V m putinas – simbolizmo raida
5 (100%) 1 vote

V m putinas – simbolizmo raida

Vincas Mykolaitis-Putinas

(1893-1967)

Seinų kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pirmuosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J.Baltrušaičio lyriką, kaip ir B.Sruoga. Pasiųstas 1915 m. į Petrogrado dvasinę akademiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V.Solovjovo filosofiją, nutiesusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į Viač.Ivanovo ir A.Bielyj, simbolizmo teoretikų, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijautė esąs modernistas, nors rašė su didžiausia pagarba apie R.M.Rilkę, žavėjosi O.Wilde’o proza, o gyvenimo pabaigoje net kūrė eilėraščius, parafrazuodamas Ch.Baudelaire’o posmus. Nuosekli tradicijos plėtotė, o ne jos laužymas ar neigimas atrodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso apvaldymas, todėl „kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos“. Minties aiškumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto premisos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatinė įtampa, lėmusi Mykolaičio-Putino kūrybos savitumą.

Pradėjęs rašyti eilėraščius Maironio herojiškų šūksnių sintakse, Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose (Raudoni žiedai, 1917; Raštai, 1921) išlaikė platų retorinį mostą, valingą sakinių eigą, griežtą ritminių konstrukcijų simetriją, šiek tiek sušvelnintą V.Krėvės folklorinių stilizacijų atgarsiais. Klasikinė tradicija įbrėžė į jo mąstyseną veržlų judesį aukštyn kaip eilėraščio kulminaciją ir net kūrybos tikslą („meno prasmė yra ta, kad privalo kelti aukštyn žmogaus ir pasaulio sielą“). Santūrią poeto saviraišką, koncentruojančią ne akimirkos, o ilgo laiko išgyvenimus, ši tradicija lenkė į „lyrinį objektyvumą“ (balades, poemėles), kuris turėjo atverti universalias reikšmes.

Poeto susidaryta simbolistinė lyrikos samprata – „regimojo pasaulio“ medžiagą jungti „su amžina dievybės mintimi“, peršviesti ją „aukštesniųjų vertybių šviesa“ ir „idealingumo pasiilgimu“ – atliepė teologinių studijų bei religinių meditacijų išugdytą vidinę būtinybę susitelkti savy „akivaizdoj didingo pasaulio slėpinio“ ir siekti dvasinio tobulėjimo. Simbolizmo poetika užšifravo religinio pasaulėvaizdžio šaltinius. Bet pragydusių žvaigždynų, erdvių ruimingų, žydrių padangių vaizdiniuose išliko kategoriškas aukštybių ir begalybės ilgesys, siekimas gėrio, grožio ir harmonijos idealų, spindinčių „Visatos didybėj“. Idealingumas, transformuotas į simbolių sistemą, virto etinio taurumo šviesa, teikiančia poeto kalbėjimui ypatingos sugestijos. Ne atspindėti esama, o veržtis į nepasiekiama – pagrindinė eilėraščio moralinė direktyva ir vaizdų judėjimo kryptis, įgavusi didingos įtampos. „Sukruvintom rankom / Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį / Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki“.

Anapus individualios psichikos Mykolaičio-Putino eilėraštyje šviečia fundamentalūs būties dyžiai, ir aš, eilėraščio veikėjas ir kalbėtojas, įgyja tikrąją vertę, tik prisilietęs objektyvios ir amžinos būties formų. Poetui rūpi ne vienkartinės būsenos tėkmė, o žmogaus vieta pasaulio sandaros pamatuose. Lyrikos kūrinys įgauna filosofinio turiningumo, prabylančio ne silogistiniais samprotavimais, o aukštyn besiveržiančios sielos intuityviu sąlyčiu su pasaulio visuma („Vieninteliu mostu, vieninteliu žvilgsniu / Apveizdi pasaulį“). Eilėraštis išauga iš refleksijos, filosofuojančios ir jaučiančios minties, kuri atmetė poetinio suvokimo naivų jausmingumą ir empiriškumą. Moralinės ir filosofinės vertės čia sustoja ties žmogaus jutimų srautu kaip budrūs sargai, viską stebėdamos, tikrindamos ir teisdamos, versdamos reformuoti save, būti savyje ir tuo pačiu atsitraukti nuo savęs, tarsi susvetimėti sau pačiam. Tai alter ego, būdingas suskaldytai simbolisto sąmonei. Ne tiesos konstatavimas ir teigimas, o jos ieškojimas nežinios situacijoje lėmė refleksinės lyrikos turinį ir sandarą.

