V landsbergio indėlis į Lietuvos nepriklausomybę
5 (100%) 1 vote

V landsbergio indėlis į Lietuvos nepriklausomybę

11213141

TURINYS

Įvadas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 psl

Biografiniai faktai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4 psl

Tautinis atgimimas

 Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo aplinkybės . . . . . . . . . . . .5 psl

 Tautos reakcija į LPS susikūrimą ir V. Landsbergio veiklą jame . . . . 6 psl

Lietuvos suvereniteto atkūrimas

 Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymo aplinkybės. . 8 psl

 „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ . . . . . . . . . . . . . 9 psl

 Lietuvos iššūkis „stipriam centrui“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .9 psl

 Moratoriumas – užkarda ekonominei blokadai . . . . . . . . . . . . . . . . 10 psl

 1991 m. sausio mėn. įvykiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11psl

 Komunistinio pučo pralaimėjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 psl

Išvados. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .13 psl

Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14 psl

Įvadas

Daugeliui lietuvių, išgirdus žodį „sąjūdis“ ir „nepriklausomybė“, jis siejasi su V. Landsbergio ir dar daugelio žymių Lietuvos politikos, mokslo, meno bei kultūros veikėjų vardais. Pamažu bėgant metams, žmonių mintyse blėsta lemtingi 1988 – 1991 m. įvykiai, pakeitę visos Lietuvos valstybės tolimesnį gyvavimą. Pasipriešinimas tokios mažos, bet dvasiškai didelės valstybės galingajam TSRS milžinui yra reikšmingas posūkis istorijoje. Negarbė būti piliečiu nežinant savo valstybės istorijos ir svarbiausių asmenybių. Galima teigti, kad V. Landsbergis, jo tautiškumas ir tvirtas charakteris, padedant dar daugeliui šviesuolių, išplėšė Lietuvos nepriklausomybę iš egoistiškų ir besočių Rusijos gniaužtų.

Dėl šio darbo ribotos apimties, tebus siekiama apžvelgti šias temas:

1. V. Landsbergio veikla LPS

 LPS kūrimosi aplinkybės

 LPS veikla ir tautos reakcija į ją

2. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas

 Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymas

 Lietuvos santykiai su TSRS po 1991 m. kovo 11 d.

 Lietuvos Respublikos pripažinimas TSRS

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos

Akto dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo

signataras

Vytautas

LANDSBERGIS

Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m.

1978-1990 m. – Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Čia 1994 m. apsigynė habilituoto daktaro disertaciją.

1975 m. už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas valstybine premija. Nuo 1995 m. yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso organizacinio komiteto pirmininkas – „M. K. Čiurlionio konkurso“ ne pelno įmonės tarybos pirmininkas.

1988 m. birželio 3 d. išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. – Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos Konservatorių – Tėvynės Sąjungos partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995 ir 1998 m. išrinktas pakartotinai.

1991 m. tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru, o 1992 m. – Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno (JAV) Weberio universiteto humanitarinių mokslų daktaru. 1992 m. jis buvo nominuotas Yaale universiteto teisės daktaru.

1997 m. tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos akademiku, o 1998 m. – Vilniaus Gedimino Technikos universiteto garbės nariu.

2004 m. buvo išrinktas į Europos Parlamentą.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimo aplinkybės

1985 m. balandžio mėn. M. Gorbačiovo paskelbta perestroika davė puikų ginklą Lietuvos intelektualams ir visuomenės veikėjams. 1988 m. birželio 2 d. Vilniuje, Mokslininkų rūmuose Verkiuose, aktyviausi permainų šalininkai surengė viešą diskusiją „Ar įveiksime biurokratizmą“. Susirinkusieji sutarė, kad reikia naujos visuomenės organizacijos konstitucinių teisių gynimui. Diskusijos dalyviai pakvietė žmones kitą dieną vėl susirinkti Mokslų akademijos salėje. Ten turėjo būti svarstomas pertvarkos dvasia kiek patobulintas LTSR Konstitucijos projektas.

