V. Mačernio Ketvirtosios vizijos analizė ir
Interpretacija
Vytautas Mačernis – vienas talentingiausių 20a. pirmosios pusės kūrėjų. Gyvenęs tik 23-ejus metus, jis nuveikė daug svarbių darbų ir parašė reikšmingų kūrinių. Šis tragiško likimo rašytojas priskiriamas žemininkams, nors nebuvo išeivis. Besitraukiantį į Vakarus Mačernį kliudė atsitiktinė skeveldra. Nepaisant jauno amžiaus, šis kūrėjas išsiskyrė dvasine branda, savita pasaulėjauta bei vertybių samprata. Bene geriausiai Mačernis žinomas kaip poetas, kurio vienintelis užbaigtas kūrybos ciklas – „Vizijos“. Jį sudaro septynios dalys, pradžia ir pabaiga. „Vizijos“ – tai ypatingi dvasios regėjimai, kuriuose juntama tampri poeto sąsaja su lyriniu „aš“, taigi ryškus autobiografinis kontekstas. Mano nagrinėjama ketvirtoji Vizija ypati tuo, kad čia susipina būdingiausi Mačernio kūrybos bruožai, išryškėja filosofinio egzistencializmo prasmė ir dualistinio pasaulio suvokimo principas.
Ketvirtoji Vizija jungia dvi priešingos erdvės, laikus ir vidinius išgyvenimus. Juos išskaido kūrinio kompozicija. Viziją sudaro dvi dalys, kuriuose, kaip minėjau, išryškėja dvi priešingos pasaulėjautos ir kitoniški lyrinio „aš“ išgyvenimai.
Vizijos priešprieša kuriama laiko kitimo perspektyva. Pirmoje dalyje yra tik viena nuoroda į esamąjį laiką: „Šiandien prisiminiau“. Toliau jį užgožią praeities motyvai – vaikystės fragmentas. Svarbus epitetas – „bundančios vaikystės“. Tai gali reikšti ne tik iš prisiminimų kertės atslenkantį bene šviesiausią ir giedriausią gyvenimo tarpsnį, bet ir lyrinio subjekto troškimą pažadinti vaikystę kaip saugų ir prasmingą laiką dabarčiai, sukurti savą, šviesią, vidinę erdvę. Prisiminimuose – vasara, sekmadienis: „Tą tylų vasaros sekmadienį“. Laikas spalvingas, o drauge sakralus kupinas ramybės, susikaupimo, itin šventiškas. Ateinantis vidudienis – vienas svarbiausių laiko ženklų visose „Vizijose“. Tai prašviesėjimo vidinės harmonijos, būties pilnatvės simbolis: „Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą“. Šį skaidrų metą netikėtai užtemdo tamsos motyvas: „paukščio išskiestų sparnų šešėlis“. Tamsa kėsinasi į vidudienio šventumą ir besąlyginės laimės pojūtį. Tai aliuziją į ateitį, pranašiškas nelaimės ženklas. I-oje dalyje tamsą ir negandas nuveja senolė, sakralumas, išmintis, dvasios šviesa nugali pesimizmą ir skausmą.
Antroje vizijos dalyje vyrauja dabartis, kurios slogumas kontrastuoja su praeitimi. Senolės mirtis numaldo tikėjimą, ir laikas prisipildo nebūties: „Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo neliko nė ženklų“. Juodasis nevilties paukštis vis dažniau aptinka lyrinį „aš“. Dvasios užtemimai tampa neatsiejama būties dalimi: „Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin“. Optimizmą žymintį laiką – vidudienį – išstumia vakaro motyvai – nevilties, pesimizmo metas. O saulės langas – vilties spinduliai – sužimba vis rečiau: „Ir aš matau, kaip bunda vakaras“.
Vizijos erdvę kompozicija taip pat dalija į dvi opozicines dalis. Erdvės ir laiko sintezė paremia prieštarų motyvą ir lyrinio „aš“ pasaulėvaizdžio skilimą. Taigi atskirai aptarsiu ir abiejų vizijos dalių erdves.
Pirmoje dalyje tiek uždara, tiek atvira erdvės sudaro darnią sintezę ir harmoniją. Vyrauja uždara erdvė – tai namas. Tačiau į ją savitai įsipina atviros erdvės motyvai: „Prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto…“. Šventiškumo, pakilumo nuorodos kuria jaukumo įspūdį. Namai – ypač sakrali erdvė, senolės maldos tarsi pašventina, palaimina visą aplinką. Tai – nebylūs vidinės erdvės ženklai – dvasios gestai: „Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi“. Atvira erdvė – laukai, kuriuose net nebūdamas, lyrinis „aš“ junta vidudienio kvapą. Ši nuoroda dar kartą patvirtina, kad nėra kontrasto tarp erdvių: uždaros artėjimas į atvirą lemia harmonijos sklaidą visame kame: „Jaučiu, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris“. I-oje ketvirtosios vizijos dalyje rasime ir priešingų erdvių suartėjimų: „Saulės langas grindyse“. Dangiško motyvo atsiradimas žemėje – palaimos ženklas. Giedra išorinė erdvė kuria ir vidinį optimizmą, energiją, šviesias spalvas. Jas mėgina nustelbti tamsos paukščio motyvas – nesaugumo, tamsos elementas – tikėjimo susvyravimo simbolis: „Ji sakė man, kad galima svajot, tikėt ir džiaugtis“. Senolės vidinės erdvės stiprybė vėl praskaidrina išorinę ir šviesa pasilieka.