Simbolistinė poeto samprata – „meno dugne glūdi kosmiškojo ritmo nujautimas“, „virš viso to chaoso yra didi amžina Tiesa ir Teisybė, kurios sutvarkymai dažnai nesuprantami, bet tikslingi“ – izoliavo Mykolaičio-Putino lyrikos vaizdus nuo kasdienybės realijų, nukreipė į kosminės būties parametrus. Simbolistiniuose eilėraščiuose (pagrindinis rinkinys Tarp dviejų aušrų, 1927) atsirado ypatinga stebėjimo pozicija – iš aukštai ir iš toli, perkelta tarsi į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas, primenantis M.K.Čiurlionio tapybos vizijas. Tai monumentalių dydžių, begalinių plokštumų ir nesibaigiančių linijų peizažas, reiškiantis milžiniškos erdvės pojūtį, kuris kristalizavosi nakties leitmotyve, paveldėtame iš filosofinių Novalio ir F.Nietzschės himnų bei F.Tiutčevo lyrikos. Gamta, regima tarp vakaro ir rytmečio žarų, nebesidriekia tik horizontalia plokštuma, o turi bedugnes, kraterius ir gelmes. M.Gustaičio eilėraščiuose peizažas,
sukaustytas perkeltinių reikšmių, liko statiškas, o Mykolaičio-Putino lyrikoje jis pilnas grėsmingo siautulio. Cikle „Viršūnės ir gelmės“ žemės reljefas siūbuoja kylančiomis ir krintančiomis linijomis. Tai nematomų žemės klodų atovartos, chaotiška gaivalų slinktis, požemių ūžesys ir trenksmas, bylojantis apie nesuvaldomą iracionalių jėgų šėlsmą visatos gilumose, anapus „dieviškos tvarkos“.

Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,

Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,

Ir kraterių liepsnos ištrykš į padanges –

Raudonais žibintais tau veidą nušvies,

Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,

Sutrupins granito krantus vandenynai, –

Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys

Aptemusio chaoso rūsčias bangas.

Vertikalinė linija, atvėrusi gamtos vaizde kataklizmų kraterius, iš tiesų bylojo apie idealybės ir materijos, žydros aukštybės ir pilkos žemės, sielos ir kūno priešingybes. Viršūnės nuolat prisiimdavo idealo, dvasingumo, amžinybės, o žemė – chaoso, kūniškumo, meilės emblematiką. Molėtas gruntas, kuris tik skyla, bet netrupa, kalbėjo apie valingą sielos tvirtumą ir rūsčią askezę. Tiek beribė kosmoso būtis, tiek trumpalaikė žmogaus egzistencija poetui figūravo kaip antinomijų grumtis. Jei J.Baltrušaitis savo lyrikoje žmogaus būtį tvirtai pajungė dieviškos harmonijos nuostatams, tai Mykolaitis-Putinas, svyruodamas ir abejodamas, gynė žmogaus teises visagalio Viešpaties akivaizdoje, rinkosi žemę kaip būties pagrindą („Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu“), kaip svarbiausią atramą visuotinumo sistemai („Būk sveikas gi, žemėje atsispindėjęs dangau“). Poemėlėje „Vergas“ sukilęs žmogus drebina dangų ir žemę, ieškodamas savo laisvės ir teisių, išdidžiai skelbdamas: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus“. Išsivaduoti iš nusižeminimo ir prisitaikymo, išsaugoti savo vidinę laisvę – svarbiausias etinis imperatyvas, kuriuo gyvena maištaujantis Mykolaičio-Putino lyrikos subjektas. Eilėraštyje „Tylūs ir nykūs“ buvo žodžiai: „Ėmęs nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, / Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti“. Tokios maištingos išsivadavimo problematikos ir nesutramdomos vidinės įtampos neturėjo nei prancūzų, nei lenkų simbolizmas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1156 žodžiai iš 3699 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.