V m putinas altorių šešėly
5 (100%) 1 vote

V m putinas altorių šešėly

ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“

AUTOBIOGRAFIŠKUMAS. Autorius – buvęs kunigas – rašo apie kunigą. Atrodytų, jog Putinas parašė apie save. Tačiau ra¬šytojas autobiografiškumą griežtai neigė. Jis sakė, kad romane nėra pasakojama apie save: įvykių požiūriu tarp autoriaus ir veikėjo nieko nėra bendra (nebūta tokių įvykių, apie kuriuos pasakojama romane, nebūta gyvenimo kely nei Kalnynų parapijos, nei Liucės, nei Rainakienės).

Romanas kiek autobiografiškas kitu požiūriu – jame pasakojama apie veikėjo Liudo Vasario sielos patirtį. Romano pradžioje jis vaiz¬duojamas jaunas ir naivus, o gyvenimo patirties turi pasakotojas, esantis labai arti pagrindinio veikėjo – žino jo brandos raidą. Jis labai atidžiai stebi veikėją ir svarsto, kur romano esamajame laike šis klys¬ta ir nepakankamai suvokia savo situaciją ir ką suvoks daug vėliau. Pasakotojas, tarsi užbėgdamas už akių, vis primena, kad jaunučio seminaristo idealai, įsipareigojimai ir sampratos vėliau smarkiai kito, nyko, kad turėjo praeiti daug dienų, kol Liudas Vasaris kai ką suprato. Tad galime sakyti, kad istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo pozicijų. Būtent šitoks pasakojimo būdas ir suteikia romanui autobiografiškumo, nors, kaip minėta, romanas nėra autobiografinis.

KOMPOZICIJA IR IŠORINIS SIUŽETAS. Romaną sudaro trys dalys. I dalyje „Bandymų dienos“ pasakojama apie klieriko Liudo Vasario šešerius metus Seinų kunigų seminarijoje, apie kūrybinius bandymus, lytinį brendimą, užsimezgusią ir neatpažintą meilę, gy¬vojo tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus. II dalis – vienerių metų kunigavimo istorija, kunigų visuomeninė veikla ir pastoracinis darbas, Liudo Vasario erotiniai potyriai ir pasaulietinės literatūros atradimas. III dalis skirta kunigo supasaulėjimui. Matome gerą de¬šimtmetį Vakarų Europoje praleidusį ir grįžusį į Nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną nepraktikuojantį kunigą.

Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas: romane nuosekliai pasakojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Atsijusių nuo Liudo Vasario istorijos epizodų romane nėra.

Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias. Daug svarbesnė Liudo Vasario vidinių patyrimų ir jų apmąstymų istorija.

Pažvelkime, kiek Putinas atitinka savo laiką kurdamas personažų charakterius. XIX a. Europoje rašomi romanai apie žmogų tarp žmonių, t.y. vi¬suomenėje: apie jo karjerą arba nesėkmes, vietą luomų hierarchijoje (Stendalis, O. Balzakas). Jau anksčiau esate nagrinėję F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. XX a. dar labiau susidomima in¬dividu. Individas pasirodo esąs ne mažiau sudėtingas nei pasaulis, kosmosas, visuomenė. Po Z. Freudo, Jungo psichoanalitinių tyrinėjimų domimasi sielos gyvenimo istorija.

Psichologizmas XX a. literatūroje kyla kaip pasipriešinimas natūra¬lizmui, kurio šalininkai aiškino žmogaus gyvenimą kaip biologiškai nulemtą. Nesitenkinant tokia žmogaus samprata imta gilintis į žmo¬gaus vidų, psichiką, jausmus.

Prozoje išryškėja dvi linkmės: vieni autoriai rašo apie asmenybės saviauklą, tapimą ja, vietos visuomenėje ieškojimą; kiti, t. y. kraštutiniai modernistai, į individą žiūri pesimistiškai – bando vaizduoti silpną, žlungančią asmenybę. Tipiška modernaus pasaulio asmenybė pažįsta idealo šviesą, bet suvokia ir savo silpnumą. Vakarų Europoje tokio modernaus romano herojus – skeptikas, neturintis ryškių savybių, ne gebantis užmegzti žmogiškų ryšių, jaučiasi kitiems esąs svetimas, kad ir kaip stengiasi bendrauti.

Aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys (atidžiai tyrinėjamas ly¬tiškumas, erotika, seksualumas).

XX a. pradžios romano herojus – dažniausiai menininkas, silpnas, pažeidžiamas, dirglus, neryžtingas, kankinamas kūrybos problemų.

Vis daugiau randasi romanų, kur istoriją pasakoja ne objektyvus pa¬sakotojas, o pats veikėjas. Tokio tipo romanuose pasakojama pirmuoju arba trečiuoju asmeniu, bandomas pateikti minčių srautas (vartojama menamoji kalba). Pasakotojas ir veikia, ir save stebi bei bando apra¬šyti. Savistaba (savęs stebėjimas) – vienas būdingiausių XX a. prozos bruožų. Tokio tipo kūriniams daug įtakos turėjo Oskaro Vaildo (Oscar Vilde) „Doriano Grėjaus portretas“, Knuto Hamsuno „Badas“, „Pa¬nas“, Rilkės „Maltės Laudriso Brigės užrašai“ bei kitų autorių veikalai. Lietuvių modernistinės prozos pradininku laikomas J. Biliūnas.