Birželio 3 d. į svarbiausią Akademijos konferencijų salę Lenino prospekte (dabartinis Gedimino prospektas) susirinko apie penki šimtai žmonių. Susirinkimui vadovavo E. Vilkas, kuris laikėsi nuostatų nagrinėti Konstitucijos projektą bei ekonominę reformą, vengdamas kitokių dalykų ta dingstimi, kad valdžios atstovai nesuardytų susirinkimo. Tačiau daugeliui susirinkusių rūpėjo ne Konstitucija ir ekonomikos reforma, o legali
galimybė pirmą kartą tarybų valdžios metais suformuoti ne „iš viršaus“ primestos organizacijos branduolį. Kalbėtojams pasisakant vis karščiau ir karščiau. V. Landsbergis pareiškė: „Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, dabar.“ Didėjant susirinkimo įtampai, Vilkas prarado susirinkimo kontrolę. Jis skundėsi, jog niekam nebuvo įdomios komisijos pažiūros. Vilkas vis bandė baigti susirinkimą . Renginio iniciatoriams pavyko nukreipti jį reikiama linkme ir patvirtinti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – LPS) iniciatyvinę grupę daugiausia iš tų kandidatų, dėl kurių buvo iš anksto susitarta, papildžius ją dar keliolika spontaniškai pasiūlytų žmonių .

Į iniciatyvinę LPS grupę įėjo daug V. Landsbergio pažįstamų ir draugų: Julius Juzeliūnas, buvęs valdžios nemalonėje nuo tada, kai 1957 m. buvo statoma jo opera „Sukilėliai“, ir ją uždraudė dieną prieš premjerą. Taip pat dainininkas Vaclovas Daunoras, dailininkai Arvydas Šaltenis, Bronius Leonavičius, architektas Algimantas Nasvytis, plačiai žinomas dėl pastangų išsaugoti istorinius pastatus, poetas Sigitas Geda, rašytojas Vytautas Petkevičius, keletas filosofų – Arvydas Juozaitis, Bronius Kuzmickas . Taip pat į iniciatyvinę grupę įėjo įvairių inteligentijos grupių lyderiai: Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas, Gintaras Songaila bei intelektualai – Česlovas Kudaba, Vytautas Landsbergis, Meilė Lukšienė, Jokūbas Minkevičius, Kazimiera Prunskienė, Justinas Marcinkevičius, Regimantas Adomaitis, Vitas Tomkus, Algimantas Čekuolis ir kiti. Iš 35 LPS iniciatyvinės grupės narių net 17 tada priklausė komunistų partijai. Absoliuti dauguma buvo sostinės atstovai.

Tautos reakcija į LPS ir V. Landsbergio veiklą jame

Informacija apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimą sklido po Lietuvą ir susilaukė plataus pritarimo. Greitai radosi pirmieji Sąjūdžio rėmėjų būreliai, prie kurių šliejosi vis daugiau visuomeniškai aktyvių žmonių. Rajonuose Sąjūdžio grupių kūrimosi banga per du tris mėnesius pasiekė apogėjų. Lietuvoje jau nebebuvo žmonių, nežinančių apie Sąjūdį. Svarbiausia, kad ėmė keistis daugelio žmonių santykių su biurokratija pobūdis. Žmonės kratėsi pasyvumo, nusižeminimo, reikalavo atsižvelgti į viešąją nuomonę, pagaliau apie valdžios piktnaudžiavimus galėjo pranešti Sąjūdžio aukštesnėms grandims; tokiu būdu lokaliniai faktai tapdavo visuomeninėmis problemomis.

Bet į susirinkimus ateinančių žmonių sąmonę dar labai dažnai buvo užgožusi baimė. Jų didžiausią nuostabą, nusistebėjimą ir džiaugsmą sukeldavo tai, kad štai atsirado kitokie žmonės, kurie kalba atvirai, matyt, jau galima gyventi be baimės. Vienas tokių pagrindinių kalbėtojų buvo ir V. Landsbergis.

