamą istoriją, kas ją lėmė. „Prologas danguje“ iš dalies primena antikines dramas (kur kalbasi dievai), iš dalies – Viduramžių vaidinimus, kur personažai yra Dievas, velniai, angelai, šventieji ir t.t.

Dievo ir velnio dialoge žmogus iškyla kaip nuolat pažinimo siekianti būtybė, kuriai niekada negana to, kas pasiekta.

Šioje scenoje Gėtė ir primena, ir parodijuoja pirmosios nuodėmės, pirmojo nuopuolio situaciją: velnias prologe sakosi esąs žalčio gundytojo palikuonis („mano prosenelė žvilganti gyvatė“). Aliuzijos į žmogaus nuopuolio istoriją rodo, kad dramoje autoriui rūpės žmogaus žemiškoji skirtis, tai, kas sudaro į žemę nutremto žmogaus gyvenimo esmę. Prologas primena ir kitą kultūros tekstą – mitą apie Dievo ir velnio kovą, kuri ir yra dinaminė pasaulio kūrimo jėga (prisiminkime ir lietuvių pasakas). „Prologe danguje“ ši kova paversta pokalbiu – ginču dėl žmogaus prigimties ir galimybių. Dievo ir velnio pokalbis virsta derybomis. Velnias tikisi paskatinti žmogų veiklai, yra pasiryžęs jį suvilioti.

Dievas leidžia blogį norėdamas išbandyti žmogų, neišvaduoja jo iš gyvenimo sunkumų. Gėtė tai suvokė kaip žmogaus skirtį ir bandė patikrinti, kiek žmogus pajėgus pats tvarkyti savo likimą, kiek pajėgus įsiskverbti į pasaulio paslaptis. Klausimo, kodėl Dievas, išpirkdamas žmogų, neišvadavo jo iš visų gyvenimo problemų, Gėtė nekėlė. Nepraėjus nei šimtui metų tai taps pagrindine rusų rašytojo F. Dostojevskio kūrybos tema; jį sekdami šią temą plėtos ir XX a. antrosios pusės literatūrinio egzistencializmo autoriai.

Dievo ir velnio pokalbį rašytojas truputį ironizuoja. Dievą
vaizduoja literatūriškai, t.y. kaip įprasta liaudies legendose, sakmėse, literatūroje – kaip senelį. Velnias dramoje turi kelis kultūrinius sluoksnius: jis ne tik mitinė būtybė, ne tik degraduotas biblinis velnias-gundytojas, o ir kultūrinėje vaizduotėje gyvuojantis suktas pasakų, sakmių personažas. Gėtės dramoje jis žino savo kultūrinę „vietą“, tobulai atlieka visokeriopo kipšo vaidmenį.

8.Fausto nusivylimai ir ieškojimai. Tragedijos pradžioje Gėtė mus supažindina su Faustu gana paslaptingomis aplinkybėmis. Faustas-pagyvenęs Viduramžių mokslininkas. Jis vaizduojamas jau pavargęs nuo mokslo tiesų ir knyginės išminties. Jam nebeįdomu tyrinėti kosmoso sistemas, kurių ženklus atpažįsta senose knygose. Faustas ima trokšti ir ilgėtis patirtinio (jausminio, jutiminio) gyvenimo. Kosmoso sistemas pažinti įmanoma, bet kaip pažinti gyvybės esmę? Skyriuje „Naktis“ esančiame Fausto monologe paaiškėja, kad žemės Dvasia valdo gamtos ritmą – suka amžiną gyvybės kaitos ratą. Faustui Žemės Dvasia asocijuojasi su jaunystės jėgomis, nuolatiniu kitimu ir atsinaujinimu (įsiskaitykite į Žemės Dvasios monologą). Kaip tik dėl to, pavargęs nuo knyginės išminties, Faustas ir šaukiasi Žemės Dvasios.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1007 žodžiai iš 2918 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.