Vytauto Andriaus Graičiūno indėlis vadybos mokslui
JAV gimęs lietuvis Vytautas Andrius Graičiūnas – tai dar viena bolševikinio teroro auka. Nors ir nemažai metų šis nepaprasto likimo talentingas žmogus dirbo Lietuvoje, nedaugelis žino, kodėl su jo sukurta valdymo apimties teorija yra gerai susipažinę pasaulio vadybos specialistai ir kokie jo nuopelnai savo tėvynei. Todėl aš dabar pasistengsiu savo pasakojimu atskleisti kokį iš tikrųjų indėlį vadybos mokslui įnešė pasaulinio garso vadybos teoretikas ir dėstytojas, vadybos konsultavimo pradininkas A. V. Graičiūnas.
Daugybės mokslo šakų gretoje vadybos (arba menedžmento, mokslo apie organizacijų – socialinių sistemų valgymą) istorija, žinoma, ne pati turtingiausia ir ne pati reikšmingiausia. Bet pasidomėti ja verta, nes čia būta įdomių asmenybių ir rezultatų, kai kuriais atvejais turėjusių net tarptautinį rezonansą.
Naujas vadybos vystymosi Lietuvoje etapas prasidėjo apie 1935 m., atvykus į Kauną patyrusiam vadybos specialistui, pirmajam mūsų tautiečiui – šio darbo profesionalui, iki šiol pasaulinėje literatūroje dažnai cituojamam bei minimam vadybos teoretikui, inžinieriui Vytautui Andriui Graičiūnui. Vertinant jo nuopelnus šiandien reikia išskirti keletą svarbiausių jo veiklos sričių.
Giliausius pėdsakus jis paliko kaip mokslininkas – vadybos teoretikas. Jis įsitraukė į dar tik besiformuojanti vadybos teorijos procesą kada jau buvo spėjęs sukaupti nemažą praktinio vadybos darbo patirtį ir tapo neeiliniu, svarbiu jo dalyviu. Žinoma, tam padėjo jo tiesioginiai, glaudūs ryšiai su geriausiais to meto vadybos specialistais, bei novatoriškas jo pasirinktos problemos sprendimo būdas – matematinių metodų naudojimas socialiniams klausimams analizuoti. Tačiau svarbiausia jo teorijos populiarumo priežastis – didžiulė praktinė jos vertė. Iš tiesų, kontrolės apimties teorija gerokai išplėtė praktikų žinias apie vadovų darbo turinį bei jų apkrovimą. Ja galima pasinaudoti analizuojant įmonių ir bet kurių kitų socialinių organizacijų darbo trūkumus, jų priežastis, kuriant naujas ir pertvarkant jau veikiančias organizacijas, tobulinant jų struktūrą.
Dar iki V. A. Graičiūno teorijos paskelbimo JAV valdymo konsultantas L. Urwick tvirtino, kad valdymo praktikoje idealus atvejis, kai aukščiausios grandies vadovams tiesiogiai pavaldūs ne daugiau kaip 4 darbuotojai. Tačiau žemiausiose valdymo grandyse, kuriose atsakomybė deleguojama už konkrečių užduočių įvykdymą, o ne už vadovavimą apskritai, padalinyje gali būti 8-12 darbuotojų. Šie teiginiai vėliau tapo valdymo apimties teorijos principų sudėtine dalimi.
1933 m. Ženevoje Tarptautiniame valiutos biuletenyje anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis V. A. Graičiūnas paskelbė mokslinį darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“, išgarsinusį jį visame pasaulyje. Jis pirmas pasaulinėje vadybos teorijos istorijoje pateikė matematiškai pagrįstą metodą valgymo normai nustatyti – pavaldinių skaičių, kurį gali valdyti vienas vadovas. Kiekvienoje veikloje labiausiai pageidautina organizacijos struktūra yra ta, kuri pagrįsta tiksliu ir logišku funkcijų sutvarkymu, kai joks vadovas neturi daugiau kaip keturių penkių tiesioginių pavaldinių. Štai kokia šio principo pirminė formuluotė, kurią parengė Graičiūnas: „Joks vadovas neturėtų stengtis tiesiogiai vadovauti daugiau kaip penkiems (daugiau šešiems) pavaldiniams, kurių darbas tarpusavyje susijęs.“ Pagrindiniu veiksniu, , darančiu didžiausią įtaką vadovo darbo apimčiai, V. A. Graičiūnas laikė ryšius tarp darbuotojų (pavaldinių) ir vadovo. Jo nuomone kiekvienoje organizacijoje tarp vadovo ir pavaldinių (n) susiformuoja trijų rūšių (a, b, c) ryšiai:
(1) tiesioginiai individualūs, arba pavieniai vertikalūs ryšiai a = n;
(2) tiesioginiai grupiniai, ar grupiniai vertikalūs, tarp vadovo ir 2 ar daugiau pavaldinių b = n (n – 1);
(3) tiesioginiai horizontalūs ryšiai tarp pavaldinių c = n [2n /2) – 1].
V.A. Graičiūnas teigė, kad kiekvienas naujas pavaldinys įneša papildomų visų tipų ryšių ir išvedė tokią matematinę priklausomybę tarp bendro ryšių skaičiaus (f) ir pavaldinių skaičiaus (n):
f = a + b + c = n[(2n/2) + (n – 1)].
Taip pat jis nustatė, kad pagal visas tris minėtas valdymo ryšių grupes reikia nustatyti potencialias vadovo darbo laiko sąnaudas. Net kryžminio valdymo ryšio atveju vadovui gali prireikti eikvoti savo darbo laiką, vykdant tarpininko funkcijas.
Didėjant pavaldinių skaičiui, valdymo ryšių skaičius, remiantis šia formule, didėja taip:
Valdymo ryšių skaičiaus augimas didinant pavaldinių skaičių
Pavaldinių
skaičius Valdymo ryšių
skaičius
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
12
18 1
6
18
44
100
222
490
1080
2376
5210
24708
225902
Toliau didinant pavaldinių skaičių, jų ryšių su vadovu bendras skaičius tampa astronominis.
Plėtojant V. A. Graičiūno teoriją, amerikiečių vadybos specialistas R. Davis išskyrė administracinės kontrolės diapazoną, priežiūros apimtį, t. y. detalizavo valdymo ryšius.
Priežiūros apimties pagalba gali būti nustatomas, pavyzdžiui, vienam meistrui pavaldžių darbininkų skaičius. Tačiau R. Davis apribojo termino “administracinės kontrolės apimties” vartojimą vadybininkų ir meistrų apimtimi. Šį
skirtumą jis grindžia tuo, kad cecho problemos daug paprastesnės negu įmonės valdymo aparate. Todėl meistras, bendraudamas su darbininkais, sugaišta mažiau savo darbo laiko. Dėl to R. Davis tvirtino, kad meistras gali prižiūrėti nuo 10 iki 30 darbuotojų. Remiantis V. Graičiūno formule, administracijos kontrolės apimtis dažniausiai apsiriboja vieno vadovo ryšiais su ne daugiau kaip penkiais bendradarbiais.