Birželio 23 d. Sąjūdis laimėjo visuomenės simpatijas, surengdamas Gedimino aikštėje susitikimą su XIX partinės konferencijos delegatais. Vytautas Landsbergis buvo svarbiausias Sąjūdžio kalbėtojas, išvardijęs visuomenės nusiskundimus ir pasakęs, kad jie, nors ir nebūdami „populiariai“ išrinkti, „gali tapti mūsų delegatais“, jeigu iš tikrųjų atstovaus Lietuvos interesams konferencijoje. Jis teigiamai priėmė delegatų intencijas „atkurti suverenitetą“, tačiau įspėjo, kad pirma „reikia sukurti teisinę valstybę ir garantuoti, kad teisiniai pagrindai nebus pažeidžiami.“ Jis tvirtino, kad delegatų programoje yra keletas prieštaravimų ir neaiškių teiginių. Baigdamas Landsbergis kvietė susirinkusius laikytis santūriai ir blaiviai, kad nebūtų sukompromituotas šio masinio susirinkimo poveikis .

V. Landsbergis dažnai kartodavo savo kvietimą būti blaiviems. Girtavimas Lietuvoje buvo skaudi tema. Galima būtų teigti, kad šis raginimas išlikti žmones blaivius buvo kaip garantas prieš sovietinę valdžią, kuri, teigdama, kad visi mitingai ir susirinkimai yra girtų kliedesiai, galėjo sėkmingai išsisukti iš susidariusios padėties.

Artėjant Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo minėjimui, kilo daug ginčų, kur bus organizuojamas minėjimas. Pagaliau rugpjūčio 20 d., šeštadienį vakare per Lietuvos televiziją pasirodė Vytautas Landsbergis, pranešdamas tautai, kad Vingio parke vyks valandos trukmės pamaldos pakto sukakčiai paminėti.

Žmonės rugpjūčio 23d. rinkosi į Vingio parką nešini tautinėmis vėliavomis, kai kurios buvo perrištos juodais kaspinais. Po mitingą pradėjusios Maironio dainos „Lietuva brangi“, V. Landsbergis pradėjo savo kalbą, pateikdamas 1939 m. rugpjūčio 23 d. vaizdą: „Du žmonės tą dieną pasirašė vieną

popierių. Jie vadinosi Molotovas ir Ribentropas/…/.“ Kalbėtojas ragino žmones atsigauti ir pasveikti nuo stalinizmo viruso. V. Landsbergio ir kitų kalbėtojų šnekos įaudrino minią. Landsbergiui ne kartą teko įspėti minią laikytis rimties, kad čia vyksta ne mitingas, o minėjimas.

Buvo planuota, kad minėjimas vyks tik valandą, bet iš tikrųjų jis truko tris. Landsbergis savo kalboje pareiškė, kad Sąjūdis yra prieš bet kokį diktatą, susirinkusieji pirmą kartą taip viešai girdėjo kalbant apie trėmimus, KGB nuteistus nekaltus žmones, komunizmo i fašizmo susitarimus, ateities vizijas ir teisingumo siekį .Šis minėjimas-mitingas užbaigė didžiųjų mitingų metą. Jau buvo pasiektas žmonių
jau patriotizmo dvasia pleveno kiekvieno tikro lietuvio širdyje. Dabar buvo atsivėręs tiesus kelias LPS dirbti savo pradėtą darbą.

Steigiamajame suvažiavime, kuris įvyko 1988 m. spalio 22-23 d., buvo įregistruotas 1021 delegatas: lietuvių – 980, rusų – 8, žydų – 6, lenkų – 9 ir kt. Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime pranešimus programos klausimais padarė A. Juozaitis, V. Landsbergis, Z. Vaišvila, K. Prunskienė, R. Ozolas ir kt. tai nebuvo gerai apgalvotos, darnios veiksmų programos metmenys. Pranešėjai daugiau ar mažiau išreiškė asmeninius požiūrius į tikrovę, savo Lietuvos ateities viziją. Vyravo subjektyvios nuotaikos, laki frazeologija ir metaforos, o labiausiai stokota dalykiškumo, analizės, aiškaus plano . Po pertraukos, pasitarus A. M. Brazauskui ir V. Landsbergiui, A. Buračas pranešė tautai apie Katedros grąžinimą tikintiesiems.

