Daugelyje V.M.Putino knygos „Altorių šešėly“ aprašymų teigiama, kad pagrindinis romano veikėjas yra draskomas vidinių prieštaravimų, svarstymų, bet niekur neminimos šių prištaravimų priežastys. O būtent priežastys, paskatinusios L.Vasario svyravimus, yra moterys. Moterys, turėjusios didžiausią reikšmę L.Vasario gyvenime buvo keturios: Liucė, Katedros Nepažįstamoji, Baronienė ir Auksė. Jos lydi L.Vasarį visame jo dvasinės raidos procese.
Niekur romane namų, seminarijos, katedros, Kalnynų ir Kauno erdvės nesusikerta, nė viena moteris neįžengia į kitos valdomą erdvę (išimtį sudarytų gal tik baronienė, pasirodžiusi klebonijos erdvėje, tačiau šis pasirodymas šokiruoja ir dvelkia stipriu baronienės svetimumu Julės valdomai klebonijos erdvei).
Jos ne tik nesusidūrė erdvėje, bet ir užėmė skirtingą vietą L.Vasario gyvenime, turėjo skirtingą reikšmę.
Liucė – pirmoji, pažadinusi jauname seminariste vyrą;
Katedros Nepažįstamoji yra tiek sudvasinta, kad beveik netenka jokio kūniškojo pavidalo. Vasaris įsisavino ją kaip moteriškumo idealą – “ji buvo pirmoji jo meilė ir jo pirmoji daina”. L.Vasaris pasuka Nepažįstamosios siūlomu dvasinės saviraiškos, tad ir dvasininko keliu;