V krėvės apsakymo silkės analiz
5 (100%) 1 vote

V krėvės apsakymo silkės analiz

Lietuvių literatūroje gausu įvairaus žanro kūrinių, išaukštinančių gerąsias žmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir daugelis kitų. Darbštūs, nuoširdūs žmonės taip pat neužmirštami Vinco Krėvės kūryboje. Vienas iš tokių yra Kušlius. Apie jį rašytojas rašo viename iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj” apsakymų “Silkės” Apsakymų rinkinio “Šiaudinėj pastogėj” pavadinimas jau iškart lyg perkelia į kaimą, imu įsivaizduoti jaukią pirkią, šiaudais dengtu stogu, šiltą krosnį. Tačiau apsakymo “Silkės” pavadinimas neleidžia mums taip greit nuspręsti apie šį kūrinį. Nenujaučiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausiančios jame. Tačiau ši savotiška nežinomybė kartu labai sudomina, paskatina skaitymui. Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai – “…dabar jisai stovėjo po Gerdviliaus langu…”. Nors veiksmo laikas gana netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdvilių šeimoje. Ši nedidelė erdvė, žinoma, nulemia apsakymo apimtį. Ji nedidelė, tačiau V. Krėvė sugebėjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti žmonijos sąžinė ir jos pabudimas. Veiksmo laiką rašytojas atskleidžia jau pirmajame apsakymo sakinyje, sakydamas, jog “buvo pusiaugavėnis”. Tai išryškina pačio V. Krėvės ir jo aprašomų veikėjų religingumą, papročių laikymąsi. Kartu pamatome ir metų laiką – “Į pavasarį virto”. Čia išryškėja rašytojo meilė gamtai. Ji perteikiama gražia, išraiškinga kalba. Jausminga kalba kūrinį “lydi”, kaip minėjau, jau nuo pat jo ekspozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai pagyvinami ir pagražinami epitetais – “dienos buvo šiltos, saulėtos”. Tai sukelia iškilmingumo, begalinio džiaugsmo įspūdį. Rašytojas taip pat panaudoja personifikaciją, sakydamas, jog “upeliai šniokšdami pasakojo pavasario pasaką”. Šis gamtos gyvumas vaizduotėje sužadina malonius atgimstančios gamtos vaizdus. Toliau kūrinyje dominuoja taiklūs epitetai padedantys rašytojo pavaizduotus daiktus kuo tikroviškiau išvysti savo pasąmonėje: “žilas dievulis”, “drebančios rankos”, “pienuota suknelė” ir kiti. Be epitetų daug vaizdingumo kūriniui suteikia palyginimai. Nors dauguma jų skirti vieninteliam, tačiau svarbiausiam apsakymo akcentui – silkėms: “riebios kaip vištos”, “silkės kaip plokštės”, “menkos lyg mekšrukai”. Tačiau būtent silkės davė pradžią tolimesniam veiksmo rutuliojimuisi ir pagrindinei kūrinio minčiai. Apsakyme “Silkės” Vincas Krėvė norėjo mums parodyti, jog kiekvieną nedorą ir neapgalvotą poelgį lydi sąžinės graužatis. Tai svarbiausia šio kūrinio tema. Rašytojas nori parodyti, jog žmonijos sąžinė dar kruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Apsakyme “Silkės” veikėjų nėra daug. Pagrindinė V. Krėvės pavaizduota veikėja yra Gerdvilių samdinė Marcelė. Žmogaus sąžinės pabudimą rašytojas perkelia į jos pasaulį, pagrindinei kūrinio minčiai atskleisti pasirenkama būtent Marcelė. Kalbant apie veikėjus, pamatome begalinę rašytojo meilę senyviems žmonėms. Jis supranta senosios kartos pranašumą, džiaugiasi jų dvasios lobynais ir sielos taurumu. “Silkėse” autorius atskleidžia seno žydo Kušliaus paveikslą, kuris norom nenorom kelia užuojautą. Autorius apsakyme nedalyvauja. Nors V. Krėvė veiksmą pavaizduoja kaip pašalinis, gal net neegzistuojantis žmogus, tai ką galima išreikšti žodžiais jis puikiai pavaizdavo. Autorius, rodos, seka kiekvieno veikėjo kiekvieną žingsnį, nuosekliai jį aprašydamas mums. Šį kūrinį, manau, Vincas Krėvė parašė ne šiaip pasiskaitymui – tai pamokantis įvykis, jame daug išminties. Būtent tai mane sužavėjo. Juk taip gražu būtų ko nors išmokti ir kartu pajusti malonumą. Manau, jog niekas taip nepaveiks mūsų pasąmonės, kaip pamokymas, įsipynęs į grožinės literatūros kūrinį. Ilgam prisiminsiu Vincą Krėvę ir jo pamokančią kūrybą…