V. KRËVËS APSAKYMO “SILKËS” ANALIZËLietuviø literatûroje gausu ávairaus þanro kûriniø, iðaukðtinanèiø
geràsias þmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir
daugelis kitø. Darbðtûs, nuoðirdûs þmonës taip pat neuþmirðtami Vinco
Krëvës kûryboje. Vienas ið tokiø yra Kuðlius. Apie já raðytojas raðo
viename ið rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” apsakymø “Silkës”
Apsakymø rinkinio “Ðiaudinëj pastogëj” pavadinimas jau iðkart lyg
perkelia á kaimà, imu ásivaizduoti jaukià pirkià, ðiaudais dengtu stogu,
ðiltà krosná. Taèiau apsakymo “Silkës” pavadinimas neleidþia mums taip
greit nuspræsti apie ðá kûriná. Nenujauèiame nei apsakymo temos, nei
nuotaikos, vyrausianèios jame. Taèiau ši savotiška nežinomybë kartu labai
sudomina, paskatina skaitymui.
Kaip viso rinkinio, taip ir šio apsakymo veiksmas vyksta kaime. Tai
konkreti sodyba – Gerdviliaus troba. Veiksmo vieta nusakyta labai tiksliai
– “…dabar jisai stovëjo po Gerdviliaus langu…”. Nors veiksmo laikas gana
netrumpas, veiksmo vieta nekinta – viskas rutuliojasi Gerdviliø ðeimoje. Ði
nedidelë erdvë, þinoma, nulemia apsakymo apimtá. Ji nedidelë, taèiau V.
Krëvë sugebëjo joje atskleisti tai, kas jam buvo svarbu – mieganti þmonijos
sàþinë ir jos pabudimas.
Veiksmo laik¹ rašytojas atskleidžia jau pirmajame apsakymo sakinyje,
sakydamas, jog “buvo pusiaugavënis”. Tai iðryðkina paèio V. Krëvës ir jo
apraðomø veikëjø religingumà, paproèiø laikymàsi. Kartu pamatome ir metø
laikà – “Á pavasará virto”. Èia išryškëja raðytojo meilë gamtai. Ji
perteikiama graþia, iðraiškinga kalba.
Jausminga kalba kûriná “lydi”, kaip minëjau, jau nuo pat jo
ekspozicijos. Nuostabûs gamtos vaizdai pagyvinami ir pagraþinami epitetais
– “dienos buvo ðiltos, saulëtos”. Tai sukelia iðkilmingumo, begalinio
dþiaugsmo áspûdá. Raðytojas taip pat panaudoja personifikacijà, sakydamas,
jog “upeliai ðniokðdami pasakojo pavasario pasakà”. Ðis gamtos gyvumas
vaizduotëje suþadina malonius atgimstanèios gamtos vaizdus.