Steigiamajame susirinkime priimta Sąjūdžio programa, įstatai, išrinkti 220 delegatai į Sąjūdžio Seimą, kuris savo ruožtu išrinko 35 asmenų Seimo tarybą. Numatyta, kad Sąjūdžio darbo kryptis – Lietuvos valstybingumo atkūrimas, ,,viešumo, demokratijos ir suverenios Lietuvos valstybės atkūrimas“. Sąjūdžio programoje buvo sakoma, kad Sąjūdis – tai politinė iniciatyva, išreiškianti visuomenės moralinį ir tautinį atgimimą, reikalaujanti viešumo, demokratijos, LSSR politinio, ekonominio, kultūrinio suvereniteto, teisinės socialistinės valstybės. Sąjūdis siekė visiško Lietuvos suvereniteto atkūrimo, priešinosi LSSR vadovybės siūlomam Lietuvos suverenitetui SSRS sudėtyje. Prieš tokį „nepriklausomybės“ variantą LPS pasisakė griežtai ir vienareikšmiškai.

Lapkričio mėnesį Seimo Taryba savo pirmininku išrinko profesorių V. Landsbergį., kuris Steigiamąjį suvažiavimą pavadino „dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą.“ bei pridūrė: „Lietuvos Sąjūdžio diskreditavimas, skaidymas ir naikinimas tapo jo oponentų svarbiu politiniu uždaviniu.“

1989-ųjų gruodžio mėn. Lietuvos komunistų partija, vadovaujama A. Brazausko, XX-jame suvažiavime nutarė atsiskirti nuo SSKP. Be to, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą pakeisti LSSR Konstitucijos 6-ąjį ir 7-ąjį straipsnį: nuo tol įvairios partijos ir organizacijos galėjo laisvai veikti. Taip panaikintas išskirtinis LKP vaidmuo. Vyko rinkimai į Centro komitetą. Savo rinkiminį štabą sudarė ir Sąjūdis. Siekta, kad neliktų nei vienos apygardos, kurioje nebūtų Sąjūdžio kandidato. Paaiškėjus rinkimų rezultatam, tapo aišku, kad daugiau nei pusė Centro komiteto narių buvo „Sąjūdžio pakraipos“ , o tokie aktyvūs Sąjūdžio veikėjai kaip Ozolas, Prunskienė ir Genzelis įėjo į partijos biurą.

Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo aplinkybės

1990 m. sausio mėn. Lietuvoje viešint M. Gorbačiovui, V. Landsbergis pareiškė, „kad Lietuva esanti laisva bent jau savo dvasia, ir tvirtino, jog atvažiavę maskviečiai mano „keliaują po savo valstybę“. Iš tikrųjų jie svečiuojasi užsienio šalyje.“

1990 m. vasario 24 d. įvyko pirmieji laisvi ir demokratiški rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiuose rinkimuose daugumą balsų surinko Sąjūdis, savo rinkiminėje programoje deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Rinkimuose dalyvavo 71,72 proc., o pakartotinai balsuojant – 66,4 proc. rinkėjų . Kaip prisimena V. Landsbergis: „Iš karto patvirtinti rinkimų rezultatai 80 apygardų iš 141. iš 90 Sąjūdžio siūlytų kandidatų tapo 72 deputatai. Dar nepasibaigus antrajam balsavimo ratui, mes planavome pradėti parlamentinį darbą, jei tik būtų pasiektas 95 deputatų kvorumas. Antrieji balsavimai apygardose, kuriose nė vienas kandidatas negavo iš karto daugiau kaip 50% balsų, buvo numatyti – mūsų išreikalauti – kuo anksčiau – kovo 4, 7, 8 d. Kvorumą gavom!“ Kovo 10-oji tapo sesijos atidarymo diena, prieš pat SSRS deputatų suvažiavimą Maskvoje. Pirmąją dieną buvo nuspręsta aptarti procedūrinius klausimus, o pagrindinius spręsti kovo 11-ąją.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2028 žodžiai iš 3916 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.