PSICHOLOGINIS ROMANAS. PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ. Iki Putino lietuvių romane buvo vaizduojamas visuomeniškas, tautai įsipareigoję žmogus. Ignas Šeinius, Šatrijos Ragana apysakose atvė¬rė tokio visuomenei įsipareigojusio žmogaus išgyvenimų pasaulį. Putinas visą dėmesį sutelkia į žmogaus individualybę.

Pagrindiniam romano veikėjui skirta daugiausia vietos. Kiti pa¬vaizduoti siauriau, labiau iš išorės nei iš vidaus (išskyrus Liucę). Jie reikalingi pasakotojui tiek, kiek padeda atskleisti Liudo Vasario jausmus. Svarbiausia šiame romane – asmenybė, bandanti rasti indi¬vidualius savo būties dėsnius, ieškanti savęs.

Veikėjo patyrimus ir išgyvenimus pasakotojas pateikia ne vi¬suomeninės analizės, o psichologine plotme – atidžiai stebi veikėjo jausmus ir
mintis. Liudo Vasario išgyvenimų, patyrimų, poelgių apmąstymui skiriama daugiausia vietos. Taip atskleidžiama daug svarbių žmogaus saviauklai dalykų.

Į savianalizę linkęs ir pats veikėjas. Jis pats atidžiai save stebi, nuolat svarsto, apmąsto savo poelgius. Rūsčiausias teisėjas yra jo paties viduje.

ROMANO DALYS

Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario gyvenimo etapai.

Pirmoje dalyje „Bandymų dienos“ vaizduojami Liudo Vasario gyveni¬mo seminarijoje metai. Uždara, nuolat skendinti prieblandoje veiksmo erdvė (seminarijos celės, koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario išgyve¬nimams ir apmąstymams. Jis ne kartą perkrato stojimo į seminariją moty¬vus. Daug lėmė tėvų norai, tačiau ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę“: bodėjimasis gyvenimo aplinka, ketinimas pasiaukoti dideliam dar¬bui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį religinį jausmą, gilesnį dvasios prasiskleidimą bend¬raujant su dievybe, tačiau su nepasitenkinimu konstatuoja, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslai tekalba apie pasaulio nuodėmin¬gumą. Pirmą kartą Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Kitų išstojimas, artimo draugo Varnėno, kuriuo Vasaris pasi¬tikėjo ir gerbė, išmetimas iš seminarijos tik dar labiau nugramzdina jį į apa¬tiją ir rezignaciją, sukelia jo mintyse chaosą. Katedros Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris pamato bažnyčioje, sužadina jam „mistišką idealo ilgesį“, o pažintis su Liuce sukelia drovumo bangą ir kartu provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo nie¬kada nepasieks, įkvepia pirmąjį eilėraštį. Kūryba Vasariui sukelia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, kad kunigo sutana atitveria jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris išgyvena ne tik dėl egzistencinių dalykų – bundančios meilės, kūry¬bos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai kreipiasi į sūnų „jūs, kunigėli“). Jautri psichika skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tik¬rovės neatitikimą. Kai be jokios priežasties seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, vėl perkelia gyventi į bendrą pirmakursių kambarį, va¬dinamą „labirintu“, Vasaris pasijunta, tarsi skęstų į „nevilties bedugnę“. Analizuojama ištrauka, esanti Žuko vadovėlio 258-259 psl.

Aptariant šią ištrauką svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaizduojami Vasario išgyvenimai ir kaip apskritai yra pasakojama romane. Nors kūri¬nyje vyrauja psichologinių procesų, dvasios pasaulio analizė, aiškinami per¬sonažo elgesio motyvai ir charakterio prieštaringumai, vaizduojama jausmų bei nuotaikų kaita, bet visa tai matome ne paties veikėjo akimis, ne iš jo vidinių monologų, kaip įprasta psichologiniame romane, o visažinio pasa¬kotojo požiūriu. Pasaulis čia „neištirpsta“ veikėjo sąmonėje ir netampa jo charakterizavimo priemone. Vasaris išgyvena skriaudą, kuri žadina pla¬tesnius apmąstymus, savianalizė yra tapusi jo kasdieninių minčių palydove, tačiau visus jo išgyvenimus ir svarstymus perteikia pasakotojas, kuris kar¬tu ir aiškina, analizuoja, ir, labai svarbu, vertina. Romane nerasime nė vie¬no epizodo, kur pasakotojas būtų bešališkas stebėtojas. Jis aiškiai žino, ką nori pasakyti apie Vasario gyvenimą, kokius momentus išryškinti, ir nesle¬pia savo nuomonės. Galima taip pasakyti apie pasakojimo struktūrą: nuolat save analizuojantį Vasarį iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi analizuo¬jantis pasakotojas. Jauno klieriko savistabai trūksta patirties, nusimanymo apie žmones, jis negali „tinkamai“ įvertinti savo poelgių, todėl už jį vertina pasakotojas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1371 žodžiai iš 4503 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.